-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasaulio lietuvių centre Lemonte, netoli Čikagos dirbanti Jolanta Kurpis tapo jau aštuntąja projekto „Globalus Panevėžys“ ambasadore.
Emigrantė įsitikinusi: niekas gyvenime nevyksta šiaip sau, o nutiestas tiltas tarp gimtojo Panevėžio ir JAV prisidės prie mūsų mažos, bet visiems lietuviams brangios šalies augimo.
Paskutines dienas Panevėžyje viešinti Jolanta pasakoja į Ameriką prieš beveik tris dešimtmečius išvykusi visai neplanuotai. Tuo metu ji buvo baigusi Vilniaus dailės akademiją ir vienoje Vilniaus mokyklų ką tik pradėjusi dirbti dailės mokytoja. Netikėtai sulaukė pasiūlymo pusmečiui išvykti į Ameriką, Minesotos valstiją, kur miškuose buvo organizuojama tarptautinė stovykla negalią turintiems žmonėms.
„Po šios stovyklos dar suteikiama galimybė mėnesį pakeliauti po šalį. Aš, būdama praktiška moteris, sugalvojau, kad labai noriu užsidirbti mašinai, nes iš mokytojos algos labai ilgai reikėtų taupyti. O Amerikoje pinigai lengvai uždirbami. Užsidirbusi mašinai pagalvojau, gal dar šiek tiek padirbėti, gal pavyktų sutaupyti ir butui, tuo labiau kad buvo galimybė prasitęsti vizą“, – pirmuosius žingsnius JAV pamena panevėžietė.
Gavusi rekomendacijų neįgaliųjų stovykloje, emigrantė nesunkiai rado darbą šeimoje – tapo cerebriniu paralyžiumi sirgusio berniuko asmenine asistente.
Panevėžietė šypsosi, kad sunkiausia buvo ne kalba, svetima kultūra, o išmokti vairuoti greitkelių labirintuose didžiule amerikietiška mašina. Net šeimai, kurioje dirbo, neprasitarė, kad pirmą kartą prie automobilio vairo sėdo būtent Amerikoje.
„Esu vienas vaikas šeimoje, tėvai mane labai saugojo ir rūpinosi, jeigu iškilo kokia bėda, žinojau, kad tėvai ją vienaip ar kitaip išspręs. O Amerikoje privalėjau tapti savarankiška. Nebuvo lengva, kai visai kita šalis, kultūra, kalba, bet man patiko plaukti, nors, neslėpsiu, teko ir skęsti“, – apie pradžią svečioje šalyje pasakoja J. Kurpis.
Jolanta Kurpis. P. Židonio nuotr.
Sunkiomis akimirkomis ją labiausiai palaikė tėvai. Kai emigrantė pradėdavo guostis, kad nori pirkti bilietą atgal, mama kruopščiai surašydavo, kiek ir kas kainuoja Lietuvos parduotuvėse ir kokia mokytojo alga. J. Kurpis matė, kad dirbdama paprasčiausią darbą Amerikoje gali pragyventi geriau, nei tuo metu mokytojaudama Lietuvoje.
„Amerika svajonių šalis ne todėl, kad joje viskas paprasta ir lengva. Emigrantams čia tikrai nelengva: neturi palaikančios aplinkos, esi vienas kaip pirštas. Bet čia niekas tavęs nestabdo, esi laisvas kurti, veikti, kažką daryti“, – pasakoja Jolanta.
Todėl daugelis lietuvių, anot jos, puikiai įsitvirtino, kuria savo verslus. O svarbiausia, Amerikoje niekas neteisia, nesmerkia, nepamokslauja, čia žmonės gali sau leisti būti savimi, be jokių suvaržymų ar primestų normų, kokio dydžio turi būti drabužiai, atlyginimas ar draugų ratas.
„Man patinka tas amerikietiškas būdas, kai visi tau stengiasi šypsotis ir būti malonūs. Buvo šokas, kai prekybos centre užsižiopsojusi su vežimėliu atsitrenkiau į moterį. Bet ji taip nuoširdžiai manęs atsiprašė, nors kalta buvau aš. Ten taip gyvena daugelis, gal todėl viskas daug paprasčiau“, – palygina emigrantė.
JAV panevėžietę ilgam sulaikė vis dėlto ne didesnio uždarbio galimybės ar besišypsantys žmonės, o netikėtai pasibeldusi meilė.
