-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atrasti savo pašaukimą – viena iš sudedamųjų laimės recepto dalių.
Iš Anykščių kilusi, po studijų likusi gyventi Panevėžyje Julija Gudienė džiaugiasi savąjį kelią aptikusi itin greitai.
Nors, pripažįsta, kaip ir daugelis jaunuolių, studijas rinkosi ne pagal širdies šauksmą, o tam tikrus įsitikinimus, kas galėtų garantuoti gyvenimo stabilumą.
Tačiau jau po pirmojo kurso pajuto, kad buhalterija ir verslas – ne jos jautriai ir kūrybiškai sielai.
„Po pirmosios praktikos supratau, kad būti vienoje vietoje – ne man. Nenoriu rutinos, nenoriu prie to paties stalo sėdėti nuo aštuntos iki septynioliktos valandos. Tai ne mano būdui, per praktiką jaučiausi labai blogai, pradėjau galvoti, o kaip aš dirbsiu, jeigu dabar nesijaučiu savo rogėse“, – pamena Julija.
Tad nieko nelaukusi ji metė buhalterijos studijas ir įstojo mokytis socialinio darbo.
Pasak pašnekovės, jai patiko bendrauti, tad šįkart pasirinkimu neabejojo.
Tačiau ir čia nesijautė savimi, vis aplankydavo abejonės.
Bet viskas kardinaliai pasikeitė, kai po antrojo kurso sulaukė kvietimo padirbėti vadove Šventojoje organizuojamoje stovykloje turintiesiems negalią.
Šioje stovykloje ilsėjosi ir Panevėžio jaunuolių dienos centro auklėtiniai, su kuriais užsimezgė draugystė.
Pasak Julijos, kai 24 valandas per parą esi atsakingas už šiuos žmones, pamatai, kokie jie šilti, atviri, nuoširdūs – o juk to itin trūksta visuomenėje.
„Kai teko išsiskirti, buvo daug ašarų. Iš stovyklos grįžau visai kitas žmogus. Supratau, kad būtent tai yra ta sritis, kurioje noriu dirbti. Man pavyko įsidarbinti Jaunuolių dienos centre, tuo labai džiaugiuosi. Ir čia būna visokių dienų, bet man patinka šių žmonių žinių troškimas, aktyvumas, noras daryti“, – pasakoja J. Gudienė.
Pradėjusi dirbti Jaunuolių dienos centre, Julija pajuto, kad čia jai atviros visos galimybės realizuoti savo gyvenimo aistrą – fotografiją.
O jau visai netrukus fotografijos užsiėmimus pakeitė teatras.
Nors Julija jokių teatro ar aktorystės mokslų nebaigusi, tačiau teatras visuomet jai atrodė magiška vieta, o vaikystėje ir pati lipo ant scenos.
Norėdama užpildyti žinių spragas, pati inicijavo įvairius mokymus. Didžiulė mokykla jai buvę įvairūs tarptautiniai projektai, kuriuose dalyvavo ir Jaunuolių dienos centras.
Užsienio šalys, anot panevėžietės, sukaupusios neįkainojamos patirties, kaip per teatro ar meno veiklas įgalinti žmones su negalia, atrasti jų stiprybes. Stebint tokius pasirodymus dažnai kildavo klausimų, ar tai profesionalūs aktoriai, ar tiesiog teatru degantys žmonės.
„Jaunuolių dienos centras buvo mano žinių ir kompetencijų auginimo teatrinėje veikloje vieta. Turėjau daug mokymų ir stengiausi išbandyti kuo įvairesnius teatro metodus. Kaip pastebėjau iš praktikos, ne visi jų tinka esant vienokioms ar kitokioms negalioms. Kartu su kolegėmis pačios pradėjome kurti ir taikyti savus metodus, taip atradome gerų receptų. Jaunuolių dienos centrą lankantys jauni žmonės, į savo gyvenimą įsileidę teatrą, išlaisvėja, auga, tobulėja“, – pasakoja Julija, socialinė darbuotoja ir teatro veiklos koordinatorė.
Pamatęs tokį jos užsidegimą, asociacijos „Lietaus vaikai“ Panevėžio skyrius pakvietė ją vesti teatro užsiėmimus autistiškiems vaikams.
Jaunuolių dienos centre J. Gudienei tenka dirbti su suaugusiais žmonėms, kurie turi autizmo spektro sutrikimą ar kitų negalių, bet visuomet ją domino išbandyti jėgas ir su vaikais bei jaunimu.
