-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šmakovų šeimos bute, ant specialiai pagamintos medinės lentynos, vietą rado išskirtinė raudonų kokakolos skardinių kolekcija.
„Patiko tas reklamose pasirodantis Kalėdų seneliukas“, – paklaustas, kodėl pradėjo rinkti šio prekės ženklo skardines, juokiasi Igoris.
Kitoje pusėje skrupulingai kaip kareivėliai išdėlioti dešimtys lietuviškų – nuo pačių seniausių iki naujausių – alaus bokalų.
Spintoje paslėpta nuo vaikystės saugoma pašto ženklų kolekcija, bet užvis įspūdingiausias yra stiklinių butelių mažutėlių kamštelių rinkinys.
„Aš ne kolekcininkas, aš – ligonis“, – juokiasi I. Šmakovas.
Tačiau vaistų nuo šios ligos ieškoti panevėžietis neketina.
Kompaktinių diskų laikikliai, kurie, atrodytų, užima kiekvieną jaukaus buto kampą, atstoja Igoriui išskirtinės kamštelių kolekcijos stendą.
Kiekviename jų skrupulingai išdėlioti permatomi disko dėklai su kamštukais, į Igorio namus atkeliavusiais iš pačių įvairiausių žemės kampelių. Jie sužymėti pagal žemynus, šalis, miestus ir, žinoma, abėcėlę.
Kamšteliai – ir su užrašais, ir su populiariais animacinių filmų herojais, ir su futbolo legendomis. Ir net marginti senaisiais baltiškais raštais.
Nors, anot I. Šmakovo, mūsų gamintojai nenusiteikę į kamštuko dizainą investuoti didelių pinigų, visgi ir lietuviškoji jo kamštelių kolekcija – labai turtinga.
Nors į I. Šmakovo spalvingą kolekciją neretai kėsinasi įsisukti pasisvečiuoti atvykęs mažasis džiaugsmas – beveik trejų anūkėlė, pas senelį tvarka – kaip bažnyčioje. Kiekvienas kamštukas turi savo vietą.
Neseniai į įspūdingą kolekciją vyras įsidėjo 40 tūkstantąjį kamštelį nuo stiklinio butelio. Juo tapo begemoto atvaizdu papuoštas dantytas kamštukas iš Naujosios Zelandijos.
Iš viso I. Šmakovas jau sukaupė apie 30 tūkst. alaus ir 10 tūkst. kitų gėrimų kamštelių iš 199 pasaulio valstybių.
Igorio kolekcijoje yra kamštelių iš tolimiausių ir egzotiškiausių vietų – Tailando, JAV, Čilės, Kanados, Meksikos, Etiopijos, Malavio, Madagaskaro, Kenijos, Bukarešto, Maču Pikču, Argentinos ir galybės kitų. Netgi – iš izoliuotosios Šiaurės Korėjos.
Nors iš pirmo žvilgsnio visi kamštukai panašūs, tačiau atidi ir įgudusi kolekcininko akis puikiai mato jų skirtumus ir kaipmat nustato vertę.
Paklaustas, kuris kamštelis, jo akimis, vertingiausias, Igoris nė nemirktelėjęs iš gausybės stovų ištraukia du eksponatus.
„Mano rankoje ne du kamšteliai, o šimtas baksų, – juokiasi kolekcininkas, rodydamas į kalkinius kamštelius, atkeliavusius iš JAV. – Prieš dešimt metų jie kainavo po penkiasdešimt dolerių. Dabar jų vertė pakilusi. Vienas yra 1949-ųjų metų, kitas – 1950-ųjų.“
Kitas I. Šmakovo laimikis – 1927-ųjų seniausias kolekcijoje vokiškas stalo vandens kamštelis.
Kad kamštukų rinkimas – nepigiai kainuojanti „liga“, neverta abejoti. Aukcione Igoris yra matęs 1925 metų kokakolos kamštelį. Už tokį, atrodytų, niekutį kažkas nepagailėjo pakloti beveik tūkstančio eurų.
Igoris Šmakovas. P. Židonio nuotr.
Žmona Igoriui nėra išrėžusi: „arba aš, arba kamšteliai“. Priešingai, kolekciją, į kurią dauguma kolekcininkų žiūri varvindami seilę, jie jau pildo drauge.
