-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nedaug trūko, kad sovietmečio pabaigoje dalies šio kultūros paveldo būtų nelikę. Anų laikų valdžiai atrodė, jog senojo miesto palikimas nevertas ateities – nugriovus raudonojo mūro pastatus planuota per šią teritoriją iki pat Klaipėdos gatvės nutiesti dabartinę J. Urbšio gatvę, besiremiančią į Vasario 16-osios gatvę.
Per daugiau nei 120 metų Moigių namai tapo autentiška Panevėžio praeities dalimi, susijusia su svarbiais miesto įvykiais.
Per tą laiką keitėsi kartos, pastatai keitė savo paskirtį, savininkus, buvo perstatinėjami, griaunami, rekonstruojami.
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus dr. Arūno Astramsko teigimu, šį kompleksą galima vadinti ir seno miestietiško gyvenimo būdo paminklu.
Dvarininkų Moigių šeima šiame name gyveno daugiau nei šešis dešimtmečius, kol 1944 metais buvo priversti pasitraukti į saugesnes vietas.
Pasak dr. A. Astramsko, Moigių namai yra pilniausia Panevėžyje išlikusi XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje suformuota pasiturinčio miestiečio posesija – sklypas ir gyvenamųjų bei ūkinių pastatų kompleksas.
Teritorija, kurioje stovi šie pastatai, urbanizuota vėlai. Dabartinė Vasario 16-osios gatvė žinoma nuo XVI amžiaus vidurio, bet iki XIX amžiaus vidurio urbanizuota tik jos dalis, esanti prie Laisvės aikštės. O atkarpą nuo sankirtos su Respublikos gatve intensyviai imta apstatyti tik nuo XIX amžiaus 7–8 dešimtmečių.
Dr. A. Astramskas pasakoja, kad Moigių pastatų kompleksą statė Maskvos universiteto absolventas gydytojas Tadas Anupras Moigis.
Jo šeima dideliais turtais negarsėjo, tačiau žmona – Liudvika Liucija Eidrigevičiūtė – buvo kilusi iš turtingos dvarininkų giminės.
Istorikas mano, kad Moigių namai statyti už jos kraičio pinigus, nes iki pat L. L. Moigienės mirties 1931 metais ir sklypas, ir visi pastatai teisiškai priklausė jai.
J. Moigio namas. XX amžiaus 4-asis dešimtmetis.
T. Moigis buvo ne tik gydytojas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas.
1879 metais išrinktas į Panevėžio savivaldybę politiniame miesto gyvenime dalyvavo ilgiau nei 20 metų.
Jis buvo ir vienas pirmųjų Panevėžio tarpusavio kredito draugijos narių, darbavosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios statybos komitete.
Be to, T. Moigis buvo mokytojų seminarijos ir realinės mokyklos gydytojas nuo šių mokyklų atidarymo iki pat savo mirties, vertėsi ir privačia praktika.
Carinė administracija T. Moigį buvo apdovanojusi Šv. Anos 3 laipsnio ir Šv. Stanislovo 2 ir 3 laipsnio ordinais. Jam buvo suteiktas aukštas civilinio tarėjo rangas – armijoje šis rangas prilygo generolo laipsniui.
Nuo 1871 metų rugsėjo vidurio iki 1890 metų T. Moigis dirbo Panevėžio apskrities gydytoju.
A. Astramskas mano, kad nuolatinis darbas mieste paskatino gydytoją pradėti namo statybas.
Notaras Jonas Moigis.
Pirmosios žinios apie Moigių namus siekia 1879 metus. Nekilnojamosios nuosavybės įkainojimo žiniaraštyje minima, kad tai buvo dar nebaigtas dviejų aukštų mūrinis namas su rūsiu. Taip pat minima, kad buvo statomi svirnas, daržinė su arklide.
„Sprendžiant iš to, kad dauguma būsimo komplekso pastatų tuo laiku jau stovėjo ar buvo baigiami, reikia manyti, kad statybos prasidėjo keleriais metais anksčiau“, – sako dr. A. Astramskas.
Moigių žemės sklypas – didelis, užėmė ištisą kvartalą, ribojamą dabartinių Vasario 16-osios, A. Smetonos ir T. Moigio gatvių.
Pasak A. Astramsko, į vakarus nuo pastatų iki pat dabartinės A. Smetonos gatvės driekėsi didžiulis sodas ir gėlynai.
„Prieš Pirmąjį pasaulinį karą visas pastatų kompleksas buvo įkainotas 8160 rublių ir pagal vertę užėmė dešimtą vietą mieste. Pirmąsias vietas šiame sąraše užėmė stambių gamyklų pastatai. Tad Moigių namai buvo vieni brangiausių Panevėžyje“, – pasakoja istorikas.
Iš viso šio komplekso iki šių dienų išlikę trys pastatai.
Vasario 16-osios g. 23-iasis – svarbiausias. Jame gyveno šeimininkai, o šiuo metu veikia pagrindinės Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijos.