„Nors turėjau baimių, bet į šią avantiūrą nėriau drąsiai. Iš pradžių maniau, kad mūsų bendra veikla ilgai netruks, vaikams greitai atsibos, bet kaskart girdžiu „iki kito karto“. Nors darbas su vaikais ir suaugusiais šiek tiek skiriasi, bet iš esmės tai stiprybių ieškojimas“, – pažymi Julija.
Julija Gudienė P. Židonio nuotr.
Praėjusių metų vasarą prasidėjusi kūrybinė kelionė, anot Julijos, yra pilna netikėtumų, naujų patirčių ir stiprių asmenybės augimo pamokų.
Nors pirminė idėja buvo tiesiog pažaisti teatrą su autistiškais vaikais, netrukus tas kūrybinis varikliukas taip užsikūrė, kad moteris pajuto, jog šito bus per maža. Taip gimė ypatingų vaikų teatras „Pirmyn“, kuris Lėlių vežimo teatre jau pristatė dvi premjeras – muzikinę interpretaciją „Pižamų vakarėlis“ ir lėlių spektaklį „Žinios“.
„Žinoma, spektaklius stebėjo tik patys artimiausi žmonės, bet tikiu, kad užaugsime tiek, jog pasirodysime ir didesnei publikai. Buvo taip gera matyti laimingus vaikų veidus, jų užsidegimą ir norą lipti ant scenos, kad negalime tiesiog sustoti“, – sako J. Gudienė.
Pirmieji susitikimai su šiais jaunaisiais aktoriais buvo labai nedrąsūs. Pasak pašnekovės, gerai, kad ji nebuvo viena – visuomet šalia yra „Lietaus vaikų“ darbuotojos, pasiruošusios ateiti į pagalbą – jei kam nors pasidaro per sunku būti scenoje ar aplinkoje per daug dirgiklių, jos su vaiku atsitraukia į ramesnę vietą, taip leisdamos kitiems dirbti.
„Labiausiai nerimavau, ar vaikai mane priims, ar pavyks su jais rasti bendrą kalbą, tačiau ši baimė išgaravo jau per pirmąjį susitikimą. Autistiški vaikai sunkiai prisileidžia svetimus žmones, reikia gerokai daugiau laiko ir pastangų prisibelsti iki jų. Pamenu, viena mergaitė į mane nekreipdavo jokio dėmesio, net nežiūrėdavo į mano pusę. Nespaudžiau ir nebandžiau dirbtinai kurti tą santykį, ir šis sprendimas pasiteisino. Vieną dieną atėjusi į repeticiją ji mane tiesiog apsikabino. Sutrikau, atrodo, juk nieko nepadariau kitaip. Bet gal reikėjo laiko, kad tas santykis užsimegztų, leisti tiesiog išjausti?“ – svarsto J. Gudienė.
Sakoma, jei pažįsti vieną autistišką asmenį – vadinasi, pažįsti vieną tokį asmenį. Tik pradėjusi dirbti su autistiškais vaikais, Julija šiuo posakiu įsitikino visu šimtu procentų.
„Džiaugiuosi, kad gyvenimas man suteikė tokią progą išbandyti save. Maniau, kad dirbant su šiais vaikais užteks aiškios struktūros, bet svarbiausią pamoką išmokau labai greitai – struktūra labai svarbi, bet net jei ir iki smulkmenų susiplanuoju veiklą, dar nereiškia, kad viskas vyks pagal planą“, – šypsosi pašnekovė.
Julija prisimena, kad vienas trupės berniukas neidavo į teatrą, mat kiekvienas bandymas pasižiūrėti spektaklį baigdavosi tuo, kad tik užgesus šviesoms jis tiesiog pabėgdavo iš salės.
Kaip pasakojo jo mama, berniuką gąsdindavo judančios užuolaidos ir tamsa.
Vos prasidėjus spektakliui vaiką sukaustydavo didžiulė baimė, jis matė vienintelį būdą išsigelbėti – tiesiog išbėgti iš salės. Tad ir per pirmąją repeticiją taip pat neišdrįso prisidėti prie vaidinančių vaikų.
„Per pirmuosius susitikimus daugiau jaukinomės sceną, nei repetavome. Galiausiai jam pavyko. Tiesa, vaidinome su šviesa, bet užtat nebebuvo baisios nei judančios užuolaidos, nei salėje sėdintys nepažįstami žmonės. Tokie momentai – neįkainojama patirtis, kuri pripildo ir mane pačią. Matant, kaip šie vaikai auga, išdrąsėja, džiaugiasi ir mano širdis“, – atvirai kalbėjo teatro vadovė.
