-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors tvirtinama, kad sunkiai savimi pasirūpinti išgalintys senjorai pertvarkos pokyčių nelabai pajus, patys paslaugų gavėjai su nerimu laukia to meto, kai teks atsisveikinti su juos prižiūrinčiais socialiniais darbuotojais. Neretas šių yra tapęs tarsi šeimos nariu.
Kaip „Sekundei“ pasakojo savo vardo viešinti nenorinti panevėžietė senjorė, jos pasas rodo, kad pragyventa jau beveik devynios dešimtys metų. Nors protas dar guvus, bet rankos ir kojos sunkiai klauso. O ir per gyvenimą sukaupta ligų puokštė sveikatos neprideda. Tad beveik treji metai, kai pasirūpinti buitimi, nueiti į parduotuvę ar sumokėti mokesčius jai padeda Panevėžio socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja.
„Esu nepaprastai patenkinta jos darbu. Bendraujame jau kelerius metus, tad galiu drąsiai sakyti, kad ji man tapusi be galo artima – kaip šeimos narys“, – gražių žodžių negailėjo ją prižiūrinčiai socialinei darbuotojai senjorė.
Tačiau prieš kelias dienas senjorę prižiūrinti moteris prasitarė, jog rudenį joms teks atsisveikinti.
Senolė neslepia, kad žinia, jog Panevėžio socialinių paslaugų centras atleidžiantis visus darbuotojus, kurie teikia paslaugas namuose, sukrėtė.
„Kalbėjau su kitomis draugėmis, kurias taip pat lanko socialinės darbuotojos, – jos taip pat buvo įspėtos, kad jau nuo rugsėjo gali likti be pagalbos, – sunerimusi pasakojo garbaus amžiaus panevėžietė. – Deja, kas bus su mumis, atsakymo taip ir neišgirdome. Per trys šimtai vargšų pensininkų liksime be pagalbos ir nežinome, ar kas mums padės.“
Senjorė už teikiamą pagalbą sako mokanti nustatytą kainą iš savo ir taip kuklios pensijos. Ji matanti, kad tokias paslaugas teikia ir privačios įmonės, tačiau būgštaujanti dėl tenykščių įkainių. Kad šie tokie, jog ne visi senjorai galės išsimokėti, tad daugelis paskutines savo dienas turės leisti vieniši ir apleisti.
„Ar Konstitucija neturėtų ginti mūsų teisių? Juk prašome tik socialinių paslaugų, už kurias patys ir susimokame. O paslaugų iš verslo nenoriu, nes kaip bebūtų, verslas pirmiausia žiūri pelno, o tik po to žmogaus“, – kalbėjo senjorė.
Pasak moters, kiek jai pavyko sužinoti, tokios pertvarkos kituose miestuose nėra – ir toliau šias paslaugas teiks savivaldybių įstaigos. Todėl ji pasiryžusi rašyti raštus ir į ministeriją, ir miesto merui.
Bet, kaip sakoma, vienas lauke – ne karys, o surinkti tokių bėdulių, kurie dažnai net negali išeiti iš savo namų, parašus būtų sudėtinga.
„Gal mums kaip žemdirbiams teks organizuoti piketą prie Savivaldybės, – svarsto panevėžietė. –
Žinoma, mūsų piketas nebus toks triukšmingas, nes žmonės geriausiu atveju ateis pasiremdami lazdelėmis ar sėdės neįgaliųjų vežimėliuose. O surinkti parašus peticijai būtų per daug sudėtinga – socialiniai darbuotojai bijo pasirašyti, senoliai – dažnai jau nebegali išeiti iš namų.“
Senjorės teigimu, pagyvenusiems žmonėms ne taip paprasta įsileisti ką nors svetimą. Todėl socialinės paslaugos neturėtų būti teikiamos vis kitų, nepažįstamų darbuotojų.
„Mes ne koks futbolo kamuolys, kad mus mėtytų nuo vienos prie kitos socialinės darbuotojos, – sako panevėžietė. – Savo socialinės darbuotojos galiu pasiklausti, kur padėjau vieną ar kitą daiktą – pati jau pamirštu, o ji man primena. Svetimas žmogus gi ir liks svetimas.“
Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorė Lina Kazokienė tikina, jog nepriklausomai nuo to, kas teiks paslaugas, kaina nesikeis – ją nustato miesto Taryba. P. Židonio nuotr.
Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorė Lina Kazokienė neslėpė, kad senolės nuogąstavimai nėra laužti iš piršto.
