Kaip laboratorijoje, taip ir gyvenime – su magijos žiupsneliu

Gamtos ir inžinerijos mokslai dažnam – sunkiai įkandamas riešutas, tačiau Panevėžio STEAM centre dirbantis 26-erių Algirdas Veversis tarsi koks iliuzionistas čia atvykusiesiems demonstruoja, kad fizika – kur kas daugiau nei teorija.

A. Veversis uždega ugnį be ugnies, liepsnas nudažo juodai. Magija sklando ne tik jo vadovaujamoje Fizikos ir inžinerijos laboratorijoje, bet ir paties Algirdo gyvenime.

Tai veikia!

Nuo pat Panevėžio regioninio STEAM atviros prieigos centro atidarymo jame dirbantis panevėžietis A. Veversis pastebi, kad fizika – mokslas, kurį daugeliui sunku suvokti.
Todėl jaunimui jis bando parodyti, kad fizikos nereikia mokytis – ją reikia tiesiog suprasti.
„Daugelis tikrai mokėsi apie saviindukciją, bet kas ji yra iš tiesų, dabar galėtų paaiškinti retas. Išmokti galime daug ką, bet jeigu žinių nereikia, jas labai greitai pamirštame. O kai jos ateina su patirtimis, mūsų atmintyje ir pasilieka. Čia kaip važiuoti dviračiu – vieną kartą išmokęs nepamirši visą gyvenimą“, – šypsosi A. Veversis.
Anot jo, moksleiviai, nerasdami pavyzdžio, mano, kad fizika – labai tolimas, teorinis, tik vadovėlinis mokslas, nors iš esmės tai mokslas apie energijas, kurių pasekmes matome – šviesą, judėjimą, šilumą.
Tai mokslas apie gamtą, kurios dalimi ir mes patys esame.
„Labai liūdna, nors kartu ir smagu, kai mokiniai, išeidami iš laboratorijos, su nuostaba sako: „O geras, fizika iš tiesų veikia“, – šypsosi Fizikos ir inžinerijos laboratorijos vedėjas.

A. Veversiui ir liūdna, ir smagu, kai mokiniai, išeidami iš jo laboratorijos, su nuostaba šūkteli: „O geras, fizika iš tiesų veikia!“ G. Kartano nuotraukos

Paskęsta dūmuose

Gamtos mokslai Algirdą visada traukė. Nuo mažens su broliu dvyniu nerdavo į įvairiausias veiklas. O pas fizikos mokytoją su džiaugsmu eidavo net po pamokų.
Nežinodamas, ko norintis iš ateities, A. Veversis pasirinko laikyti visų gamtos mokslų valstybinius egzaminus, manydamas, kad tai padės atverti gyvenime daugiau durų.
„Vienuoliktoje klasėje su broliu bandėme įjungti generatorių, iš jo tik dūmai parūko. Džiaugiuosi, kad turėjau pedagogus, kurie man leido tyrinėti, nebuvo bandymų uždaryti į tą akademinio mokslo dėžutę. Taip, akademinis mokslas naudingas, bet tik tuomet, kai jį supranti praktiškai. Todėl ir savo mokiniams per bandymus bandau parodyti, kad fizikiniai reiškiniai aplink mus vyksta nuolat, tereikia pastebėti“, – pasakoja fizikos entuziastas.
Algirdas pamena, kai per vieną užsiėmimą į vieną suolą susėdo klasės „kietieji“, kuriems mokytis – ne lygis ir nuoširdžiai stengėsi visiems trukdyti. Tačiau kai A. Veversis, klasei pradėjus tyrinėti spalvas, triukšmadariams įrodė, kad jų mobilusis telefonas neturi tiek spalvų, kiek tvirtina gamintojas, vienam padaužų tapo taip įdomu, kad pats visa galva pasinėrė į bandymą.
„Didžiausias iššūkis yra prieiti prie tokių viskam abejingų vaikų, įveikti jų nuostatas, kad fizikos pamokos nuobodžios. Tad kiekvieną kartą tenka ieškoti to nuostabos efekto. Pavyzdžiui, su vaikais tyrinėjome dėsnį, kad šviesa atsispindi tokiu kampu, kaip ji krenta. Apie tai kalbėti tris valandas būtų nuobodu, bet daviau darbo – sukurti apsaugos sistemą pasinaudojant lazeriais. Įkalbėjau vadovybę, kad šiam darbui man nupirktų dūmų mašiną. Per šitą bandymą visa laboratorija paskęsta dūmuose, matyti tik lazerio švieselės“, – pasakojo A. Veversis.

