-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Domintis Panevėžio pastatų istorija, jų kultūrine verte tenka susidurti ir su gana keista patirtimi – paskaityti bei išgirsti apie jau nebeegzistuojančius, bet vis tiek svarbius ir reikšmingus objektus.
Toks yra skulptoriaus Juozo Zikaro namas, ne taip ir seniai dar stūksojęs P. Puzino gatvėje, dabartinio Registrų centro vietoje.
To namo dingimo istorija tokia paini, kad iki šiol nuolat prisimenama ir nagrinėjama.
Nors 1970-aisiais namas buvo paskelbtas vietinės reikšmės istorijos paminklu bei įtrauktas į saugotinų pastatų sąrašą, 1984 metais jis sunaikintas, o toje vietoje išdygo bankas.
J. Zikaro namo griovimo istorija užfiksuota dokumentuose, iš įvairių šaltinių surinktuose ir buvusio Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vadovo Leono Kaziukonio publikuotuose leidinyje „Neišsaugotas Juozo Zikaro namas Panevėžyje“.
Šio pastato istoriją tyrinėjo ir Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikai.
Vis dėlto, kaip sako muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas, ši panevėžiečiams skaudi patirtis iki šiol nėra iki galo ištirta.
Gavęs honorarą už lietuviškų monetų sukūrimą, J. Zikaras pagaliau galėjo tinkamai pasirūpinti šeima. Pasistatė namą su dirbtuve Panevėžyje. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Išsaugoti dokumentai liudija istorinio J. Zikaro namo gynėjų ir būsimų jo griovėjų – tuometės valdžios atstovų susirašinėjimą, įvairiausių raštų siuntinėjimą vienų kitiems.
Susirašinėta net 1984 metų rugsėjį, kai namas jau buvo pradėtas naikinti.
Kultūros ministerija tuomet dar parašė raštą Ministrų tarybai, pranešdama apie kultūros paminklų apsaugos įstatymo pažeidimus Panevėžyje.
Bet tai nebeturėjo reikšmės: J. Zikaro namas jau buvo pasmerktas, iš jo pirmiausia iškeldinus ten ilgai veikusias įstaigas – notarinę kontorą bei Liaudies kontrolės komitetą.
Iš paminklinio namo įstaigas iškrausčius, tuoj pat, tarsi būtų pasamdyti, pradėjo darbuotis vagys ir vandalai: išplėštos namo grindys, langai, durys, išardytos krosnys.
Nors lyg ir susirūpinta, ruoštasi pareikšti porą papeikimų, prisižadėta atkreipti daugiau dėmesio į geresnę kitų paminklų apsaugą, to, kas suniokota, sugriauta, jau buvo nebeįmanoma grąžinti.
J. Zikaro namas, kaip dabar tvirtina ir anuomet teigė istorikai, turėjo išlikti labai svarbi atminties vieta ne tik panevėžiečiams, bet ir visai Lietuvai.
„Mus, panevėžiečius, ištiko nelaimė, nes ėmė griauti mūsų žemiečio talentingo skulptoriaus Juozo Zikaro statytą namą. Mes labai pergyvename dėl to, nes tame name lietuvių skulptūros genijus sukūrė savo geriausius darbus.“
J. Mėdžius
To pastato griauti tikrai nebuvo būtinybės. Čia galėjo iki šiol būti patrauklus kultūros židinys, pažinties su praeitimi, garsiais kūrėjais vieta.
„Kam pirmajam šovė į galvą mintis nušluoti pastatą nuo žemės paviršiaus, nebūtų lengva atsakyti net ir turint to laikmečio dokumentus“, – sako D. Pilkauskas.
Tarp tų dokumentų – TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros, miesto vykdomojo komiteto ir kitų tarnybų raštai pirmiausia dėl žemės sklypo skyrimo banko statybai. Ten ir nurodoma, kad bankas numatytas statyti M. Margytės (dabar P. Puzino) gatvėje.
Apie pirmojo profesionalaus Lietuvos skulptoriaus gyvenimą, kūrybą, sąsajas su Panevėžiu daug kalbėta 2021-aisiais, kai Seimas tuos metus buvo paskelbęs Juozo Zikaro metais.
