-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jos, skvarbiu žvilgsniu iš visų pusių žvelgiančios tiesiai į žiūrovą, – tapytojo Artūro Braziūno būdas sukurti glaudų santykį tarp menininko ir lankytojo.
Nors tapybos paroda „Grizailė“ yra pirmasis A. Braziūno prisistatymas panevėžiNors tapybos paroda „Grizailė“ yra pirmasis A. Braziūno prisistatymas panevėžiečiams, Vilniuje gimusiam ir kuriančiam dailininkui Aukštaitijos sostinė – antrieji namai.ečiams, Vilniuje gimusiam ir kuriančiam dailininkui Aukštaitijos sostinė – antrieji namai.
Romantinio siurrealizmo tapytojas yra surengęs per 30 personalinių parodų. Menininko darbai eksponuoti daugiau nei 20 grupinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, JAV.
Mano tapybos kelias nėra pastovus, vis ieškau naujų išraiškos drobėje būdų. Dabartiniuose piešiniuose matomi besikartojantys popieriniai laiveliai ir lėktuvėliai yra mano vaikystės naivumo išlikę atspindžiai.
Buvo laikotarpis, kai mano piešiniuose atsispindėjo labai daug spalvų, o šioje parodoje eksponuojami darbai – monochrominiai. Juos nutapiau tamsiuoju žiemos periodu. Išlaikant minimalistinį išraiškos būdą norėjosi pasiekti susikaupimo ir ramybės. Matyt, šiuo metu man to labiausiai trūksta, todėl tą ir perteikiu per savo tapybą. O kuriuo keliu kūryba mane nuves ateityje, dar nežinau.
P. ŽIDONIO nuotr.
Su Panevėžiu turiu labai daug sąsajų. Čia gyveno mano seneliai, gimė mano mama, o tėtis kilęs iš Pasvalio.
Panevėžyje iki šiol gyvena mano giminės. Mano žmona irgi panevėžietė, o apie uošvės gaminamų daržovių konservus sklando legendos po visą Vilnių.
Visas savo vaikystės vasaras praleidau Panevėžyje, o grįžęs į Vilnių kalbėdavau panevėžietiškai – nukirsdamas žodžių galūnes. Man visada gera sugrįžti į šį ramų ir gražų miestą.
Džiaugiuosi, kad šios parodos atidaryme sutikau dar prieš tai nematytų vietinių menininkų.
„Anksčiau kritiką išgyvendavau jautriai, kol supratau, kad negatyvūs žodžiai ateina ir praeina. Mene svarbiausia surasti savo takelį ir nenustoti juo eiti.“
A. Braziūnas
Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo nesėkmingo bandymo įgyvendinti mamos svajonę – tapti muzikantu.
Trejus metus kankinęsis Muzikos mokykloje, per pamokas pradėjau piešti natų sąsiuvinių paraštėse. Šiuos mano piešinius atsitiktinai pastebėjo dailininkė ir vėliau jos dėka gavau tapybos pradmenų ir reikmenų. Nutapęs ir surinkęs savo piešinėlių kolekciją, 5-oje klasėje įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o ją pabaigęs turimas tapybos ir dailės žinias gilinau Vilniaus dailės akademijoje.
„Kuriu su misija savo paveikslais praskaidrinti kitų dienas“, – sako pirmą kartą Panevėžyje parodą eksponuojantis Artūras Braziūnas. P. ŽIDONIO nuotr.
Įstojęs į M. K. Čiurlionio menų mokyklą supratau, kad ši mokykla išskirtinė, nes patekau į itin kūrybišką aplinką. Mane supo muzikantai, baleto šokėjos ir įkvepiantys mokytojai, kurie įskiepijo meilę kūrybai. Į mokyklą eidavau su džiaugsmu ir nesuprasdavau bendraamžių, kuriems vidurinėse būdavo sunku ir neįdomu.
Dabar pagrindiniai mano varikliai yra savirealizacija ir grįžtamasis žiūrovų ryšys – lankytojų šypsenos ir trumpas, bet nuoširdus „ačiū“. Kuriu su misija savo paveikslais praskaidrinti kitų dienas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Grizailė yra monochrominės tapybos technika, kilusi iš XV–XVII amžiaus. Iš pradžių grizailės toniniai piešiniai buvo taikomi keramikos ir interjero dekoravimui. Vėliau ši technika buvo naudojama žymiųjų menininkų, tokių kaip Leonardo da Vinčio ir Rafaelio kūryboje. Tapydavo vienu tonu, o ant viršaus uždėdavo spalvą.
Grizailę pasirinkti pastūmėjo tamsieji žiemos vakarai, nes su spalva dirbtinėje šviesoje buvo sudėtinga dirbti. Ši technika mano tapyboje atsirado pamažu, iš pradžių tapant mažesnius paveikslus.
P. ŽIDONIO nuotr.
Savęs neriboju, bet turiu mėgstamas pagrindines temas, kurios vis pasikartoja: popieriniai laiveliai, aguonos, povai ir kt. O išskirtinės avys ir jų žvilgsniai per dešimtmetį tapo mano vizitine kortele.
Per avių akis, kurios žiūri tiesiai į žiūrovą, nepriklausomai nuo žiūrėjimo kampo, bendrauju su į jas žvelgiančiu žmogumi. Pirmą kartą jas nutapiau visai netyčia, bet iš lankytojų gavau itin gerus atsiliepimus.
Vėliau įkvėpimo pradėjau semtis besisvečiuodamas pas avis auginantį draugą. Jos kaipmat tapo mano tapybos kūrinių modeliais. Būna netgi taip, kad besilankydamas mano parodos atidarymuose, avių šeimininkas mano piešiniuose atpažįsta kiekvieną savo augintinę ir pasakoja, kaip jos laikosi.