Svarbiausia, anot Julijos, kad patys vaikai jaustųsi gerai ir komfortiškai. O autistiškus vaikus iš vėžių gali išmušti bet kas – naujų kvepalų aromatas, per aukštas muzikos dažnis ar bet kas, apie ką net nepagalvotum.
„Mums ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Kiekviena repeticija – vis nauji ieškojimai ir iššūkiai. Bet kiekvieną kartą atrandu naujų šių vaikų stiprybių“, – pasakojo panevėžietė.
Julija Gudienė P. Židonio nuotr.
Julija svarsto, jog dirbdama Jaunuolių dienos centre išmoko lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų, tad ir iššūkiai, kylantys per repeticijas, jos nebegąsdina.
Atvirkščiai, kaskart pamato, kiek šie vaikai turi dar neatrasto potencialo.
Teatre „Pirmyn“ yra dvi grupės vaikų – mažųjų ir paauglių. Teatro vadovė planavo, kad mažieji kurs spektaklius su lėlėmis, o vyresnieji – istorijas iš gyvenimo, tačiau išėjo atvirkščiai.
Vyresnieji panoro statyti lėlių spektaklį, kuriam patys sukūrė istorijas, dialogus, personažus, vadovei tereikėjo spėti juos užrašyti, kol vaikai apimti tos kūrybinės ekstazės.
O mažiesiems norėjosi tiesiog linksmintis, todėl pasirinko muzikinę pižamų vakarėlio interpretaciją.
„Svarbu išgirsti, ko nori patys vaikai, kuo jie kvėpuoja. Tuomet daug lengviau statyti spektaklį. Mane be galo žavi šių vaikų užsidegimas ir noras kurti“, – pasakoja J. Gudienė.
Ir nors teatro užsiėmimai buvo orientuoti į patį procesą, Julija sako, kad jai labai svarbu buvo matyti ir rezultatą.
To jai reikėjo kaip lakmuso popierėlio, kuris parodytų tiek jos, tiek vaikų stiprybes.
Pasak J. Gudienės, sunkiai nupasakojamas jausmas, kai spindi tėvų akys pamačius savo vaiką scenoje.
„Viena pagrindinių baimių buvo, o jeigu nepavyks nieko sukurti. Tačiau atsirado galimybė pasimatuoti tikrą sceną. Net netikėjau, kad ateis tiek daug žiūrovų. Maniau, gal mama, tėtis, broliai ar sesės, bet atėjo ir seneliai, šeimos draugai. Iki šiol akyse stovi tie vietoje nenustygstantys vaikai, o aplinkui tiek dirgiklių, toks jaudulys. Nesu gyvenime tiek jaudinusis ne dėl savęs, o dėl savo jaunųjų aktorių“, – adrenalino kupinų akimirkų negali pamiršti autistiškų vaikų teatro trupės vadovė.
Julija Gudienė P. Židonio nuotr.
J. Gudienės teigimu, nors darbas su turinčiaisiais negalią kelia išbandymų, ji nenorėtų nieko keisti. Julija net negali savęs įsivaizduoti dirbančios kurioje kitoje srityje. Paskatinta darbdavių, ji baigė ir socialinio darbo magistrantūros studijas.
„Labai dažnai susilaukiu komentarų, kaip tau gerai, kad dirbi mėgstamą darbą, aš tai vis nerandu savęs ar kankinuosi darbe. Bet gal reikia kartais drastiškų pasikeitimų, kad būtų galima pasitikrinti, ar esu ten, kur noriu būti. Kodėl neeksperimentuoti ir drąsiai nepriimti gyvenimo iššūkių“, – mano J. Gudienė.
Sakoma, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus, tačiau bent jau šiuo metu Julija tokių drastiškų permainų savo gyvenime nenorėtų.
Galbūt vieną dieną pavyks įgyvendinti kitą svajonę – įkurti savo teatro studiją. Anot pašnekovės, kai turi palaikančią aplinką, kuri leidžia augti ir realizuoti idėjas, kartais ir svajonės virsta realybe.
„Į darbą einu kaip į šventę, nes kaskart parsinešu kažką naujo, kas padeda augti man kaip asmenybei. Visi mes galime rinktis – į namus parsinešti nerimą, stresą arba džiaugsmą, kuriuo gali dalintis su kitais“, – sako J. Gudienė.
