-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visgi spektaklio kūrėjai net susirašinėdami ją pagarbiai vadina tiesiog „škotiška pjese“.
Spektaklio „Makbetas“ premjera numatyta kitą savaitgalį Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžio depe.
Su kokiais iššūkiais susiduriama repeticijose, kodėl apie šiandien jautriausias ir skausmingiausias temas pasirinkta kalbėti per V. Šekspyrą ir kodėl šiai tragedijai pasirinkta tam visiškai neįprasta erdvė – interviu su A. Špilevojumi.
Jau gana ilgą laiką norėjau pabandyti imtis klasikos, tačiau nedrįsau. Atrodė, geriau suvokiu šiuolaikinę dramaturgiją – savo laikmečio autorius ar savo paties parašytas pjeses.
Tai, kad pasirinkau „Makbetą“, nulėmė mūsų aplinkos pokyčiai – atgimstantys diktatoriai, vis radikalesni politikai, stambieji verslininkai ir jų nežabojamas noras turėti nekontroliuojamą galią bei įtaką. Paskutinį tašką padėjo Rusijos prieš Ukrainą pradėtas karas.
Vis stipriau pasineriu į politinio ir geopolitinio lauko stebėjimą. Dėl to sunku statyti spektaklius, kurie šių temų neatliepia, pasinerti į jų kūrybinius procesus – jaučiu, kad karas mane pasiglemžia ir atitraukia. Tai padėjo priimti sprendimą, kad „Makbetas“ yra tinkamiausias pasirinkimas ne tik žiūrovams, bet ir man pačiam.
Kai prasidėjus karui perskaičiau šią tragediją iš naujo, supratau: ji yra būtent šiam metui ir dabar palankus laikas išdrįsti padaryti tai, ko anksčiau prisibijodavau.
Aleksandro Špilevojaus (nuotraukoje – su Mariumi Pinigiu) nuomone, Šekspyras labai nuodugniai tyrinėja tuos procesus, kuriuos stebime Europoje šiandien. Arvydo GUDO nuotr.
„Makbetas“ yra stipri, genialiai parašyta pjesė – tikrai nemanau, kad sugebėčiau savo dramaturgijoje reflektuoti dabartinius įvykius taip giliai, kaip tai padarė V. Šekspyras.
Paradoksalu, bet būtent klasikinė dramaturgija šiandien tampa itin veiksmingu įrankiu tyrinėjant jautriausias ir skausmingiausias temas.
„Labai liūdna – iš žmonių, kurie man įdomūs ir kuriuos gerbiu, esu girdėjęs, kad jie „Makbetą“ apibūdina kaip tiesiog gražią, istorinę dramą – tarsi jiems taip ir nepavyko prasibrauti pro jos formą, už kurios yra viskas.“
Manau, žiūrovai, kurie žino pjesės siužetą ar turi bent jau bendrą įsivaizdavimą, kas yra V. Šekspyras ir kas yra „Makbetas“, nustebs pamatę, kad V. Šekspyras labai nuodugniai tyrinėja tuos procesus, kuriuos stebime Europoje šiandien.
Tikiu, kad tai gali daug stipriau paveikti, nei mano arba kitų šiuolaikinių dramaturgų bandymai aprašyti ar pavaizduoti įvykius, kuriuos ir taip stebime pasitelkę socialines medijas, televiziją.
Tai yra tragiškas veikėjas, tragediją išgyvenantis herojus. Makbetas nėra blogis savaime, egzistuojantis nuo pat pjesės priešistorės. Jis labai stiprus, valingas, tikslą ir kryptį turintis žmogus, kurio talentai, mąstymas ir jėga galėjo būti nukreipti kitur. Jis galėjo nugyventi herojišką gyvenimą, padaryti daug reikšmingų ir teigiamų dalykų savo pasauliui, bet jo užsikrėtimas noru turėti kuo daugiau galios patį sužlugdo.
Arvydo GUDO nuotr.
Viskas įvyko atsitiktinai, prieš porą metų, kai Aukštaitijos siaurojo geležinkelio vadovai mane pakvietė apžiūrėti erdves, traukinius ir galbūt sukurti kokį interaktyvų vyksmą, keliaujant iš Panevėžio į Anykščius ar atvirkščiai.
Ten lankydamasis pajutau, kad man už traukinius daug įdomesnis depas, kuriame jie remontuojami. Tai yra autentiška, o ne fiktyvi ir ne muziejinė erdvė. Čia nuogos gelžbetonio sienos, daug metalo, šalta, sunki atmosfera, kuri puikiai tinka perteikti aplinkai, slegiančiai žmones šalia Makbeto, tačiau visų pirma slegiančiai jį patį.
Vertimą koreguoju, nes kartais pastebiu, jog jo kalba pernelyg pilna puošmenų. Pačiam skaitant pjesę, jos skamba gražiai, tačiau kai norisi pajusti spektaklio įtampą ir tamsią atmosferą, tikslus ir siekius, kuriais dega personažai, tokia kalba paskandina tiek kūrinio mintį, tiek jo veiksmingumą. Dėl to šalia lietuviško vertimo su aktoriais skaitėme ir anglišką originalą, ir naujesnį leidimą, kuriame kai kurie senoviniai anglų kalbos žodžiai pakeisti į lengviau suprantamus.
