Motociklu panevėžietis išmaišė kone pusę Europos.
Ir nors praėjusią vasarą Norvegijoje jo kelionę nutraukė avarija, po kurios motociklą teliko utilizuoti, Giedrius jau svarsto, į kurią pasaulio pusę šįkart nuneš nuotykių troškulys.
Ant plieninio žirgo G. Indriūnas atsisėdo vos prieš keletą metų.
Jis šypsosi, kad dažnai svajonės pasiveja iš vaikystės.
Panevėžietis pamena, kai tėtis, tuomet dirbęs „Ekrano“ gamykloje, pietauti visuomet parvažiuodavo į namus. Kol tėtis valgydavo, Giedrius užlipdavo ant daugiabučio kieme palikto vyšninės spalvos čekų gamybos motociklo ir jį „vairuodavo“.
„Mane visą gyvenimą traukė burzgiantys ir kvepiantys benzinu dviračiai aparatai. Nuo vaikystės lydi benzino kvapas – man tai patys geriausi kvepalai“, – šypsosi motociklų entuziastas.
Giedrius ir pats stebisi, kad pirmąjį savo motociklą „Yamaha“, skirtą kelionėms, įsigijo vos prieš keletą metų.
Paauglystėje ir jaunystėje taip pat būta bandymų su vėjeliu palakstyti dviem ratais, tačiau tuomet, kaip pats sako, prisiplakdavo prie ratuotų draugų.
„Vaikystėje kurdavau vaizdinius apie svečias šalis, jose sutiktus žmones, laukiančius nuotykius. Kažkada skaičiau straipsnį apie keliones motociklais ir ta mintis mane taip sužavėjo, kad ir pats sugalvojau išbandyti. Ta kombinacija – noras keliauti ir motociklų aistra – susiliejo į vieną, tad taip ir atsitiko“, – kaip gimė idėja į keliones leistis motociklu, pasakojo G. Indriūnas.
Tokiai svajonei įgyvendinti reikėjo išmokti valdyti galingą transporto priemonę ir gauti atitinkamą pažymėjimą.
Nors daug važinėjo dviračiu, su juo dalyvaudavo įvairiose varžybose, su motociklu – viskas kitaip. Dviratis sveria apie 13 kilogramų, o kelionei parengtas motociklas – 230 kilogramų.
„Įsigijau kelionėms skirtą motociklą, su kuriuos galima važiuoti ne tik asfaltu, bet ir bekele – viskas priklauso, kokius batus jam apausi“, – pasakoja keliautojas.
Pirmosios panevėžiečio kelionės buvo po Lietuvą.
Giedrius sako nesąs ekstremalas, savo noru lendantis į purvyną ar ieškantis, kur sudėtingiau. Vis dėlto jis mėgsta keliones miško keliukais, bekele ar kalnuotomis vietovėmis, kur atsiveria įspūdingi vaizdai.
O Lietuvos kraštovaizdžiai – išties nuostabūs.
Riedant keliais, kur pasitaiko vos vienas kitas žmogus, galima važiuoti savo tempu ir tiesiog mėgautis kaip kaleidoskope besikeičiančiais vaizdais.
Supratęs, kad norisi kelti sparnus tolėliau, G. Indriūnas vienas prieš dvejus metus leidosi į kelionę po Europą per trylika šalių: iš Lietuvos per Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Kroatiją, Juodkalniją, Slovėniją, Bosniją ir Hercegoviną, Rumuniją, Šiaurės Makedoniją, Albaniją iki Graikijos Meteorų vienuolyno komplekso kalnuose.
Ant motociklo panevėžietis praleido net keturiasdešimt dienų.
„Nėra lengva rasti pakeleivį, kuris sutiktų keliauti du mėnesius. Aš labai mėgstu fotografuoti, mano kompanionui tai būtų tikras kantrybės išbandymas. O Balkanų šalyse tų nuostabių vaizdų tikrai netrūksta“, – juokiasi G. Indriūnas.
Jis sutinka kad keliauti vienam kur kas rizikingiau.
„Didžiausias trūkumas keliaujant vienam yra matyti didingus kraštovaizdžius ir neturėti su kuo pasidalyti visu tuo grožiu.“
G. Indriūnas
Kad kelionėse motociklu rizikos nemažai, parodė ir jo patirtis.
Motociklininkai kelyje dažnai tampa nematomi, tad Giedrius visuomet stengiasi laikytis pagrindinės taisyklės – nesvarbu, kad jo kelias pagrindinis, vis tiek būtina įsitikinti, jog iš šalutinio išvažiuojanti transporto priemonė praleis.
„Keliauti su kompanija turi pliusų – jeigu kažkas atsitiks, visuomet turėsi, kas tau padės, todėl kelionėje gali nerti į rizikingesnes vietas, ekstremalesnius potyrius. Didžiausias trūkumas keliaujant vienam yra matyti didingus kraštovaizdžius ir neturėti su kuo pasidalyti visu tuo grožiu“, – pasakojo keliautojas.
