-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bet visiems kitiems legendomis apipinto teatro ištakų vieta – jokia paslaptis.
Daugiau kaip 130 metų Respublikos gatvėje netoli Nevėžio stūksantis pastatas – vienas iš unikalių miesto statinių, išsiskiriantis ir savo architektūra, ir paskirtimi bei istorija.
Ko tik nematęs šis valstybės saugomas kultūros paveldo objektas!
Per netrumpą jo gyvavimo istoriją čia veikė ir šaltkalvių dirbtuvės, ir parduotuvės, kontoros, ir šaulių namai, operetė, lėlių teatras ir kt.
Tačiau garbės vainiką šiam pastatui deda palyginti neilgas – nė trijų dešimčių metų nesiekęs laikotarpis, kai čia kelią į šlovę skynėsi senasis, kaip dabar dažniausiai vadinamas, Panevėžio dramos teatras.
1940-aisiais, kai režisierius Juozas Miltinis su grupe aktorių iš Kauno atvyko į Panevėžį kurti valstybinio teatro, tam ir buvo paskirtas vienintelis mieste tokiai įstaigai pasirodęs tinkantis pastatas – Respublikos gatvė 77.
Darbštūs, talentingi ir entuziazmu trykštantys jaunieji teatralai tuoj pat griebėsi veiklos ir netrukus panevėžiečiai buvo pakviesti į premjerą. 1941 metų kovo 15 dieną šiame pastate parodytas pirmasis spektaklis, Nikolajaus Pogodino „Sidabrinis slėnis“.
Paskui spektakliai sekė vienas po kito. Būtent šio teatro scenoje žiūrovai matė garsiuosius pastatymus – H. Ibseno „Heda Gabler“, A. Milerio „Komivojažieriaus mirtis“, V. Šekspyro „Makbetas“, M. Borcherto „Lauke už durų“ ir kitus.
Keitėsi ir vis populiaresniu tampančio teatro pastato veidas. 1951 metais atlikus remontą jis tapo gerokai modernesnis.
Įrengta žiūrovų salės grindų nuožulni pakyla, atsirado vieta orkestrui, sutvarkyti grimo kambariai, pristatyti nauji priestatai, pagalbinės patalpos.
Tų pasikeitimų metams bėgant būta ir daugiau.
P. ŽIDONIO nuotr.
Nedaug šiame pasaulyje dabar sutiktume pačius pirmuosius Panevėžio teatro spektaklius mačiusių žiūrovų, nedaug ir juos kūrusių teatralų.
Visagalis laikas miestą ir jo gyventojus jau pernešė visai į kitas erdves, į kitas patirtis – ir Panevėžio teatras jau ne ten, ir ne toks, ir žiūrovų poreikiai, aktorių galimybės taip pat visai kiti.
Bet prisiminti tai, kas buvo svarbu, ne tik reikia, – būtina.
Senajame teatre aktoriaus kelią pradėjusi šių metų Panevėžio kultūros ir meno premijos laureatė, teatro ir kino aktorė, režisieriaus Juozo Miltinio mokinė Eleonora Matulaitė nepamiršo ten praleisto laiko ir savo pirmųjų žingsnių scenoje.
„Tai buvo ypatingas metas. Su šiuo teatru mane sieja patys gražiausi ir geriausi prisiminimai“, – sako aktorė E. Matulaitė.
„Penki Edvardziukai pasikeitė per tą laiką, kol Ievutė buvau.“
E. Matulaitė
Ji Panevėžio teatre nuo 1957-ųjų – tais metais įstojo į J. Miltinio įkurtą vaidybos studiją ir dar būdama mokine turėjo vaidmenis net keliuose spektakliuose, o netrukus priimta etatine aktore.
Pirmasis svarbus jaunosios aktorės vaidmuo buvo Viki latvių autoriaus Gunaro Priedės pjesėje „Pirmasis Viki balius“.
Jauna talentinga aktorė tuomet sulaukė didžiulio pasisekimo – pagrindinio vaidmens atlikėja buvo tiesiog apipilama gėlėmis, jai skiriamas ypatingas dėmesys. Spektaklis suvaidintas ir Lietuvos televizijoje.
Pradėjusi dirbti teatre E. Matulaitė visa galva pasinėrė į jo pasaulį ir po dešimtmečio į naujas teatro patalpas žengė jau patyrusi, ryškių vaidmenų sukūrusi menininkė.
Per netrumpą šio pastato gyvavimo istoriją jame veikė ir šaltkalvių dirbtuvės, ir parduotuvės, kontoros, ir šaulių namai, operetė, lėlių teatras ir kt. Tačiau garbės vainiką jam deda laikotarpis, kai čia kelią į šlovę skynėsi Panevėžio dramos teatras. 1955 metai. PAVB fondų nuotr.