Nagrinėjome ir keletą vertimų ne lietuvių kalba, kad galėtume pamatyti, kaip su tekstu tvarkėsi kiti vertėjai. Šitai privertė imtis teksto korekcijų, kartais netgi dar labiau priartinant tekstą prie originalo. Tačiau tai išlieka šimtaprocentinis V. Šekspyras, o ne spektaklis pagal „Makbeto“ motyvus.
Irena Sikorskytė. Arvydo GUDO nuotr.
Pirmas iššūkis – didžiulė pagarba tekstui ir dėl to kylantis nereikalingas stresas. V. Šekspyro kūrybą koreguoti daug sunkiau, nei savo ar kitų šiuolaikinių dramaturgų kūrinius.
Neretai pagalvoju, kad galbūt ne man reikia daryti intervenciją į tekstą, o persvarstyti, kaip pjesę suvokiu aš – galbūt joje viskas yra gerai ir nereikia jos griauti, gal turiu atrakinti savo suvokimą.
V. Šekspyro tekstas eiliuotas, turintis savo ritmą – norint kažką pakeisti, reikia surasti būdą, kaip tą ritmą išlaikyti, nes jis pjesėje labai svarbus. Jį puikiai išlaikė A. Churginas. Tačiau dėl to kiekviena korekcija reikalauja atrasti ne tik kitokius, bet ir telpančius į nustatytą ritmą žodžius.
Taip pat šią pjesę supa ir istorinis kontekstas – jis veikė vienaip V. Šekspyro gyvenimo laikotarpiu, kai Anglijos karaliumi tapo škotas, vyko daug reikšmingų Anglijos istorijai įvykių. Aliuzijas, užuominas į šiuos įvykius pjesėje tuometis žiūrovas lengvai suprato.
Šiandieninis žiūrovas, jei nėra istorikas ar V. Šekspyro kūrybos tyrinėtojas, šio konteksto nežinos, todėl kai kurios scenos neveikia taip, kaip jos būtų veikusios anais laikais. Tad man kyla iššūkių sprendžiant, ką daryti su tekstu, kuris suprantamas tik tada, kai žinomas tas istorinis kontekstas. Turiu tokioms spektaklio scenoms suteikti naują prasmę arba jas koreguoti, o kartais ir visai išimti kai kuriuos pjesės elementus.
Tikintieji „Makbeto“ prakeiksmu dažniausiai mini gaisrus teatruose, kur ši pjesė buvo statoma. Prieš pat pirmąsias šio spektaklio repeticijas ir mūsų J. Miltinio dramos teatrą pasiekė žinia, kad privalome uždaryti teatrą dėl priešgaisrinės instaliacijos atnaujinimo darbų.
Tad buvome „pasveikinti“ vos paėmę šią pjesę į rankas.
Nesame prietaringi, bet turime tam tikrų susitarimų su spektaklį kuriančia komanda.
Jų pagrindas labai paprastas – gerbti medžiagą, kuria naudojamės, ir gerbti vyksmą, kurį kuriame scenoje.
Visi žino šias legendas, visų pasąmonėse kirba mintis, kad kažkas gali nutikti. Bet visko nutinka kuriant įvairius spektaklius – tiesiog kitais atvejais nekreipiame į tai dėmesio ir akylai nestebime kiekvienos smulkmenos.
Dėl to stengiamės dirbti ramiai, nieko nemistifikuodami, tačiau kartu ir nesijuokdami iš legendų apie šios pjesės prakeikimą.
Tadas Gryn ir Irena Sikorskytė. Arvydo GUDO nuotr.
Jeigu parodyčiau mūsų komandos susirašinėjimą, matytumėte, kad ji vadinama ne „Makbetu“, o „Škotiška pjesė“ – tą patį esame užrašę ir ant pjesių viršelių.
Bet vėlgi, nepanikuojame, neiname į kraštutinumus ir nedraudžiame sau minėti pjesės pavadinimo tol, kol darome tai pagarbiai. Kartais kuriant kokį nors spektaklį susikuria vidiniai juokeliai, aktoriai ima bendrauti tarpusavyje pjesės citatomis, perfrazuoti jas – šiuo atveju stengiamės to nedaryti.
Man patinka toks pagarbus santykis su kūriniu – atsiranda didesnis susikaupimas, punktualumas, pastabumas. Visi susikaupę darbui. Gal ir apie kitas pjeses reikėtų prigalvoti kokių nors mitų…
„Ji – neišvyniotas saldainis. Net ne saldainis – kartais bijoma, kad ten bomba. O gal ten ji ir yra. Gal reikia ant tos bombos pakliūti.“
Pirmas raktažodis, kurį įvardijome su kompozitoriumi Pauliumi Trijoniu, buvo industriškumas, industrinė muzika. Pastebėjome, kad geriausiai šiam spektakliui prislopinti, šalti, purvini, tarytum kylantys iš kokios pelkės, o ne atvirai skambantys garsai.