Prabangiame raudonų plytų name iš pradžių gyveno jį pastatęs T. Moigis su šeima, vėliau – jo sūnus, garsus miesto notaras Jonas Moigis.
Dalį patalpų šeimininkai nuomojo. Pavyzdžiui, tarpukariu pagrindinio pastato rūsiai buvo išnuomoti druskos sandėliui.
O žymiausi šiame name gyvenę nuomininkai žinomi visai Lietuvai – rašytojo Jono Biliūno šeima. Būsima jo žmona stomatologė Julija Janulaitytė nuomojo keturis kambarius antrame aukšte, čia turėjo ir savo kabinetą, o po vestuvių atsikėlė gyventi ir rašytojas.
Dr. A. Astramsko teigimu, šis butas Moigių namuose tuo metu buvo tapęs socialdemokratų judėjimo židiniu. Čia saugota ir iš čia platinta nelegali spauda, laikyti ir spausdinti atsišaukimai, kartą atlikta krata, kuri per laimingą atsitiktinumą, buvo nesėkminga. Bute rinkdavosi aktyvūs gimnazistai, tarp jų ir būsimasis kalbininkas Juozas Balčikonis.
Šis pastatas susijęs ir su tautos istorijos tragiškais įvykiais. Miesto šviesuolių Moigių namuose 1940 metais po nacionalizacijos įsikūrė NKVD.
„Būtent jo rūsyje buvo rasti nukankinti Panevėžio gydytojai ir dar keletas žmonių“, – apie kruviną Antrojo pasaulinio karo pradžios tragediją pasakoja dr. A. Astramskas.
Vėliau šis pastatas priklausė pavadinimus keitusioms vidaus reikalų struktūroms, o 1979 metais buvo perduotas Panevėžio kraštotyros muziejui.
Muziejus jame pradėjo kurtis 1985 metais po kapitalinio remonto.
Per rekonstrukciją nugriauti prieangiai, pristatant trečią pastato aukštą nugriauti lanko formos frontonai, pakeistas ir vidaus patalpų planavimas.
„Nors pastatas buvo racionaliai pritaikytas muziejaus reikmėms, bet jo išorė neteko būdingų bruožų, prie kurių buvo derintos vėliau statyto kito pastato architektūrinės detalės“, – aiškina dr. A. Astramskas.
Raudonplyčiai pastatai Panevėžio centre mena ypatingą žymę miesto istorijoje palikusios Moigių šeimos istoriją, o nedaug trūko, kad sovietmečio pabaigoje dalies šio kultūros paveldo būtų nelikę. P. Židonio nuotr.
Dar vienas išlikęs Moigių statyto komplekso pastatas – Vasario 16-osios g. 25A. Pasak dr. A. Astramsko, pirmajame jo aprašyme šis statinys minimas kaip dar statomas svirnas su rūsiu. Direktoriaus teigimu, kaip rodo architekto Antano Kunigėlio architektūriniai Moigių namų tyrimai, iš pradžių šio pastato vaizdas labai skyrėsi nuo dabartinio. Tai buvo mūrinis vieno aukšto ūkinės paskirties namas su rūsiu po visu pastatu.
Kurį laiką jis nuomotas carinės armijos 112 Ust-Dvinsko pulko sandėliui.
Tačiau tarpukariu jis jau buvo žymimas kaip gyvenamasis.
Pasak istoriko, jame gyveno samdiniai, padėję Mogiams tvarkyti namų ūkį. Palėpėje įrengtas butas buvo nuomojamas.
1940 metais pastatas taip pat buvo nacionalizuotas ir jame keletą dešimtmečių veikė įvairios Vidaus reikalų ministerijos įstaigos. Septintajame dešimtmetyje pristatytas antras aukštas ir pakeistas vidaus planavimas, o muziejui namas perduotas tik 1993 metais.
Pasak dr. A. Astramsko, seniausias iš viso komplekso pastatų stovėjo Vasario 16-osios g. 25. Kai 1879 metais kiti komplekso pastatai dar buvo statomi, šis jau stūksojo.
Tai buvo vieno aukšto medinis gyvenamasis namas ir, sprendžiant pagal išlikusias nuotraukas bei planus – didelis. Čia veikė T. Moigio sūnaus Jono notaro kontora.
„Būtent jame susirinkusi Gimtajam kraštui tirti draugija priėmė sprendimą Panevėžyje įkurti muziejų“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
1925 metų sausio 18 dieną Kranto g. nedideliame pastate atidarytas dabar reikšmingą vietą krašto istoriniame ir kultūriniame gyvenime užimantis Panevėžio muziejus.
Kažin ar jį atidarę miesto šviesuoliai tuomet galėjo pagalvoti, kad po daugiau nei pusės amžiaus muziejus sugrįš ten, kur buvo jo pradžių pradžia ir kur tebėra dabar – į Moigių namus Vasario 16-osios gatvėje.