Daug malonių įspūdžių sieja E. Matulaitę su senuoju Panevėžio teatru.
Tie prisiminimai susiję ir su vaidmenimis, ir su kolegomis, bendravimu, ir su pačiais įvairiausiais nutikimais.
„Labai troškau vaidinti. Ištisas dienas sėdėdavau salėje ir stebėdavau repeticijas, tačiau vaidmens niekuomet neprašiau. Kantriai laukiau“, – mena aktorė.
Ir vaidmenų netruko atsirasti.
Populiariame, žiūrovų itin mėgtame spektaklyje – A. Vienuolio „Prieblandoje“ E. Matulaitė ilgus metus vaidino pagrindinę heroję Ievutę.
„Penki Edvardziukai pasikeitė per tą laiką, kol Ievutė buvau“, – juokiasi aktorė.
Iš senojo teatro ji maloniai prisimena prie tarnybinio įėjimo stovėjusį suolelį, ant kurio, radę laisvesnę minutę, aktoriai susėsdavo prieš saulutę pasišildyti. Šmurkštelėjus pro duris į vidų, čia pat buvo įėjimas į sceną.
Nepamirštas ir intensyvus nuolatinis darbas – užsiėmimai, repeticijos, spektakliai.
O kur dar tų spektaklių aptarimai bei antradieniniai susirinkimai, per kuriuos visi buvo išnarstomi po kaulelį.
„Už tą patį vaidmenį režisierius vieną kartą galėjo pagirti, o kitą – baisiausiai išbarti“, – mena E. Matulaitė.
Senojo teatro salė. Vaizdas iš scenos. PAVB fondų nuotr.
Teatre Respublikos gatvėje prabėgo daugelio žinomų aktorių gražiausi, kūrybingiausi metai.
Taip įtemptai ir kūrybingai dirbant netrūko ir žiūrovų meilės, ir palankaus kritikų vertinimo.
Po buvusią Sovietų Sąjungą bei dar plačiau sklido garsas apie unikalius Panevėžio teatro pastatymus, į čia rodomus spektaklius pradėjo plūsti minios žiūrovų.
Pirmiausia pasipylė svečiai iš Latvijos ir jų vis gausėjo. Paskui prasidėjo iš tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), iš įvairių respublikų žiūrovų banga.
Viskas, kas buvo rodoma Panevėžyje, atrodė ypatinga, tarsi niekur kitur ir neregėta, negirdėta.
Ilgus metus teatre dirbusi aktorė E. Matulaitė prisimena, jog iš toliau atvažiavę žiūrovai norėdavo pamatyti ne vieną, o net kelis spektaklius. Ir prašydavo, kad jiems savaitgaliais būtų rodomi patys geriausi pastatymai. Net apsistodavo, nakvodavo Panevėžyje, kad kuo daugiau galėtų pamatyti.
Senojo teatro scena, 1948-ieji. PAVB fondų nuotr.
Dabar, kai šis pastatas kultūros pasaulyje jokio vaidmens jau nebevaidina, prisimename, jog kadaise čia buvo tikras meno lopšys.
Ir ne tik pokario metais.
Statytas jis 1891 metais kaip mielių ir spirito fabriko šaltkalvių dirbtuvės.
Tačiau savininkui netrukus kilo kita mintis. Filantropas Stanislovas Montvila daug ką tame pastate pakeitė, perstatė ir įrengęs teatro salę, padovanojo ją miesto bendruomenei.
„Galima sakyti, kad pastatas savo egzistavimą ir pradėjo nuo meno“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Jis primena, kad šio pramonininko, kultūros mecenato biografijoje svarbiausi faktai ir yra – 1891 metais Panevėžyje įkurta mielių ir spirito gamykla bei 1913 metais mieste atidarytas teatras.
Deja, pačiam teatro steigėjui juo ilgai neteko pasidžiaugti – mirė mecenatas 1916 metais.
Pirmojo spektaklio „Sidabrinis slėnis“ (režisierius Juozas Miltinis) repeticijoje. Iš kairės Janina Dulskytė, Stasys Paska, Bronius Raila, Juozas Miltinis, Bronius Babkauskas. 1941 metai. PAVB fondų nuotr.
Dirbtuvių virsmas į kultūros centrą vyko labai seniai – prieš 110 metų.
1913 metų birželį pradėjus rekonstrukciją, tų pačių metų gruodžio pradžioje statyba buvo baigta. Naujai sutvarkytos patalpos pavadintos St. Montvilo teatru.
Panevėžio kraštotyros muziejuje išlikusi ir pirmojo renginio tame teatre programa.
Ant jos puikuojasi užrašas: „Programa atidengimo teatro Montvilo vakaro 19 gruodžio 1913 metų“.
Joje rašoma: „Kadangi visos tautos dalyvauja atidengime, vakaro tvarka sulig liuosu, liko sekanti“ ir išvardijami pasirodymai.
