-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Liko paskutiniai akcentai, ir tuoj duris lankytojams pravers Stasio Eidrigevičiaus menų centras. Tačiau tik nedaugelis žino, kad visai šalia šio menų centro jau keli dešimtmečiai veikia unikali meno galerija – dirbtuvės, įrengtos dar sovietmečiu statyto, niekuo neišsiskiriančio daugiabučio rūsyje.Šios galerijos įkūrėjai – menininkai Romualda Zoltnerienė ir prieš kelerius metus į amžinybę iškeliavęs jos sutuoktinis latvis Zigfridas Zoltneris.
Ne tik netradicinės meno dirbtuvių erdvės, bet ir menininkų darbai tarsi nukelia laiko mašina atgal pusę šimtmečio.
Savo ir vyro darbus, kuriuose užfiksuotas besikeičiantis Panevėžys, R. Zoltnerienė norėjo sudėti į tautodailininkų parodą, kurią galėtų pristatyti miesto gimtadienio proga, tačiau tam nerasta tinkamų erdvių.
„Norėjau surengti parodą apie senąjį Panevėžį, bet niekam tos parodos nereikėjo. Pasirodo, jeigu nori kur nors savo darbus parodyti, reikia vietą jau prieš metus užsisakyti“, – atsidūsta tautodailininkė.
Tačiau ji mielai visus priima daugiabučio rūsyje, tiesiai po savo butu, įrengtoje meno galerijoje. Šiuo metu čia sienas puošia senojo miesto vaizdai: Respublikos gatvė su visų smaližių pamėgta „Pavasario“ kavinuke, ką tik pastatytas Juozo Miltinio dramos teatras, vietoj Aleksandro paminklo žydinčios gėlės, bažnyčių bokštai, apsupti dabar jau išgriautų medinukų, Spirito gamyklos kaminai, į kuriuos žvelgiant net atrodo, kad užuodi ir tą specifinį salstelėjusį kvapą, pasklisdavusį po miestą. Menininkė ir jos sutuoktinis tarsi kokie metraštininkai, nutapę Panevėžio erdves taip, lyg tai būtų sustabdyto laiko akimirka.
R. Zoltnerienė pasakoja visus paveikslus piešusi iš natūros. O tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Nelengva, kai aplinkui prisirinkdavo daug smalsuolių. Ne taip retai pasitaikydavo, kad ir koks neblaivus pripuldavo aiškinti ir mokyti, kaip reikėtų piešti“, – šypsosi tapytoja.
Dar sovietmečiu statytas daugiabutis Respublikos gatvėje slepia tikrą lobyną – rūsyje įrengtas menininkų Zoltnerių dirbtuves ir meno galeriją. G. KARTANO nuotr.
R. Zoltnerienė potraukį kurti pajuto labai anksti. Būdama vos penkerių neteko tėčio – banditai, įsibrovę į namus, jį nušovė vaikų akivaizdoje. Anksti likusi našle Romualdos mama kaip išgalėdama rūpinosi vaikais, tačiau skurdas visuomet žvelgė į akis. Apie žaislus, anot moters, ji galėdavusi tik pasvajoti.
„Maža labai sirgau. Dažnai tekdavo laiką vienai leisti namuose. Mama duodavo žirkles ir laikraštį – taip visą dieną ir karpydavau. Kai manęs paklausdavo, kuo būsiu užaugusi, atsakydavau „karpstė“ – žmogus, kuris karpo“, – pasakoja tautodailininkė.
„O ką išėjus į pensiją veikti, juk negulėsi visą dieną prie televizoriaus. Įtampa, stresas ir cholesterolis – baisiausi priešai, nuo kurių galima pabėgti tik užsiimant kokia įdomia veikla.“
R. Zoltnerienė
O pirmuosius pieštukus į rankas paėmė tik prieš mokyklą. Tiesa, mergaitės kaimynystėje gyvenusi jauna būsima mokytoja, tuo metu mokslus krimtusi mokytojų seminarijoje, leisdavo piešti jos akvarele. Dar vėliau R. Zoltnerienė baigė ir dailės mokyklą pas vieną pirmųjų Panevėžio dailininkų profesionalų, gyvenimą paskyrusių pedagoginiam darbui su vaikais Kazimierą Naruševičių.