Jolanta Šmakova yra prekybininkė, tad netgi parduotuvės klientai jai neša kamštelius, kad šiuos perduotų vyrui.
Prie pokalbio prisijungusi Igorio žmona pasakoja anekdotinę situaciją, kaip Dubajuje viešėjusi pusseserė ieškojo Igoriui lauktuvių.
„Sako: pasijutau kaip tikra valkata. Slenku palei suoliukus ir matau – blizga! Reikia paspirti. Kamštelis!“ – juokiasi Jolanta.
Vieną kitą dėmesio vertą egzempliorių iš svetur Igoriui parveža ir vaikai, bičiuliai.
Tiesa, prie jo įspūdingo rinkinio bent šiokia tokia dalimi gali jaustis prisidėjęs ne vienas lietuvis. I. Šmakovas džiaugiasi, kad socialiniame tinkle „Facebook“, keliautojų grupėje jam pasiskelbus, kad kolekcionuoja kamštelius, svečiose šalyse viešintys visiškai nepažįstami žmonės pradėjo vežti įvairiausius egzempliorius.
„Kaip sakoma, kas vienam šiukšlė, kitam – auksas“, – šypteli neįprastos kolekcijos savininkas.
Bendraminčių Igoris turi kone kiekviename pasaulio kampelyje. Labai daug jų Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Slovakijoje. Kolekcininkai dažnai buriasi į susitikimus. Pasak I. Šmakovo, per vieną tokį galima susižvejoti net kelis šimtus naujų kamštukų.
„Gaila, kad tas kovidas viską labai pagadino. Dvejus metus niekas išvis nevyko. Tokie susitikimai būdavo rengiami ir Lietuvoje, bet, matyt, nebeįdomu. Anksčiau suvažiuodavo ir po penkiasdešimt žmonių“, – pasakoja I. Šmakovas.
„Čia kamšteliai, ten kamšteliai, čia vėl kamšteliai, sandėliuke – dar kamštelių, – juokiasi ranka į stovus rodydamas Igoris. – Į spintą net nelįsiu – ten vien kamšteliai. Ir šiandien gavau dar du laiškus – vienas iš Vokietijos, kitas iš Ispanijos.“
Jau daugiau nei du dešimtmečius kamštelių rinkimu užsiimantis panevėžietis sako, jog mainai su užsieniečiais vyksta beveik kiekvieną savaitę, bet tik su patikimais.
Pagrindinė I. Šmakovo darbo vieta – priešais kompiuterio ekraną. Internete jis saugo savo skrupulingai nufotografuotą kamštelių albumą ir ieško vertingų mainų.
Pasak Igorio, pasikeitimas išskirtiniais eksponatais vyksta paprastai: mainų draugas išsirenka kamštelius iš jo fondo, o pats atsiunčia albumą su savo siūlomais kamšteliais. Abi pusės, išsirinkusios norimus eksponatus, išsiunčia kamštelius į kitą šalį.
Socialinio tinklo grupėje, vienijančioje per kelis tūkstančius narių, renkasi tokie pat užkietėję kolekcininkai kaip Igoris.
Sudarytame „turtingiausiųjų“ kamštukininkų reitinge pirmasis rikiuojasi vokietis, sukaupęs didžiausią pasaulio kamštelių kolekciją. Rekordininkas saugo jau virš 314 tūkst. kamštelių iš 225 šalių. Antroje vietoje – italas, nuo vokiečio atsiliekantis beveik 11 tūkst. kamštelių.
„Man iki vokiečio kaip iki Kinijos sienos“, – juokiasi panevėžietis, kurio reitingas pasaulyje yra kiek daugiau nei šimtasis iš beveik trijų tūkstančių kolekcininkų.
O Lietuvoje I. Šmakovas skaičiuoja teoriškai esantis antras.
„Vieno kolegos vilniečio kolekcija yra didesnė už mano, nes jis daug ilgiau kolekcionuoja – jis turi 49 tūkstančius kamštelių. Bet visai neseniai jis išėjo anapilin. Nežinau, kaip bus su ta kolekcija, tiesiog nepatogu klausti“, – sako Igoris.