P. ŽIDONIO nuotr.
Turbūt nėra menininkų, kurie tapo vien tik sau. Kitaip jie neatidarinėtų parodų ir nerodytų savų darbų.
Lydimas menininko ambicijos, noriu parodyti žmonėms savo kūrybą ir mintis. Tam, kad žiūrovai suprastų, jog mano menas kuriamas jiems, ir matydami mano darbus praturtintų savo kasdienybę.
Juk tam mums ir reikalingi geri kino filmai, spektakliai, knygos, muzika, meno kūriniai.
P. ŽIDONIO nuotr.
Esu įsitikinęs, kad didžiausias mitas, jog menininkas gali tiesiog sėdėti ir laukti įkvėpimo. Žinau, yra tokių, kurie laukia, bet įkvėpimas pas juos taip ir neateina. Įkvėpimas pajaučiamas vykstant procesui.
Kiekvieną dieną tapau bent valandą ar dvi. Kai tapau turėdamas vieną mintį, atsiranda jau ir kitų. Tapant vieną paveikslą, galvoje kyla daugybė idėjų kitiems. Nuolat kurdamas galvoje turiu daugiau idėjų, negu spėčiau nutapyti.
P. ŽIDONIO nuotr.
1994-aisiais sėkmingai baigęs Vilniaus akademiją, net 15 metų neėmiau teptuko į rankas. Tuo metu besitęsiant Lietuvos nepriklausomybės virsmui, menus turėjau atidėti į šoną, galvoti apie išgyvenimą ir pasirūpinti ką tik gimusia dukra. Vietoj tapybos užsiėmiau kita veikla – nusipirkau kompiuterį ir pradėjau maketuoti knygas. O dėl 2008 metais vykusios finansų krizės ir spartaus knygų leidybos sumažėjimo net ir ši veikla nebebuvo paklausi. Dirbdamas spaustuvėje iš naujo lavinau teptuką užmiršusias rankas ir mažais žingsneliais sugrįžau į tapybą.
Pasak Artūro Braziūno, dabartiniuose darbuose besikartojantys yra jo vaikystės naivumo išlikę atspindžiai. P. ŽIDONIO nuotr.
Tikrai esu sulaukęs ir apkalbų, ir kritikos, ir nepagrįstų kaltinimų. Bet per tiek metų tapau tam atsparesnis. Anksčiau kritiką išgyvendavau jautriai, kol supratau, kad negatyvūs žodžiai ateina ir praeina. Mene svarbiausia surasti savo takelį ir nenustoti juo eiti. Mano takelis yra tapyba, stengiuosi eiti juo nesiblaškydamas kitur. Bet prieš kiekvieną parodos atidarymą persekioja jaudulys, vis sapnuoju košmarus, susijusius su parodos eiga, arba paveikslų transportavimo į parodą nesėkmes.
Labiausiai vertinu menininko profesionalumą. Parodose norėčiau lankytis dažniau, bet tuomet turėčiau mažiau laiko savo kūrybai. Nesu uždaras žmogus ir noriai palaikau kitus menininkus, bet mėgstu iš anksto atsirinkti mane sudominusias parodas.
Labiausiai patinka lankytis parodose po jų atidarymo, praėjus visam šurmuliui. Apžiūrėjęs darbus nepamirštu parašyti jų kūrėjui ir padėkoti.
P. ŽIDONIO nuotr.
Idealiausia, kai įvertinami ir perkami jau nutapyti paveikslai. Bet nutapyti paveikslą pagal potencialaus pirkėjo norus man – malonus iššūkis.
Ne tik įsiklausau į kliento norus ir paveikslo viziją, bet kartu bandau neišduoti savęs. O įtikti nebandau, net jei pagaunu save galvojantį, kuris paveikslas lankytojams labiau patiktų. Įprastai tokie paveikslai niekam nepatinka, parodose daugiau dėmesio ir reakcijos sulaukia visai kiti darbai. Būtent todėl tapau taip, kaip noriu.
P. ŽIDONIO nuotr.
Tikriausiai kiekvieno menininko svajonė yra susitelkti tik į meną ir iš to išgyventi. Tačiau darbas spaustuvėje užtikrina mano finansinį stabilumą, o grįžęs namo vėl tampu menininku. Laiką tapyti iš anksto susiplanuoju. Jam atėjus, nebūtinai iš karto tapau. Būna, kad kelias minutes tiesiog susitelkęs žiūriu į tuščią drobę ar pradėtą paveikslą. Man geriau tapyti rytais, kol dar nėra susikaupusių minčių, esu kupinas jėgų.
Jei kurią dieną tapybai laiko negaliu skirti, tuomet idėjas užfiksuoju keliais žodžiais ir eskizais. Jų turiu sukaupęs jau nemažą krūvelę. Kai kurios idėjos jau nebepatinka, tuomet tuos eskizus išmetu.
P. ŽIDONIO nuotr.
Taip! Kad ir į kurią užsienio šalį nukeliaučiau, kai grįžtu į Lietuvą, visada sakau vieną ir tą patį: Lietuva – nuostabi šalis gyventi. Mes turim ryškiai išreikštus keturis metų laikus, Lietuvoje nėra nei žemės drebėjimų, nei didžiulių pavojingų vorų ar grėsmingų gyvačių. Mūsų šalyje pats nuostabiausias klientų aptarnavimas, o padavėjos kavinėse moka po tris ar net keturias užsienio kalbas. Tokio klientų aptarnavimo svetur reikėtų dar paieškoti.
Žinutę siunčiu ir Panevėžiui, ir visam pasauliui: kad kuo greičiau būtų taika. Kad žmonės gyventų ramiai, vienas kitą mylėtų, o menas mus visus išgelbės.