Pirmas programoje įrašytas rusų choras su jo atliekama kantata.
Toliau turėjo būti rodoma pjesė lenkų kalba „Wesele Zosi“ („Zosės vestuvės“) su dainomis ir šokiais, o tik po jos – lietuviškai vaidinama pjesė „Girkalnio Užgavėnės“.
Buvo koncerte ir čigonų pasirodymas, ir vakare grojusio Panevėžio gaisrininkų orkestro melodijos.
O nuo 1914 metų panevėžiečiai šiame pastate galėjo ir kino filmus žiūrėti – tų metų balandžio mėnesį čia įvyko kino teatro atidarymas.
Gunaro Priedės spektaklyje „Pirmasis Viki balius“ (režisierius G. Karka) Viki – E. Matulaitė, Zigmaras – R. Urvinis. E. MATULAITĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Pastato kultūrinis gyvenimas, ko gero, būtų vystęsis ir toliau, bet viską pakeitė S. Montvilos mirtis.
Turtą perėmusių paveldėtojų veikla nebuvo tokia sėkminga ir pastatas 1924-aisiais buvo sekvestruotas, perimtas iš įpėdinių ir perduotas Švietimo ministerijai.
Ketinta tame pastate vėl atidaryti teatrą, tačiau, kaip pasakoja D. Pilkauskas, Valstybiniam dramos teatrui atsisakius Panevėžyje steigti filialą, teatro pastatu leista naudotis Panevėžio šaulių rinktinei.
Po poros metų, 1926-ųjų pabaigoje įvyko Panevėžio XII šaulių rinktinės šaulių būrių atstovų suvažiavimas, kuriame rinktinės valdybos pirmininkas Vladas Rozmanas pasidžiaugė, kad buvo ypatingai daug pasidarbuota, „kol nusavinta ir perimta dabartinis šaulių teatras. Iš perimtų vien griuvėsių jau padarytas iki pusiau remontas.“
Panevėžio šaulių namų tvarkymo komitetas buvo numatęs prie esamų rūmų pastatyti antrą aukštą iš Respublikos gatvės pusės.
Numatyta įrengti moterų seklyčią ir patalpas vietinių būrių – Panevėžio, Plukių ir Senamiesčio štabams, taip pat sporto salę.
Muziejininkas sako, kad tam tikslui buvo renkamos aukos – Rinktinės šaulių namų statybos fonde 1935 metais buvo surinkti 1065 litai.
Visgi statybos net nepradėtos.
P. ŽIDONIO nuotr.
Nors šauliai pastatu naudojosi, jis priklausė Švietimo ministerijai – tik 1937 metais neblogai įrengtą buvusį S. Montvilos pastatą Švietimo ministerija perdavė Panevėžio rinktinės šaulių nuosavybėn.
Buvo vėl pradėti remonto darbai ir, kaip rašė „Lietuvos aidas“ rugsėjo 3 dienos numeryje, iki vėlyvo rudens jie turėjo būti baigti.
„Prieš karą pastate vyko aktyvus gyvenimas – veikė šaulių biblioteka, buvo sukurti choro, pučiamųjų orkestro kolektyvai, vyko vakarai, koncertai, paskaitos, panevėžiečiai galėjo stebėti gastroliuojančių teatrų spektaklius“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Žinoma, pasirodydavo ir savi menininkai – rodyti spektakliai, dainuodavo chorai. Pavyzdžiui, Katedros choras, vadovaujamas Mykolo Karkos, 1933 metų spalio 7 dieną surengė didelį, įspūdingą koncertą.
Tačiau atėjus lemtingiesiems 1940 metais ir čia viskas pakito.
Šaulių sąjungos veikla nutraukta, o pastatas nacionalizuotas. Jis ir atiteko naujai įkurtam Panevėžio dramos teatrui, kuris po šiuo stogu veikė iki 1968-ųjų, kol pastatyti dabartiniai rūmai Laisvės aikštėje.
„Daug metų šis pastatas panevėžiečiams buvo meninės kultūros židinys – veikė operetės ir lėlių liaudies teatrai, pučiamųjų orkestras, estradinis ansamblis, įvairūs kultūros ir meno būreliai“, – vardija D. Pilkauskas.
Tačiau remonto nemačiusios senos patalpos vis labiau prastėjo ir nors buvo parengti keli rekonstrukcijos projektai, dėl lėšų stokos ir kitų priežasčių jie neįgyvendinti.
1986 metais kultūros įstaiga dėl avarinės būklės buvo uždaryta.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, senojo teatro pastatas 1992 metais grąžintas Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio rinktinei.
Dabar praėjusį garbingą laiką mena ant pastato fasado 1995 metais atidengta atminimo lenta senajam Panevėžio dramos teatrui.