Visgi, pasak G. Indriūno, solo kelionių didžiausias privalumas, kad gali sustoti, kur nori ir kada nori, per dieną įveikti ir daugiau kaip keturis šimtus kilometrų, ir tik šimtą.
O vietiniai, matydami vienišą keliautoją, linkę labiau jam padėti.
Nors Giedrius kruopščiai suplanuoja maršrutus, bet juos dažnai aplinkybės pačios pakoreguoja. Kone visą dieną keliaujant kalnų keliukais, kur nė gyvos dvasios, netikėtai prieš akis išdygsta kaimelis, o jame esančioje kavinukėje vietiniai gurkšnoja kavą.
Tad ir keliautojui nelieka nieko kito, kaip prisijungti prie besimėgaujančiųjų gardžiu gėrimu. Pasak Giedriaus, tokios kelionės tuo ir žavios, kad atsiranda spontaniškų momentų, kurių tiesiog nesuplanuosi.
„Galvoji, kad kelionei užteks poros valandų, bet paaiškėja, kad kelių būklė tokia, jog prireiks dvigubai daugiau laiko. Albanijoje teko pasukti į žvyrkelį ir netikėtai upės slėnyje pamačiau rūkstant dūmus. Juodos krūvos, aplink jas vaikšto juodi kaip velniai žmonės. Nuvažiavau pasižiūrėti, kas ten vyksta – ogi pasirodo labai primityviai gaminamos medžių anglys griliui. Jiems buvo smalsu, kur aš keliauju, o man – ką jie veikia, tad netrukus radome bendrą kalbą. Kelionės tikslas – tiesiog mėgautis akimirkomis. Kiek visa tai užtruks, visai nesvarbu“, – pasakoja G. Indriūnas.
Anot keliautojo, Balkanų šalyse retas vietos gyventojas moka angliškai, tačiau tai netrukdo bendrauti.
Kartais padeda „Google Translate“ vertimų programėlė, o kartais pakanka ir gestų bei emocijų kalbos. Juolab kad Giedriui iki šiol sekėsi sutikti tik draugiškus, paslaugius, smalsius ir geranoriškai nusiteikusius vietos gyventojus.
„Albanijoje, kur praleidau daugiausia laiko, apskritai labai sunku sutikti angliškai kalbantį žmogų. Dažniausiai kalbėdavau lietuviškai, o jie – albaniškai. Ir be žodžių galima parodyti, kad jų ruošiama kava skani ir tau čia labai patiks“, – juokiasi keliautojas.
Visos ilgos, keturias dešimtis dienų trukusios kelionės po Europą metu panevėžiečiui buvo galimybė pabendrauti ne tik su vietiniais, bet ir tokiais pat keliautojais kaip jis pats.
Netoli Albanijos jį pasivijo motociklininkas su vadinamuoju čioperiu.
Amerikietis, planuodamas pakeliauti po Europą ir rusiją iki Magadano, parsiskraidino savo motociklą net iš Amerikos ir jau buvo įveikęs 270 tūkst. mylių.
G. Indriūnas pripažįsta: prieš vykdamas į Balkanų šalis turėjęs įvairių įsitikinimų ir mitų.
Gana dažnas stereotipas, kad, pavyzdžiui, Rumunija yra labai netvarkinga ir nesaugi šalis, kur daug sovietinio palikimo, ten itin daug romų tautybės žmonių. Tačiau ši kelionė panevėžiečiui parodė kitą tos šalies veidą.
„Iš tikrųjų tai nuostabiai graži šalis su švariais miestais, įsimintinais senamiesčiais ir įspūdinga gamta. Kad ir kaip būtų, kelionės atveria visai kitą pasaulio matymą, praplečia akiratį ir tolerancijos ribas. Žmonės visur panašūs – gal kiek skiriamės išvaizda, bet gyvename panašiais skausmais ir džiaugsmais. Linkėčiau visiems kuo daugiau keliauti, ir visai nesvarbu, kokia priemone“, – įspūdžiais dalijasi keliautojas.
Sunkiausias šios kelionės momentas buvo tada, kai motociklą netikėtai sumėtė ir jis virsdamas nubloškė vairuotoją.
Toks incidentas nutiko važiuojant išdžiūvusios upės slėniu kalnuose.
Važiavimo sąlygos išties buvo sunkios – akmenuotas kelias pasidengęs dumblu ir sąnašomis, o kito maršruto nėra – aplink vien kalnai.
„Man, kaip nepatyrusiam motociklininkui, tai buvo vienas didžiausių iššūkių. Norėjosi saugiai pasiekti kelią, mat aplinkui – nė gyvos dvasios. Važiavau ir meldžiausi, kad tik viskas būtų gerai. Bet motociklą sumėtė, o jis virsdamas man prispaudė koją. Gal būčiau ir pats išlindęs iš po jo, bet būčiau ilgai užtrukęs. Tikriausiai kažkas mane saugojo, nes toje vietoje avis ganė piemenys, jie ir atskubėjo į pagalbą. O visą dieną nesutikau nė vieno žmogaus“, – pasakojo G. Indriūnas.