Panevėžietės sutuoktiniu tapo trečios kartos lietuvis. Kaip pasakojo J. Kurpis, jos vyro seneliai į Ameriką atvyko su pirmąją emigrantų banga. Čia gimė jo tėvai ir jis pats.
„Mano vyras jau nekalbėjo lietuviškai. Kai kuriose šeimose buvo požiūris, kad reikia asimiliuotis kuo greičiau. Bet net ir nemokėdamas kalbos jis yra net labai lietuviškas“, – šypsosi J. Kurpis.
Įsigiję namus Lemonte, Čikagos priemiestyje, kur susibūrusi didžiausia lietuvių bendruomenė, sutuoktiniai pradėjo lankytis Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje – bažnyčioje.
Netrukus Jolanta pamatė, kad čia pat esantis didžiausias Amerikoje Pasaulio lietuvių centras ieško administratorės.
Dabar jau trylikti metai emigrantė dirba šiame lietuvių centre – didžiausiame už Lietuvos ribų. Jame įrengtos dvi sporto salės, krepšinio mokykla, didžiulė bažnyčia, dailės galerija, šeštadieninė lituanistinė mokykla, kur prieš pandemiją mokėsi apie 700 vaikų ir net nebetilpdavo visi norintys. Centre veikia per 60 įvairiausių lietuviškų organizacijų.
Jolanta džiaugiasi, kad tokioje darbo aplinkoje gali jaustis kaip Lietuvoje: čia kalbama tik lietuviškai, puoselėjamos lietuviškos tradicijos, švenčiamos nacionalinės šventės.
Apskritai žmonėms, norintiems gyventi lietuviškai, Lemonte sudarytos visos sąlygos: veikia lietuviškų maisto prekių parduotuvės, nedideli restoranėliai, kur galima užsisakyti cepelinų, balandėlių ar šaltibarščių.
„Sakome, tai yra mažoji Lietuva. Vasarą centre viešėjęs Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas pastebėjo, kad lietuvybė čia jaučiama net labiau nei Lietuvoje. Tas lietuviškumas čia kaip kokiame stiklainyje užkonservuota uogienė“, – šypsosi J. Kurpis.
Anot Jolantos, trečioji banga į Ameriką atvyko ieškodama geresnio gyvenimo, yra daugiau ekonominiai emigrantai, o vadinamieji antrabangininkai, bėgę nuo Antrojo pasaulinio karo baisumų, savo šalį buvę priversti palikti ne savo noru, todėl emigracijoje stengėsi bet kokia kaina išsaugoti ir puoselėti lietuviškumą. Dabar daugiausia atvyksta akademinio jaunimo.
„Po karo į Ameriką išvykusi emigrantų karta parodė, koks lietuviškumas yra brangus ir kaip svarbu jį išsaugoti. Bet nepaisant kartų skirtumų ir atvykimo į Ameriką motyvų, mes vieni kitus suprantame, mus sieja daug bendro. Kalbame ne tik ta pačia kalba, bet ir turime bendrą praeitį, kultūrą, istoriją, šaknis. Kaip radijo bangos, taip lietuviai turi tas vidines bangas, vibracijas, kurios ir traukia vienus prie kitų“, – palygino J. Kurpis.
Todėl nenuostabu, kad nors dauguma dirba skirtinguose kolektyvuose, bet bendrauja su lietuviais. Jolanta neslepia, kad ir jos pačios draugų ratas – išimtinai lietuviškas.
Kaip pastebi emigrantė, maži vaikai dažnai nelabai patenkinti, kai draugai amerikiečiai šeštadienio rytus gali tingiai leisti prie televizoriaus, o jiems reikia mokytis lietuviškų upių pavadinimus. Visgi vėliau ateina pasididžiavimas savo šaknimis.
O čia užsimezgusios draugystės lieka ilgam. Anot Jolantos, Amerikoje be galo stipri lietuvių bendruomenė, todėl ir pradžia svečioje šalyje būna daug lengvesnė.
„Aš pati Čikagoje apsistojau pas draugę, kuri mane priglaudė, visur vežiojo ir padėjo įsitvirtinti. Naujiems emigrantams nėra lengva, bet viskas įmanoma. O gal tai mano tokia patirtis, nes sutikau tik tuos žmones, kurie vienu ar kitu gyvenimo momentu ištiesė pagalbos ranką. Tad ir aš pati stengiuosi padėti tiems, kurie Amerikoje dar tik bando įsitvirtinti“, – pasakojo J. Kurpis.
Jolanta Kurpis. P. Židonio nuotr.