Socialinių paslaugų centras nebėra pajėgus teikti tiek daug įvairių paslaugų, kurių skaičius, o ir gavėjų ratas tik auga.
Nors miesto Savivaldybės taryba dar nėra priėmusi sprendimo, bet pertvarkos projektas jau paruoštas.
„Šie dalykai neatsirado čia ir dabar – tai buvo numatyta ir miesto strateginiame plane: kuo aktyviau į visuomenės poreikių tenkinimą įtraukti nevyriausybines organizacijas, – teigė L. Kazokienė. – Ir valstybės politika yra orientuota į tai, kad ką tik galima, įskaitant ir socialines paslaugas, atiduoti nevyriausybiniam sektoriui.“
Pasak Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorės, yra tam tikrų socialinių paslaugų, kurios ne visuomet patrauklios dėl savo sudėtingumo. Pavyzdžiui, rasti nevyriausybinių organizacijų vaikų globai ar pagalbai šeimoms teikti būtų sunku.
Tačiau jau ir dabar Panevėžyje yra stiprių įstaigų ir organizacijų, kurios jau ne vienerius metus teikia paslaugas į namus senjorams.
Prireikus jos pasiryžusios didinti savo darbų mastus.
„Pati paslauga ir toliau bus teikiama, ji niekur nenunyks, – patikina L. Kazokienė. – Tik tai darys jau nebe mūsų centras, o kiti paslaugų teikėjai.“
Pasak jos, mėnesio pabaigoje tarpininkaujant Panevėžio miesto savivaldybės administracijai vyks susitikimas su Panevėžyje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovais.
„Svarstysime galimybę, ar mūsų darbuotojai su savo prižiūrimais seneliais galėtų pereiti į vieną ar kitą organizaciją. Tuomet nebūtų jokio poveikio klientui – jiems ir toliau tas pats socialinis darbuotojas teiktų tas pačias paslaugas. O koks skirtumas, koks bus vadovas“, – pasakojo L. Kazokienė.
Šiuo metu visame Panevėžyje yra per 650 senjorų, kurie gauna paslaugas į namus. Tik kiek per 200 jų aptarnauja Panevėžio socialinių paslaugų centro socialiniai darbuotojai.
Pats klientas gali rinktis, iš kur gauti paslaugą – Panevėžio socialinių paslaugų centro ar bet kurio kito teikėjo.
Jau netrukus socialines paslaugas į namus galės teikti ir pagal individualios veiklos pažymą dirbantis darbuotojas.
Pasak L. Kazokienės, svarbiausia, kad paslaugų teikėjai gautų akreditacijas. O paslaugų kaina visur ta pati – ji nustatoma miesto Tarybos sprendimu.
„Ar paslaugas teiks mūsų centro darbuotojai, ar bet kuri kita įstaiga, kaina nuo to nesikeis. Ar žmogus už šias paslaugas mokės 20 procentų, ar 15 procentų, o gal visai nieko nemokės, kaip ir iki šiol priklausys nuo jo gaunamų pajamų. Mokėjimo tvarka visiems vienoda, nepriklausomai nuo to, kas teikia paslaugas“, – pabrėžia ji.
Žinoma, po reformos gali būti taip, kad senjorui teks pratintis prie naujo socialinio darbuotojo. Tačiau, anot direktorės, niekur nėra garantijos, kad tas pats darbuotojas senelį prižiūrės iki mirties.
Planuojama, jog su darbu teks atsisveikinti daugiau nei trims dešimtims Panevėžio socialinių paslaugų centro darbuotojų. Kada sulauks atleidimų lapelių, anot direktorės, priklausys nuo kiekvieno žmogaus situacijos, įstatymų ir atleidimų terminų. Bet jau dabar aišku, kad šios paslaugos nebeliks nuo rugsėjo 2-osios.
Tiesa, atsiranda kitų, visiškai naujų paslaugų. Pavyzdžiui, nuo balandžio centre atsirado darbo su bendruomene naujas skyrius, kuris turi rūpintis asmenimis, bandančiais gyventi savarankiškai, nors dėl turimo neveiksnumo tą daryti labai sunku, tad centro darbuotojai jiems gelbsti.
„Paslauga į namus bus teikiama – tik perduodama į kitas rankas. Panevėžio socialinių paslaugų centras yra antras po Vilniaus didžiausias Lietuvoje tokio pobūdžio centras, tad natūralu, kad įstaigos administravimas tik sudėtingėja. Mes pasiliksime tik sudėtingus atvejus“, – sakė L. Kazokienė.
