Krekenavos bazilikos šventoriuje iškilo paminklinis akmuo, įamžinęs 540 metų nuo parapijos įsteigimo sukaktį. Krekenavos parapijos nuotr.

Tvarkant šventorių – atradimas

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilika nuo šiolei turi dar vieną altorių. Tiesa, šis, stovintis šventoriuje, labiau simbolinis: čia aukoti mišias kunigai galės tik leidus vietos vyskupui. Mat pastatytas jis paminėti Krekenavos parapijos įsteigimo 540-ąsias metines.

Krekenavos bažnyčios dokumentai liudija, kad baigiantis XV amžiui, 1484 metais, netoli Krekenavos stovėjusio Rodų dvaro savininkai – broliai bajorai Stanislovas ir Aleksandras Visgirdavičiai (Visgirdos) bei Katerina Bundyrienė su sūnumi Florijonu šventovei dovanojo dalį turėtų žemių.

Šioji dovana, dar kitaip vadinta beneficija, ir sudarė sąlygas kurtis Krekenavos parapijai. Tad dabar, praėjus beveik pusšešto šimto metų nuo kilnaus labdarių gesto, Krekenavos bazilikos šventoriuje pastatytas atminimo akmuo, skirtas solidžiai sukakčiai paminėti.

Šiaurinėje šventoriaus pusėje ant kitų trijų mažesnių paguldytame akmenyje įrėžti parapijos įkūrimo metai – A. D. 1484 ir šventi simboliai: kryželiai, reiškiantys septynias Išganytojo žaizdas, padarytas Jį prikalus prie kryžiaus.

„Įprasta, kad mišios aukojamos bažnyčių viduje. Tačiau esant išskirtinėms situacijoms – kai susirenka ypač daug žmonių, gavus vyskupo leidimą, mišias galima aukoti ir lauke, – Krekenavos bazilikos rektorius, kunigas dr. Gediminas Jankūnas mano, kad tokiam reikalui kilus akmuo galėtų pasitarnauti ir kaip lauko altorius. – Svarstau, kad lauke aukojamų mišių panorės, pavyzdžiui, Krekenavoje stovyklausiantis jaunimas.“

Žymėjo kryžius

Kunigo dr. G. Jankūno aiškinimu, atminimo akmuo pastatytas ne atsitiktinėje vietoje, o ten, kur buvo anksčiau stovėjusios senosios bažnyčios altorius.

Anoji gerokai mažesnė už dabartinę baziliką, pradėtą statyti 1896-aisiais, baigtą 1901 metais. Dar anksčiau, net iki įsteigiant Krekenavos parapiją, būta koplyčios, kuri sudegė.

Iš viso per 540 metų istoriją miestelyje būta keturių viena kitą keitusių bažnyčių.

Pasak bazilikos rektoriaus, iki šiol ankstesnės Krekenavos bažnyčios vietą šventoriuje žymėjo kryžius. Bet prieš kelerius metus, tvarkant takus, išsiaiškinta, jog kryžius pastatytas ne visai ten, kur reikia. Tad dabar, patikslinus vietą, paminklinis akmuo pastatytas būtent ten, kur būta altoriaus. Kryžiui rasta kita vieta.

Klebono Gedimino Jankūno teigimu, prireikus, atminimo akmuo galėtų pasitarnauti ir kaip lauko altorius ypatingoms Mišioms. G. Kartano nuotr.

Tikėjimo istorijos liudytojas

Atminimo ženklą skubėta įrengti ne tik dėl istorinės sukakties, bet ir laukiant Panevėžio vyskupijos ganytojo Lino Vodopjanovo vadinamosios kanoninės parapijos vizitacijos. Per ją J. E. vyskupas parapijos įkūrimui skirtą paminklą pašventino.

Didžiulį akmenį, tapusį ir altoriumi, parūpino buvęs vietos ūkininkas bei Krekenavos bazilikos zakristijonas, dabar – vienuolis pranciškonas Algirdas Pogužinskas.