Prisimintas visas menininko kelias – nuo gimimo 1881 metų lapkričio 18 dieną iki pat 1944 metų lapkričio 10-osios, kai jis pasitraukė iš gyvenimo.
J. Zikaro kūrybinis kraitis – itin solidus: daugelio žymių valstybės veikėjų portretiniai biustai, bareljefai, Lietuvos nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo, Juozo Tumo-Vaižganto medaliai bei visų 1918–1940 m. nominalų lietuviškų pinigų – litų monetų – modeliai.
Visa Lietuva žino jo 1939 metų kūrinį „Knygnešys“ – žymiausią skulptūrą Kaune, Karo muziejaus sodelyje, bei daugelį kitų.
Kita jo garsi skulptūra „Laisvė“ – vienas svarbiausių ir iškiliausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių.
O Panevėžyje dar ne taip seniai buvo galima užeiti į banką Respublikos gatvėje ir pakėlus galvą grožėtis J. Zikaro kurtais didingais, tarsi dangaus skliautą stiklo kupolą laikančiais „Atlantais“ – dvylika dekoratyvinių skulptūrų.
Buvusio banko pastatą puošia ir daugiau 1931 metais J. Zikaro sukurtų kūrinių: rozetė, iš kurios leidžiasi nuostabus šviestuvas, o eksterjere, virš pagrindinio įėjimo, pastato sienoje įkomponuotas Vytis su ornamentiniu pagražinimu.
Vienas ryškiausių J. Zikaro kūrybinio palikimo Panevėžyje darbų – Kristaus Karaliaus katedros didžiajame altoriuje matoma Kristaus Karaliaus statula.
Tiek nedaug reikėjo, kad Panevėžys būtų turėjęs dar vieną ypatingą miesto akcentą – J. Zikaro memorialinį muziejų jo gyventame name.
Tokį, koks nuo 1999 metų veikia Kaune, į kurį skulptorius persikėlė gyventi iš Panevėžio.
Šiam didžiam menininkui skirtas muziejus įrengtas ir skulptoriaus gimtinėje Paliukų kaime Panevėžio rajone.
Jei būtų buvę įsiklausyta į panevėžiečio Juozo Mėdžiaus (1936–1994) ir kitų jo bendraminčių nuomonę, ir Panevėžyje būtų išlikęs J. Zikaro namas.
Poetas J. Mėdžius dirbo Panevėžyje, rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialiniame muziejuje ir jam buvo ne tas pats, kokį kultūros, istorijos paveldą miestas nusineš į ateitį.
Sužinojęs, kad ketinama griauti pastatą, J. Mėdžius informavo Kaune gyvenusią skulptoriaus dukrą Alytę Zikaraitę. Paskui ir jos padedamas atakavo pranešimais bei laiškais visas įmanomas instancijas.
„Mus, panevėžiečius, ištiko nelaimė, nes ėmė griauti mūsų žemiečio talentingo skulptoriaus Juozo Zikaro statytą namą. Mes labai pergyvename dėl to, nes tame name lietuvių skulptūros genijus sukūrė savo geriausius darbus“, – J. Mėdžius rašė laiške garsiam ir įtakingam to meto žmogui rašytojui Juozui Baltušiui, tikėdamasis, jog šis pajėgs sustabdyti griovimo procesą.
Rašytojas taip pat ėmėsi žygių namui išsaugoti.
Jau atrodė, kad pergalė pasiekta, namas tikrai nebus griaunamas, ir J. Mėdžius skulptoriaus dukrai rašė: „namelio nebegriaus, net ir langus bei duris įdės, kurias buvo išsivežę kokie tai privatūs žmonės galbūt į kolektyvinius sodus.“
J. Mėdžius užrašė iš J. Baltušio greitai gavęs atsakymą: „Jis su didžiausiu pasipiktinimu sutiko tą žinią, kad griaunamas mūsų genijaus J. Zikaro namas. Ir prižadėjo per kitas instancijas viską sudėti į vietą, banko statyba bus perkelta į kitą vietą.“
Istorikas D. Pilkauskas pasakoja užtikęs ir paties J. Baltušio prisiminimus apie šį faktą.