Ir visą gyvenimą Romualda duoną valgė iš dailės – pas įvairius Panevėžio darbdavius darbavosi dailininke apipavidalintoja. Daugiausia metų praleista „Lietuvos geležinkeliuose“.
„Iš dyko buvimo tapau menininke. Kitur manęs ir nepriimdavo – galėjau tik sėdėti prie stalo ir mosuoti teptuku“, – juokauja kūrėja.
Menininkų Zigfrido ir Romualdos Zoltnerių darbuose – Panevėžio, koks jis buvo prieš pusę šimtmečio, vaizdai. G. KARTANO nuotr.
Anot R. Zoltnerienės, sovietmečiu jos amato profesionalai gyveno neblogai – kone kiekviena didesnė gamykla ar įstaiga turėjusi dailininką apipavidalintoją.
Nors darbas ne visuomet būdavo prie širdies – tekdavo ir kelio ženklus, ir afišas, ir Lenino ar Stalino atvaizdus tapyti, tačiau likdavo laiko ir tikrajai kūrybai.
„Jeigu tuo metu valdiškų darbų nebūdavo, tekdavo pačiai imtis veiklos, nes kitaip užmigsi prie darbo stalo“, – sako R. Zoltnerienė.
Po darbo ji skubėdavo į dailės studiją tuometės Panevėžio kompresorių gamyklos klube. Ją lankė net keturis dešimtmečius.
O vasaros atostogos dažniausiai būdavo skiriamos įvairiems dailininkų plenerams ir mokymams, labai dažnai panevėžiečiai patirties semdavosi iš kaimynų latvių.
Simboliška, kad viename tokių dailininkų plenerų ji ir sutiko savo gyvenimo vyrą, latvių menininką Zigfridą Zoltnerį.
Iš pradžių mylimieji vienas pas kitą važinėdavo, galiausiai nusprendė bendrą gyvenimą kurti Panevėžyje, šeima susilaukė ir sūnaus.
Anot pašnekovės, du menininkai po vienu stogu savotiškai papildydavo vienas kitą. Vyras tapyti eidavo į rūsyje įrengtas dirbtuves kaip į darbą, o ji likdavusi prie drobės namuose.
Rūsį menininkams užleido buvęs namo pirmininkas.
Anksčiau buvo įprasta mirusiuosius šarvoti namuose. Kadangi daugiabučio laiptinės siauros, dažnas daugiabutis rūsyje turėdavo patalpas tokiam reikalui. Pasikeitus laidojimo tradicijoms, laisvas patalpas namo pirmininkas pasiūlė tapytojams, čia jie ir įsirengė savo meno dirbtuves.
Tiesa, prieš kelerius metus, mirus Z. Zoltneriui, naujasis namo pirmininkas paprašęs našlės užleisti rūsį, tačiau pamatę, kad tai ne šiaip patepliojimai, gyventojai sutiko R. Zoltnerienei patalpas palikti.
„Mūsų sūnus taip pat baigė dailės mokyklą, tačiau dailininko kelio nepasirinko. Kaip jis sakydavo, kambariuose pro mūsų darbus net neįmanoma praeiti, visi namai smirdėdavo dažais. O anūkas tapo kariškiu ir ugniagesiu gelbėtoju“, – pasakojo tautodailininkė.
Prieš kelerius metus našle likusi Romualda Zoltnerienė atvirauja, kad nors sveikata ne visuomet leidžia, bet vis tiek nepailsta kurti – tik tai padeda pabėgti nuo gyvenimo sunkumų ir blogų minčių. G. KARTANO nuotr.
Menininkų namuose ir rūsyje įkurtose dirbtuvėse sukrauta daugybė per kelis dešimtmečius sukauptų darbų.
Kiek jų yra, R. Zoltnerienė net neskaičiavusi.