Ir Amerikoje pinigai ant medžių neauga – juos reikia užsidirbti. Tačiau, anot emigrantės, viskas priklauso nuo to, kaip pats nori gyventi.
Kaip pažymi J. Kurpis, Amerikoje viskas labai netvaru. Žmonės priversti dirbti daug, nes reikia didelių namų, naujų mašinų, daiktų, kurie vis genda. JAV labai didelė pasiūla ir, atrodo, viską lengva gauti, net ir automobilį iš salono su minimaliu įnašu. Tik pirk ir džiaukis. Bet toks gyvenimas turi savo kainą, nes kreditus grąžinti vis tiek reikia.
„Aš dirbu tik keturias dienas per savaitę, nes darbas tikrai įtemptas. Jeigu norėčiau, galėčiau dirbti daugiau, bet pinigų visuomet bus nepakankamai, norėsis vis daugiau ir daugiau. Amerikiečiai labai dažnai pasimauna ant tos amerikietiškos svajonės kabliuko – perka didžiausius namus, prabangiausius automobilius, bet už visa tai reikia mokėti. Neduok Dieve, netenki darbo ar verslas pradeda šlubuoti, tuomet prasideda didžiulė įtampa“, – kalbėjo panevėžietė.
Ji neslėpė, kad nors ir galėtų sau tą leisti, niekuomet nepirko automobilio iš salono – perkant vos vienerių metų automobilį jau galima sutaupyti didžiulę pinigų sumą. Tai nėra prestižas, tačiau J. Kurpis tvirtina, kad jos šeimai gyventi pagal galimybes, o ne norus daug paprasčiau.
„Mano vyras jau išėjo į pensiją. Buvo kiek neramu, ar užteks pajamų, bet vis tiek sau leidžiame ir pakeliauti, ir susiremontuoti namus“, – sako Jolanta.
Jau 27 metus JAV gyvenanti, Pasaulio lietuvių centre dirbanti Jolanta Kurpis tapo aštuntąja projekto „Globalus Panevėžys“ ambasadore.
Jei leistų darbas, Jolanta su vyru būtų dažnesni svečiai ir jos gimtajame Panevėžyje. Amerikoje atstumai didžiuliai, tad nemažai laiko žmonės praleidžia automobiliuose, o Panevėžyje viskas ranka pasiekiama.
O ir miestas, pasak Jolantos, labai išgražėjęs.
Panevėžyje gyvena ir brangiausi Jolantai žmonės – tėvai. Gyvenimo emigracijoje didžiausias skaudulys, anot panevėžietės, kad negali būti šalia artimųjų tuomet, kai jie serga ar susiduria su gyvenimo sunkumais.
O tėčiui, žinomam dviračių entuziastui, neseniai 90-dešimtmetį atšventusiam Alfonsui Barauskui, sušlubavus sveikatai, to rūpesčio reikėjo gerokai daugiau.
„Šįkart Panevėžyje viešėjau ilgiau, tai leido iš naujo pažinti miestą. Taip gera, kai visur galima nueiti pėstute. Panevėžys labai jaukus, kompaktiškas ir patogus gyventi. Man buvo netikėta, kad tapau „Globalus Panevėžys“ ambasadore, bet tikiu, kad ir Panevėžiui, ir Amerikoje gyvenantiems lietuviams ši bičiulystė duos ką nors gražaus“, – neabejoja J. Kurpis.
Emigrantės teigimu, dažnai justi savotiškas priešiškumas tarp Lietuvoje ir svetur įsikūrusių tautiečių. Tai tapo ypač ryšku užvirus diskusijoms dėl dvigubos pilietybės.
Jolantos aplinkoje tai gana skaudi tema. Ir tai ne tik lietuviško paso turėjimo klausimas, nors be jo Lietuvoje daugelį reikalų išspręsti išties tampa sudėtinga.
„Aš pati turiu dvigubą pilietybę, o kitas emigrantas neturi, nors mes esame tokie patys žmonės, sėdintys toje pačioje valtyje. Tik skirtingu laiku susitvarkėme pilietybės klausimus. Skaudu, kad iš tavęs atima tai, kas yra tarsi tavo, gauta gimstant. Tarsi tavo dalis, kuria niekas neturėtų suabejoti“,– įsitikinusi pašnekovė.
Tačiau ji viliasi, kad tik laiko klausimas, kada lietuvių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, širdys plaks vienu ritmu ir nebereikės diskusijų, ar išvykę ir svečioje šalyje šaknis įleidę tautiečiai verti išsaugoti savo tapatybę, ar ne.