Rašytojas iš tikrųjų labai pasipiktino tokiu sumanymu ir tikėjosi padėti, skambino visais varpais, bet net ir jo žodis reikšmės jau neturėjo.
„Namą būtų galima išsaugoti, bet tada reikėtų nugriauti poros prekybos darbuotojų asmeniškus garažus. Panevėžio vadovai nutarė garažus išsaugoti, o ant namo užsiundė vietos gyventojus ir per porą valandų nebeliko nei durų, nei langų“, – rašė J. Baltušis, nors šie jo žodžiai – nepatvirtinti faktai.
Rašytojas pasakojo, jog kreipėsi į Kultūros ministeriją, ministro pavaduotojas užtikrino, kad banko statyba bus sustabdyta, klausimas sprendžiamas iš naujo.
Tačiau netrukus gavo žinią, jog tas pats ministro pavaduotojas davė nurodymą raštu pradėti griauti pastatą.
Čia jau J. Baltušis žodžių nepagailėjo. „Tiesiai tariu: tebūnie prakeikti lietuvių tautos išsigimėliai, susėdę respublikos vadovaujamuose postuose ir bekomanduoją mūsų tautos nacionalinės kultūros paminklų naikinimui.“
Tiek nedaug reikėjo, kad Panevėžys būtų turėjęs dar vieną ypatingą miesto akcentą – J. Zikaro memorialinį muziejų jo gyventame name. Visgi sovietmečiu jis nugriautas, o dabar šioje vietoje veikia Registrų centras. P. Židonio nuotr.
Pradėjęs kovoti dėl J. Zikaro namo išlikimo, J. Mėdžius savo laiškuose primindavo ir kitus miesto skaudulius.
„Panevėžyje įsigalėjo griovimo manija: nugriovė Julijono Lindės-Dobilo namą ir vos sugebėjo apginti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namą, kur dabar muziejėlis. 1979 m. spalio 22 d. miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 444 šis rašytojos namas turėjo būti nugriautas, nors jis yra respublikinės reikšmės istorijos paminklas“, – rašė J. Mėdžius.
O dėl skulptoriaus namo jo gynėjų laiškai skriejo į Panevėžio miesto vykdomąjį komitetą, Ministrų tarybą, savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakciją, dar kitur.
Visi su šiuo klausimu susiję laiškai būdavo persiunčiami į Kultūros ministeriją.
Jau kai pastato nebebuvo, Lietuvos TSR Ministrų taryba parašė raštą Panevėžio vykdomajam komitetui, prašydama pateikti pasiaiškinimą.
O Panevėžio valdžia tą klausimą jau buvo svarsčiusi anksčiau – rugsėjo 3 d. posėdyje svarstytas „Dėl LTSR istorinių ir kultūrinių paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo pažeidimo klausimas“.
Vartydami šį dokumentą matome, jog posėdyje pirmiausia, kaip anuomet buvo įprasta, kalbėta, kaip gerai istoriniai ir kultūros paminklai prižiūrimi, saugomi, tik toliau pridėta „tačiau yra ir trūkumų“.
Ir tarsi atrasti kaltieji, mat iškėlus įstaigas niekas pastato nesaugojo, tad jis ir pradėtas ardyti.
Aiškinama, kad 1984 metų liepos mėnesį iš minimų patalpų išsikėlus notarinei kontorai ir Liaudies kontrolės komitetui, „Gamybinė butų ūkio valdyba nepareikalavo, kad nuomininkas priduotų namą ir neužtikrino jo apsaugos. Namas savavališkai pradėtas ardyti ir pažeistas LTSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos įstatymas“.
Taip tarsi surasti kaltieji, tarsi ir ne, bet pastato jau nebėra.
Po trejų metų – 1987-aisiais toje vietoje jau stovėjo bankas, vėliau pastatas perduotas Registrų centrui.
Apie J. Zikaro čia gyventus metus primena tik paminklinis ženklas, sukurtas panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno.