Svetinga šių namų šeimininkė daugybę jų yra padovanojusi ar išdalinusi. Po vyro mirties nemažą palikimo dalį išsivežė Latvijos kraštotyros muziejus, mat sutuoktinio paveiksluose – itin daug Latvijos vaizdų ir peizažų.
„Atrodytų, kiek darbų jau atidaviau, o net nesimato, kad jų būtų mažiau“, – dairosi R. Zoltnerienė.
Žvelgiant į sutuoktinių darbus, sunku atskirti, kas paveikslo autorius – Romualda ar jos vyras Zigfridas.
Abu jie mėgsta peizažus, urbanistinius darbus, natiurmortus.
Moteris patikslina – jos darbai kiek realistiškesni. Tiesa, pastaruoju metu R. Zoltnerienės kolekcijoje atsirado ir kiek kitokios tematikos paveikslų, kuriuos padiktavo visuotinė pandemija, karas ir pokyčiai pasaulyje.
„Gyvenant po vienu stogu supanašėji, kartais net pati „padirbdavau“ už vyrą. Žiūriu į jo darbą ir man nepatinka – braukšt ir užpiešiu ką kita. Jis nepykdavo, gal ir nelabai patikdavo, bet susitaikė su tuo“, – šypsosi R. Zoltnerienė.
O kai netapydavo, abu sutuoktiniai įkvėpimo ieškodavo kitose veiklose. Romualda gali pasigirti esanti ir puiki karpinių meistrė, taip pat darydavo skiautinius – iš įvairių atraižų siūdavo pagalvėles.
Panevėžietė šypsosi, kad dabar visi rašo „daktariškai“, o ji mėgdavusi kaligrafiškai.
„Prieš Kalėdas ir dabar vis dar karpau snaigutes. Labai smagu pasižiūrėti, kas išeis“, – pasakojo menininkė.
O jos vyras dievindavo sukiotis virtuvėje ir šeimą stebinti įmantriausiais valgiais. Mat jo mama taip pat buvusi nepaprasta kulinarė, kviečiama ruošti vestuvių ar kitų šeimos švenčių stalų. Nuo mažų dienų mama su savimi pasiimdavo ir Zigfridą, kad šis padėtų bent jau bulves nuskusti ar daržoves supjaustyti.
„Vyras buvo puikus kulinaras. Turėjo nemažai kulinarinių knygų, tad gamindavo daug ir labai skaniai. O aš virtuvėje suktis nelabai mėgau“, – atvirauja R. Zoltnerienė.
G. KARTANO nuotr.
Pasak menininkės, kūryba, pomėgiai, nauji interesai žmogui tiesiog būtini. Ji pati turi nemažai bičiulių, kurias, išėjusias į pensiją, apniko depresija, nerimas, dingo gyvenimo džiaugsmas. Tad kiek tik leidžia sveikata, ji stengiasi neapleisti širdžiai mielų veiklų.
„O ką išėjus į pensiją veikti, juk negulėsi visą dieną prie televizoriaus. Įtampa, stresas ir cholesterolis – baisiausi priešai, nuo kurių galima pabėgti tik užsiimant kokia prasminga, įdomia veikla. Kūryba, nesvarbu, piešimas ar maisto gaminimas, gelbėja nuo bet kokių negerų minčių“, – mano senjorė.
Tiesa, aštuoniasdešimtmečio slenkstį perkopusi menininkė pripažįsta, kad sveikata ne visuomet leidžia mėgautis širdžiai miela veikla.
Akių ligos ir prastėjantis regėjimas atėmė vieną didžiausią jos aistrų – knygų skaitymą.
Tačiau dabar tautodailininkė pasitelkusi išmaniąsias technologijas gali klausyti, kaip knygas skaito kiti. Taip pat prižiūri šalia daugiabučio klestintį gėlių darželį.
„Norėčiau dažniau prisėsti prie molberto, bet jau nebematau taip gerai. Matau dažų tūbelę, o kokia spalva užrašyta, jau neįžiūriu. Bet vis tiek bandau piešti. Juk tapyba visuomet buvo mano gyvenimas“, – atsidūsta R. Zoltnerienė.