Paklaustas, ties kuriuo kamštelių skaičiumi pats Igoris žada sustoti, pašnekovas tik šypsosi: „Niekada, dar tokių vaistų niekas neišrado.“
O ir vietos namuose naujiems eksponatams dar tikrai atsiras. I. Šmakovas svajoja surinkti bent po vieną kamštelį iš kiekvienos pasaulio šalies ir tada jo kolekcija būtų bent iš dalies užpildyta.
Visgi pastaruoju metu Igoris bendraminčių grupėje jau sunkiai randa, kuo dar galėtų mainytis. Juk jo kolekcijoje egzemplioriai iš beveik 200 pasaulio vietų!
Vien iš giliomis aludarystės tradicijomis garsėjančios Vokietijos į panevėžiečio namus atkeliavę per penkis su puse tūkstančio kamštukų.
Visgi vyras dar turi neužpildytą nišą – svajoja sulaukti kamštelių iš dar bemaž dvidešimt šešių šalių. Trūksta kokio eksponato iš vienos mažiausių pasaulio valstybių Samoa, Bahreino, Bermudų, Virdžinijos salos, Brunėjaus, Butano, Vanuatu, Gernsio, Gibraltaro, Grenados, Guamo, Džersio, Džibučio, Irako, Jemeno, Kataro, Kiribačio, Kokosų salos, Kuko salos, Komorų, Kuveito, Libijos, Mauritanijos, Majotos, Maldyvų, Omano, Somalio, Sudano.
Pavyzdžiui, Bangladeše tik praėjusiais metais pradėjo virti alų, tad šis albumas irgi kol kas tuščias. Kai kuriose musulmoniškose šalyse alkoholis apskritai uždraustas, bet Igoris tikisi rasti vietoje gaminamų gaiviųjų gėrimų, nealkoholinio alaus ar vandens buteliukų kamštelių.
Tiesa, kamštukai turi atitikti tam tikrus kriterijus. Pageidautina – nesulaužyti, nesulamdyti.
Visgi jei į Igorio rankas patenka toks nelaimėlis, jis jau turi savąją technologiją, kaip šį atkurti.
Ima į rankas medinį plaktuką, kuoliuką ir kiek įmanoma išlygina.
Paklaustas, kokia galėtų būti jo kolekcijos rinkos vertė, I. Šmakovas sako girdėjęs, jog už 150 tūkstančių kamštukų vienas vokietis gavo net 100 tūkst. eurų. Visgi jis nesąs tikras, ar tai nėra tik sklandantys gandai.
Tačiau savo kolekcijos I. Šmakovas neketinąs niekam perleisti, ši jam – neįkainojama.
„Ką aš su tais pinigais veiksiu? Su žmona į Egiptą nuvažiuoti, kokį džipą išsinuomoti, palakstyti po dykumas? O ką toliau – kolekcionuoti iš naujo? Ką po savęs tada paliksi?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Mieliausio širdžiai kamštelio Igoris negalėtų įvardyti. Vertina visus, ypač atkeliavusius iš egzotiškų kraštų.
„Žinot, aš bijau pasakyti, kad šitas kamštelis man labiau patinka, nes kiti užpyks. Paskambins kitiems ir sakys: pas jį nevažiuokite, jis tik vieną myli“, – juokauja kolekcininkas.
Visgi vienas kamštukas, saugantis ypatingą istoriją, I. Šmakovui itin brangus. Tai – į panevėžiečio rankas atsitiktinai patekęs vokiškas raudonas kamštelis su vabalėliu, menantis visa ko pradžią.
„Jis mane ir sugundė“, – šypsosi pašnekovas.
Nuo vaikystės Igoris rinko pašto ženklus, monetas.
Vieną sekmadienį jis nuskubėjo į kolekcininkų klubo susitikimą. Pamatė ant stalo gulintį didžiulį maišą ir jį apspitusį būrį vyrų.
„Klausiu, ką jūs čia veikiat? Ogi pasirodo, tame maiše knisa kamštukus. Sakau: jau gal visai kū kū – juk seniai, visiems po keturiasdešimt metų! O jie man: netrukdyk! Ir taip, ir šiaip žiūrėjau – pilnas maišas kamštukų. Sakau, tai kiek dar ta nesąmonė kainuoja?“ – pasakoja I. Šmakovas.
Išgirdus, kad vienas atsieis 20 centų, Igoriui už akių užkliuvo vienas išskirtinis kamštelis – būtent tas ypatingasis su vabaliuku.