STEAM Fizikos ir inžinerijos laboratorijos vedėjas A. Veversis – magijos meistras, fizikinius dėsnius atskleidžiantis ne vienam žadą atimančiais triukais.

Laužo stereotipus

Algirdas stengiasi įdiegti, kad mokymasis gali būti malonumas, o ne prievolė, juodas kalimas iš baimės gauti blogą pažymį.
„Kad mokiniams sutrikdyčiau tą įprastą mąstymo modelį, pats sėdžiu ne prie stalo, o ant jo. Liūdniausia, kai mokiniai čia ateina tarsi per prievartą, nes mokytoja liepė, dirba atmestinai. Jie tik sugaišta savo laiką, nes taip įgytos žinios tiesiog po kurio laiko pasimirš. Bet labai smagu, kai mokiniai supranta, kad čia yra kitaip nei įprastoje pamokoje“, – kalba A. Veversis.
O ir mokiniai į jauną dėstytoją žiūri prielankiai.
Algirdas sako bandantis naikinti stigmas, kad mokytojas viršesnis už mokinį. Jis įsitikinęs: tai dvi asmenybės, tik vienas moka daugiau, todėl yra mokytojas.
„O vertinimas mokykloje yra pati blogiausia dalis, jei net mokinys sako, ai, rašykite man tą dvejetą“, – mano pašnekovas.
Ir pačiam Algirdui teko savotiškai persilaužti – dirbti į STEAM atėjo vos prieš porą metų baigęs studijas.
Čia dirba ir jo buvusi chemijos mokytoja, tad teko nemažai padirbėti su savimi, kol pajuto, kad yra nebe mokinys, o kolega.
Tiesa, pats A. Veversis savęs pedagogu nevadina.
„Esu inžinierius, o ne pedagogas. Gal šiek tiek sau meluoju, kad nesu mokytojas, bet gal man taip geriau, nes nejaučiu pareigos įtikinti jaunus žmones, jog jiems reikia mokytis, svorio. Todėl man mano darbas ir patinka“, – svarsto Algirdas.

Kiek sveria internetas?

Tikroji A. Veversio profesija – infotronikas.
Kaip paaiškina panevėžietis, tai profesija, kurioje telpa programavimo, inžinerijos, robotikos pagrindai.
Baigusieji šias studijas dažnai prisideda prie išmaniųjų technologijų kūrimo.
Nors Algirdas galėjo likti Kaune, kur ir baigė studijas, tačiau sako, kad dideli miestai – ne jam.
„Penkerius metus bandžiau prisijaukinti Kauną, bet nepavyko. Jau Panevėžys man yra didelis miestas“, – juokiasi panevėžietis.
Po studijų pašnekovas įsidarbino vienoje inžinerijos įmonių, dirbo su išmaniosiomis staklėmis. Nors tai buvo neįkainojama patirtis, tačiau norėdamas save išbandyti ir kitose srityse susiviliojo pasiūlymu eiti STEAM Fizikos ir inžinerijos laboratorijos vedėjo pareigas.
Algirdas šypsosi čia supratęs, jog jam išties patinka eksperimentuoti.
„Intelektualaus žmogaus darbas nėra maišyti karštą ir šaltą vandenį, bet iš to maišymo išeina pamoka apie temperatūrų judėjimą. Iš šono žiūrint kai kurie dalykai atrodo keistai, bet tai mane ir žavi. Nuo vaikystės domėjausi nevaikiškais dalykais. Tėvai pasakojo, kad juos buvo išsikvietę į darželį rimtai pasikalbėti, nes kai reikėjo atsinešti įdomiausią knygą, aš atsinešiau anatomijos vadovėlį. Auklėtojoms pasirodė per daug keista, kodėl vaiką taip domina knyga su kaulais. Aš visuomet buvau tas kodėlčiukas, iš proto varantis namiškius ir pedagogus“, – šypsosi A. Veversis.
Todėl dabar ir savo mokiniams prigalvoja įmantriausių užduočių, pavyzdžiui, apskaičiuoti, kokio svorio yra internetas arba ką lengviau sušildyti – jūrą ar upę?
„Pagal masę gal lengviau būtų sušildyti upę, bet ar sūrus, ar gėlas vanduo labiau sušiltų? Kai mokiniams pasidaro įdomu, užduoties imasi su entuziazmu. Iš tokių keistų ir kartais nelogiškų klausimų gali išeiti visai įdomus tyrimas“, – pasakoja pašnekovas.