Taip pat bandome kurti muziką iš aplinkos garsų. Ši V. Šekspyro pjesė ypač skambi – remarkose arba personažų lūpomis įvardijami paukščių garsai, pranašaujantys mirtį, iškviečiantys ar liudijantys amžiną naktį, klyksmai, aimanavimai, bildesiai, kliedesiai, mūšio lauko garsai. Stengiamės ieškoti galimybės į sceną iškviesti muziką, gimstančią iš jų.
Irena Sikorskytė. Arvydo GUDO nuotr.
Kelerius metus dirbu su scenografe Ugne Tamuliūnaite, kuri irgi atėjusi iš operos pasaulio. Labai įdomu leistis į kūrybines paieškas su žmonėmis, kurie sceną mato kitaip nei įprasta man.
Kai pradėję dirbti su „Makbetu“ pamatėme, kad sceninės apimtys bus dar didesnės nei iki šiol kurtuose darbuose, Ugnė pasiūlė pasiimti dar vieną dailininkę. Taigi pakvietėme Gintarę.
Greitai suvokiau, kad šios dvi kūrėjos puiki komanda – greitai susikalbančios, tiksliai ir išvien pajaučiančios scenos estetiką. Jos ne tik prisiderina viena prie kitos, bet ir viena kitą įkvepia – gražu matyti, kaip kokia nors Gintarės scenografijos idėja atranda savo išraiškos formų Ugnės mąstyme, jos kuriamuose kostiumuose. Ir atvirkščiai – kaip Ugnės siūlomi sprendimai padaro įtaką Gintarės sumanymams.
Visada žinojau, kad negalėsiu imtis šios pjesės, kol nebūsiu įsitikinęs, kad turiu aktorių, kuris vaidins Makbetą. Nutariau, kad galiu pradėti tik tada, kai aiškiai pamačiau, jog Tadas yra tas, su kuriuo noriu ir galiu leistis į šią kelionę. Tuomet pasiūliau jam ir, mano džiaugsmui, sutiko! Šiam vaidmeniui, skirtingai nei kitiems, nedariau jokios atrankos.
Ledi Makbet bus vienintelis vaidmuo, kurį atliks dvi aktorės, kitiems vaidmenims dublerių nėra.
Deja, bet tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje dramaturgijoje vyrauja vyrų herojai, o aktorėms stiprių, įdomių ir sudėtingų vaidmenų per mažai. Kadangi esu ne tik režisierius, bet ir šios trupės meno vadovas, aš suinteresuotas ne tik sukurti spektaklį, bet ir suteikti galimybes trupei augti, išbandyti įvairias teatro formas, suvaidinti skirtingus vaidmenis. Labai norėjau, kad bent dvi aktorės iš trupės turėtų galimybę suvaidinti daugiasluoksnį, sudėtingą ir nepaprastai įdomų ledi Makbet personažą.
Tadas Gryn ir Ieva Brikė. Arvydo GUDO nuotr.
Skaitydamas pjesę pradėjau įžvelgti makbetiškumo, makiaveliškumo apraiškas ne tik tolimoje, bet ir mane supančioje aplinkoje, netgi savyje. Iš pradžių tai mane kiek išgąsdino, paskui supykdė ir nuliūdino, o galiausiai su padėka privertė pasižiūrėti į V. Šekspyrą ir į šią pjesę, nes ji geba apnuoginti it rentgenas.
Tai leidžia man daryti tam tikrus pokyčius, mažų mažiausiai – dirbti su pačiu savimi. Nors gal iš tiesų tai ir yra didžiausias dalykas.
Anksčiau „Makbetas“ man buvo tiesiog labai graži, tamsi ir liūdna, poetiška tragedija, o dabar ją matau visai kitaip. Tarsi pagaliau išvydau, kas yra už visos tos poetinės formos. Pavyzdžiui, mano spektaklyje „Jona“ keikiasi kaliniai, šnekučiuojasi prisigėrę kunigai – tačiau tai viso labo tėra forma. Jei ji mus išgąsdina, mes užsiblokuojame ir nebesusiduriame su tema. Jaučiu, kad taip nutinka ir su V. Šekspyru – dalis žmonių išsigąsta poetinės formos, eiliuotos kalbos ir neprasibrauna pro ją giliau – į pjesės esmę.
Labai liūdna – iš žmonių, kurie man įdomūs ir kuriuos gerbiu, esu girdėjęs, kad jie „Makbetą“ apibūdina kaip tiesiog gražią, istorinę dramą – tarsi jiems taip ir nepavyko prasibrauti pro jos formą, už kurios yra viskas. Ji – neišvyniotas saldainis. Net ne saldainis – kartais bijoma, kad ten bomba. O gal ten ji ir yra. Gal reikia ant tos bombos pakliūti.