O tada, tarpukariu, čia iki mirties gyveno L. Moigienė su dukters šeima. Istoriko teigimu, prasidėjus pirmai sovietų okupacijai, pastatas, kaip ir kiti, nacionalizuotas. Jame buvo įrengti butai, o vėliau – nugriautas.
Dar vienas išlikęs pastatas dabar stovi T. Moigio g. 7. Pasak dr. A. Astramsko, šio pastato istorija pati neaiškiausia. 1879 m. aprašyme jis neminimas.
„Kad pastatas statytas skirtingu laiku, rodo net ir paviršutiniškas žvilgsnis į jo fasadus“, – sako direktorius.
Jo žiniomis, buvo trys statybos etapai, per kuriuos pastatas ir aukštėjo, ir platėjo, ir keitė savo išvaizdą, priklausomai nuo to, kam naudotas.
„Kada vyko darbai, tiksliai nežinoma. Nuo 1908 metų yra išlikę panevėžiečių prašymai statyti ar rekonstruoti pastatus, bet Moigių namai šiuose dokumentuose neminimi, todėl rekonstrukcijos turėjo vykti iki 1908-ųjų“, – svarsto istorikas.
A. Astramskas svarsto, jog įvertinus, kad komplekso statytojas T. Moigis mirė 1904 metais, o jo sūnus Jonas tuo metu gyveno Smolenske, tikėtina, kad statybos baigtos iki to laiko.
Jis svarsto, kad sprendžiant pagal pradinį nedidelį pastato plotą, iš pradžių jis greičiausiai buvo sandėlis. Išplėtus įsikūrė privati T. Moigio ligoninė.
„Galime kelti prielaidą, kad savo ligoninę T. Moigis atidarė palikęs apskrities gydytojo pareigas“, – spėja dr. A. Astramskas.
Jo teigimu, tarpukariu čia gyveno šeimos nariai. Po nacionalizavimo pastatas, kaip ir kitos komplekso dalys, atiteko vidaus reikalų struktūroms.
Muziejus iš jų perėmė tik 1993 metais. 2004–2006 metais pastatas buvo rekonstruotas.
Be minėtųjų, pasak dr. A. Astramsko, buvo ir daugiau Moigių šeimos komplekso pastatų. Deja, iki mūsų dienų jie neišliko.
Dar 1879 metais dokumentuose minimos medinė daržinė ir arklidė stovėjo vakarinėje komplekso dalyje.
Istoriko teigimu, be šių pastatų pasiturinčio miestiečio, gydytojo ir valdininko gyvenimas mieste tais laikais buvo neįsivaizduojamas.
Sprendžiant pagal nacionalizacijos aktus, 1940 metais sklype iš viso stovėjo 10 pastatų, iš kurių penki – mūriniai.
Pasak dr. A. Astramsko, pokariu Moigių namams atitekus skirtingiems šeimininkams, o gatvę pavadinus J. Jonušo vardu, jie iš dalies jau nebesuvokti kaip vienas kompleksas.
„Tik senoji panevėžiečių karta prisiminė jų tikruosius šeimininkus ir su pastatais susijusius įvykius“, – sako muziejaus direktorius.
Tad valstybė juos pradėjo saugoti ne visus iš karto. Pirmiausia į nekilnojamojo kultūros paveldo registrą įtrauktas tik pagrindinis pastatas. Svarbiausiu kriterijumi jį saugoti tapo ryšys su J. Biliūnu. Kitas pastatas kultūros paminklu paskelbtas gerokai vėliau – tik 1997 metais ir tik 2005 metais visi trys likę pastatai vėl sujungti į vieną objektą ir įvardinti kaip Moigių namų kompleksas.
Dr. A. Astramskas pasakoja, kad 1979 metais Moigių namus perdavus muziejui, šis jokių iškilios šeimos daiktų neperėmė.
Ir tai neturėtų stebinti – juk statiniai prieš tai ne vieną dešimtmetį priklausė tuometėms jėgos struktūroms.
Bėgant laikui muziejininkai pamažu surinko dalį Moigių palikimo.
Šiuo metu muziejus turi Moigių baldų komplektą, nuotraukų, notaro J. Moigio patvirtintų dokumentų, asmeninių šeimos narių daiktų.
Nedaug trūko, kad iki šių dienų turėtume dar mažiau senosios miesto istorijos.
Sovietmečio pabaigoje, kai šalyje jau veikė Sąjūdis ir kilo laisvės daigai, staiga sugalvota nugriauti dalį istorinio Moigių komplekso pastatų. Norėta dabartinę J. Urbšio gatvę sujungti su Klaipėdos gatve, tad dalis komplekso tapo kliuviniu tokioms istorijos nebranginusios tuometės valdžios užmačioms.
Tik kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui darbai sustabdyti.
Dr. A. Astramskas svarsto, jog šis pasipriešinimas buvo vienas pirmųjų iš totalitarinio režimo besivaduojančio miesto bendruomenės pilietinių veiksmų.