O jūs mokate uždegti ugnį be ugnies? – intriguoja Algirdas.

Vyrų gentyje

Nors darbas STEAM laboratorijoje pilnas netikėtumų ir paslapčių, A. Veversis neslepia, kad po darbo dienos dažnai jaučiasi emociškai išsekęs.
Vidinę bateriją pakrauti jam labiausiai padeda mėgstami užsiėmimai.
Jau treti metai, kai Algirdas turi savo… gentį.
Tai atsitiktiniu būdu surinkta iki šiol vienas kito nepažinojusių vyrų grupė, kurios tikslas – psichologinis vienas kito palaikymas.
Vyrai ne tik kartu leidžia laiką, bet ir sprendžia kylančias problemas – nuo to, kur geriau pakeisti automobilio važiuoklės šakes, iki to, kaip nepalūžti gyvenimui slystant iš rankų.
„Tai savotiška terapija – nors nė vienas nebaigė jokių psichologijos kursų, bet gentis yra vieta, kur galima pajusti ramybę, rasti kitokią perspektyvą sprendžiant problemas. Dažnai patys įsisukame savo rate, nebematome išeičių, bet kai tą pačią problemą aptariame su gentainiais, paaiškėja, kad yra ir kitų perspektyvų. Panevėžyje, be savosios, esu paleidęs dar dvi vyrų gentis“, – pasakoja A. Veversis.

Per mėnesį – 1000 kilometrų pėsčiomis

Gamtą dievinantis Algirdas su žmona be galo mėgsta ir įvairiausius žygius pėsčiomis.
Prieš dvejus metus per mėnesį įveikė visą 1000 kilometrų piligriminį Camino Lituano kelią, o bekeliaudamas dar ir išmoko groti ukulele.
Taip pat jau ketvirtus metus savanoriauja festivalyje „Debesų pieva“. Kaip paaiškina pašnekovas, tai festivalis, skirtas panašiems žmonėms, kurie iš gyvenimo nori daugiau, gilesnio ir tvaresnio ryšio su pasauliu nei tik kasdienė buitis.
„Jau nuo mokyklos laikų įsitraukdavau į keistus projektus. Kažkada gaminau plazmos reaktorių, kuriame lydžiau stiklą, dariausi savo žaizdrą. Paskui sekė juvelyrika, kuria užsiimu iki šiol. Net sužadėtuvių žiedą mylimai žmonai pats padariau. Turėjau nuostabią patirtį, kai Velžyje vieną vasarą pas Saulių Kronį mokiausi kalvystės amato. Neatmesčiau varianto, kad vieną dieną juo tapsiu“, – svajonėmis dalijosi daugelio talentų savininkas.
Dar viena Algirdo aistra – maisto gaminimas. Net žmona patraukia per dantį, jog jis verda taip skaniai, kad niekaip nepavyksta laikytis dietos.
„Mokausi gaminti sveikai ir skaniai, bet kol kas išeina tik skaniai“, – juokiasi A. Veversis.

Gyvenimo magija

Algirdo gyvenime už kiekvieno kampo – vis kita veikla, pažintys ir patirtys. Bet, įsitikinęs panevėžietis, jei gyvenimas bus nudažytas viena monochromine spalva, jis neteks viso savo žavesio.
„Ir mokiniams sakau, kad gyvenu keistai spalvotą gyvenimą, bet gyvenimas ir turi būti spalvotas, įdomus ir įvairiapusis“, – sako Algirdas.
Netgi jo pažintis su žmona nebuvo tradicinė, o kaip sename romantiniame filme.
Būdami vos penkiolikos jiedu susipažino vienoje orkestro stovyklų. Be kitų įvairių talentų, Algirdas dar grojo Šilagalio orkestre, baigė Muzikos mokyklą, vaidino teatre. Tarp paauglių kilusi kibirkštis ilgainiui peraugo į tvirtą šeimą.
„Ne veltui sakoma, kad toks tokį traukia. Mano žmona tokia pati kaip ir aš – mėgsta tokius pat keistus pamąstymus apie gyvenimą, jai taip pat patinka gamtos mokslai, taigi, supranta, apie ką aš kalbu. Ilgainiui žmonės supanašėja, bet tas supanašėjimas nėra savaiminis, tai didelis darbas. Nors susipažinome labai jauni, be galo gera turėti žmogų, kuriuo gali besąlygiškai pasitikėti, su kuriuo gali augti ir tobulėti. Mes radome vienas kitą, o tai irgi magija“, – šypsosi A. Veversis.