„Sakyčiau, jis tiesiog išsirideno iš to maišo. Šliumpt – ir pagavau savaime. Imk, sakau, tuos dvidešimt centų“, – juokiasi prisiminęs Igoris.
Kaip tik tuo metu namuose augo du maži I. Šmakovo sūnūs. Tėtis nusprendė išskirtinį kamštelį parodyti jiems.
„Ištraukiu iš kišenės. O jie sako: aha, fainas. Ir nuėjo savo keliais. Galvoju: tai ką, čia tik man vienam jis taip patinka?“ – juokiasi kolekcininkas.
Kamštelis atsidūrė stalčiuje, o kitą sekmadienį I. Šmakovas ir vėl skubėjo į kolekcininkų klubo susitikimą. Vėl akį traukė tas pats kamštelių pilnas maišas.
„Pasiknisau, pasiknisau, išsitraukiau tokį su kaukole, paskui – su liūtais. Gal kokius penkis. Vėl į kišenę ir namo“, – pasakoja Igoris.
Ir taip nė nepajuto, kaip kiekvieną sekmadienį namo grįždavo pilnomis kišenėmis kamštukų.
„Tada jau visi iš manęs juokėsi, kai aš tuos kamštelius pradėjau maišiukais nešti“, – šypsosi kolekcininkas.
P. Židonio nuotr.
I. Šmakovas – nusipelnęs policijos veteranas, prieš bemaž aštuoniolika metų baigęs tarnybą. Jaunystėje Igoris tarnavo laivyne, vėliau – sovietinėje milicijoje.
Vykstant pertvarkai pasuko į policiją. Baigė Vilniaus policijos mokyklą, dabar pavadintą Mykolo Romerio universitetu.
Igoris svarsto, jog tapti pareigūnu buvusi jo mažų dienų svajonė.
„Nuo mažens nekęsdavau vagių, sukčių, mušeikų. Vaikystėje buvau stambus – kaip ir dabar, tik aišku, mažesnis, – šypteli I. Šmakovas. – O mažą meškiuką visi, kas netingėjo, stumdė. Paskui tas mažas meškiukas 5-oje klasėje užaugo. Pradėjau lankyti boksą, tada – imtynes.“
Fiziškai ir psichologiškai sutvirtėjęs, visiems skriaudėjams parodęs jų vietą, I. Šmakovas galiausiai nusprendė, kad bus policininkas.
Igoris juokiasi tikrai buvęs kietas pareigūnas, bet teisingas. Nekalto žmogaus niekada nė patampęs, nei pirštu palietęs.
Kaip brangiausią prisiminimą apie tarnybos laikus I. Šmakovas saugo spintoje garbingai kabančią uniformą, kurios atlapus puošia daugybė garbės ženklų – policijos apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvai“, už reikšmingą tarnybą istoriniuose Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose.
Nors kai kurie tarnybą palikę pareigūnai tiesiog džiaugiasi pensija, Igoris toliau darbuojasi apsaugininku.
Juokiasi, jog po dvidešimt metų tarnybos nieko daugiau nemokantis, tik gaudyti blogiukus.
Anksčiau I. Šmakovas medžiojo, buvo aktyvus žygeivis. Tačiau dabar mieliau laisvalaikį leidžia su meškere rankoje.
Dargi Igoris – užkietėjęs legendinės grupės „ABBA“ gerbėjas, be kurios muzikos neįsivaizduojamas nė vienas jo laisvadienis.
Dar viena aistra – vinilinės šios grupės plokštelės, į panevėžiečio namus atkeliavusios iš įvairiausių pasaulio kraštų: Uzbekijos, Japonijos, Portugalijos, Lenkijos, Latvijos, Jugoslavijos.
Unikalioje kolekcijoje 180 plokštelių pagal leidimo metus. Paskutinis pirkinys – plokštelė, išleista Vokietijoje.
„Kam man viso to reikia? Aš toks žmogus. Tiesiog negaliu sėdėti ir nieko neveikti. Žmona grįžta po darbo, sako, einu aš pagulėti, pabūk tyliai. Tai aš tiesiai prie kompiuterio, lendu į aukcionus ir tiesiog ko nors ieškau“, – juokiasi I. Šmakovas.