Rado stūksantį Krekenavos parapijos Pempių kaimo ūkininkų laukuose. Šeimininkai maloniai sutiko jį dovanoti bažnyčiai.

Prisidėjo ir daugiau parapijiečių.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos fizikos mokytojas Vigimantas Urnikas išgrindė šventoriuje specialią aikštelę, o užkelti didžiulį akmenį ant kitų padėjo technikos šiems darbams parūpinęs vietos ūkininkas Vytautas Valikonis.

„Šis paminklinis akmuo visus, kas prieis prie jo, turėtų įvesti į istorinį kontekstą ir paliudyti didesnę nei pusę amžiaus Krekenavos parapijos gyvavimo, o ir mūsų tikėjimo istoriją“, – pabrėžia kunigas dr. G. Jankūnas.

Ir kunigams tekdavo ūkininkauti

Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1409 metais, tai yra septyniasdešimt penkeriais metais anksčiau, nei buvo įkurta parapija.

Žinoma, kad jau tuomet gyvenvietė klestėjo: čia būta žydų valdomų karčemų, veikė gelumbės fabrikėlis, vario liejykla, koklių gamyklėlė.

Dar po pusės amžiaus įkurta ir mokykla.

Kunigo dr. G. Jankūno žiniomis, vietos dvarininkų dovanota žemė, suteikusi sąlygas kurtis Krekenavos parapijai, apėmė visą šlaitą nuo kalno, ant kurio dabar stovi miestelio šventovė, iki pat Nevėžio upės.

„Buvo kiti laikai nei dabar, kai maisto produktus galime užsisakyti internetu ir juos mums atgabens. Tuomet ūkininkais tekdavo pabūti ir patiems kunigams – tam, kad užsiaugintų to, kas valgoma, kad paruoštų pašaro gyvuliams, turėtų kuo šerti arklius, kuriais važiuodavo pas parapijiečius“, – apie dvasininkų gyvenimą, koks jis buvo prieš penkis amžius ir vėliau, pasakojo kunigas.

Tam, kad šitoks klebonijos ūkis gyvuotų, tekdavo ir tarnus samdyti.

Gyva parapija

Bazilikos rektoriui dr. G. Jankūnui džiugu, kad Krekenavos žmonės iki šiol išsaugojo tvirtą tikėjimą. Tai, kad jis gyvas, esą liudija visų bendros pastangos įamžinant parapijos istoriją.

Krekenaviškis ūkininkas Albinas Kisielis irgi tuo tikras: sako, vietos tikinčiųjų bendrystė matyti ir iš pačių jų noro bendrauti, puoselėti savo šventovę.

„Pats esu ekonomistas, vadybininkas, tad savo srities patarimų teikiau rūpinantis kapitaliniu bazilikos remontu. Taip pat ir buvusius garažus pavertėme parapijos namais, kurie reikalingi visiems, juose šarvojami mirusieji, rengiamos parodos, renkasi žmonės“, – pasakojo ūkininkas.

Tiesa, parapijos gyvenime pasigendama daugiau jaunimo, tačiau tikima, kad bažnyčia sulauks ir jo.

Parapijietė gydytoja Akvelina Pogužinskienė sako matanti parapijoje gimstant naują tradiciją: artinantis gegužei, parapijiečiai patys išreiškė norą kartu giedoti vadinamąsias mojavas – gegužinių pamaldų giesmes.

„Gal kada jos Krekenavoje ir būdavo giedamos, bet pastaruoju metu – ne. Paaiškėjo, kad žmonėms jų reikia“, – pasakoja senjorė.

Anot jos, jau ir dabar per Sekmines, Antanines, kitomis progomis po mišių neskubama namo – renkamasi pabendrauti, švenčiama drauge.

„Rusijai užpuolus Ukrainą, skelbėme paramos akciją – parapijos žmonės labai aktyviai dalyvavo, – prisimena A. Pogužinskienė. – Į savuosius parapijos namus buvome pasikvietę pagyventi karo pabėgėlių.“