Įspūdžių iš šios kelionės panevėžietis parsivežė su kaupu, tad pernai vasarą nusprendė motociklu patraukti į Norvegiją pasigrožėti nuostabiais fiordais, šiaurė pašvaiste ir įspūdingo grožio salynais.
Iš Panevėžio pasiekęs Taliną, keltu persikėlė į Suomiją, o iš ten – traukiniu iki Kalėdų Senelio miestelio Rovaniemyje, Laplandijoje.
Toliau maršrutas driekėsi iki Trumsės, garsėjančios įspūdingomis šiaurės pašvaistėmis – tai turėjo būti Giedriaus kelionės Norvegijoje startas.
Tuomet nuostabi Senjos sala ir vietiniais keltais, kurie Norvegijoje atstoja autobusus, į Lafotenus – įspūdingo grožio salynus. Iš jų maršrutas turėjo driektis į Bergeną, tačiau panevėžietis jo nepasiekė.
„Aštuntą kelionės dieną patekau į avariją. Situacija labai banali – žmogus manęs tiesiog nepamatė. Iš pradžių atrodė, kad bus kur kas sudėtingiau, laimė, sužeidimai pasirodė nedideli. Norvegijoje visi labai drausmingai elgiasi keliuose, neviršija greičio, važiuoja ramiai. Galbūt toks mano atsipalaidavimas ir buvo apgaulingas“, – dabar svarsto motociklininkas.
Iš avarijos vietos malūnsparniu sužalotas lietuvis buvo nugabentas į artimiausią ligoninę. Kelionės tęsti jis negalėjo – motociklą teko pačioje Norvegijoje utilizuoti.
„Grįžus namo su artimaisiais juokavome, kad tai buvo tikriausiai pati įdomiausia kelionė, nes teko važiuoti su daugiausia transporto priemonių: per aštuonias dienas keliavau keltu, traukiniu, net greitosios automobiliu ir malūnsparniu, važiavau motociklu, lengvuoju automobiliu, metro ir galiausiai skridau lėktuvu“, – šypsosi G. Indriūnas.
Ligoninėje į tą pačią palatą buvo paguldytas ir jo likimo brolis – į eismo įvykį patekęs vokietis, taip pat keliavęs motociklu.
Jis po operacijos buvo prislėgtas ir tvirtino, kad ši avarija tikriausiai ženklas, jog jau laikas motociklininko šalmą kabinti ant vinies. Per vokiečio 45-erių metų motociklo vairavimo praktiką jam tai buvo pirma ir vienintelė avarija.
„Bet kai atslūgo emocijos ir skausmas, jis visgi nusprendė ir toliau važiuoti motociklu. Tikriausiai ta motociklininko dvasia yra kraujyje. Mano požiūris toks pat, kad reikia daryti tai, kas pačiam patinka. Svarbu kritiškai vertinti situaciją ir saugoti save“, – kalbėjo keliautojas.
G. Indriūnas džiaugiasi turintis supratingą šeimyną, kuri jį visur palaiko.
Tad Norvegijoje praradęs motociklą, netrukus įsigijo naują ir jau kuria planus, į kurią pusę vėl patraukti.
Nors daug keliauja ir automobiliu, ir lėktuvu, kelionės motociklu, pasak Giedriaus, turi nepaaiškinamo žavesio, romantikos, išvykoms suteikia kitokio prieskonio. Ir jokia kita transporto priemonė negali taip iš galvos išpūsti nereikalingų minčių.
„Važiuodamas automobiliu sėdi minkštame krėsle komfortiškai, gali pareguliuoti net temperatūrą, stebi besikeičiantį gamtovaizdį – bet jausmas toks, tarsi namuose ant sofos žiūrėtum per televizorių gamtos kanalą. Keliaudamas motociklu negali pasirinkti nei temperatūros, nei aplinkos sąlygų – Albanijos sostinėje Tiranoje sėdėjau kamštyje su motociklininko apranga ir šalmu svilinant 30 karščiui, prakaitas bėgo upeliais. Arba važiuojant greitkeliu lietus pliaupė taip, kad buvo sunku ką nors įžiūrėti. Nieko negali pakeisti, belieka tik išlaukti arba pasimėgauti ta akimirka. Tuo momentu gal pagalvoji, ar tikrai reikia šitaip kankintis, bet pasibaigus kelionei tie ekstremalūs dalykai ir lieka atmintyje“, – pasakoja G. Indriūnas.
Dabar panevėžietis svajoja motociklu aplėkti egzotiškąjį Maroką. Ten prieš mėnesį viešėjo su vyriausia dukra. Ši šalis Giedrių sužavėjo savo įstabia dykumų gamta.
Nors ir kita dukra ne kartą tėčio prašė pavėžinti plieniniu žirgu, pats Giedrius entuziazmu nedega. Kaip tikina, motociklas – rizikingas pasirinkimas.
„Visada sakau, kad motociklas, kaip ir žirgas – tik vienam raiteliui“, – šypsosi trijų dukrų tėtis.