Kontaktai

Namų dokumentika

Erdvi laiptinė, vedanti aukštyn masyviomis laiptų pakopomis ir senoviniais turėklais, – lyg pirmoji užuomina apie nestandartinius vilniečių Tado Kazakevičiaus ir Ievos Folk namus. Vos pravėrus jų buto duris nuotykių ir atradimo nuojauta dar labiau sustiprėja.

Meno kūriniai ant sienų išduoda šeimininkų pomėgį lankytis galerijose. (Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Kuo senesnis namas, kuo aukštesnės lubos, jokio remonto ir jokių laikančiųjų sienų. Tokius nestandartinius reikalavimus kėlė pora, prieš trejus metus ėmusi žvalgytis būsimų namų. Netipiniai vilniečių lūkesčiai nustebino net daug ko mačiusią nekilnojamojo turto agentę – ji abejojo, ar ras jiems ką pasiūlyti. Vis dėlto butas 1913 m. statytame name miesto centre atitiko visus kriterijus.

Statytas kaip gyvenamasis pastatas žydų pirkliams, vėliau daugybę metų šis šimtametis namas priklausė kolegijai. Ten, kur dabar buto šeimininkai rengia vakarienes, klausosi plokštelių ar varto gausią meno leidinių kolekciją, anksčiau buvo auditorija. O dabartinis šeimininkų miegamasis kadaise buvo dėstytojo kabinetas.

Erdviame miegamajame pakako vietos net muzikos instrumentui ir senovinei drabužių kabyklai. (Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Prieš kelis dešimtmečius kolegijos dėstytojai šiame name įsirengė butus – pagal to laikotarpio galimybes ir supratimą daug erdvės skyrė ilgiems koridoriams, suvalgantiems nemažai gyvenamojo ploto. Būstą įsigijusi pora, kaip ir ketino, išgriovė visas pertvaras ir būsimus namus suplanavo pagal savo poreikius. „Nepalikome nieko: įėjęs iš laiptinės iš karto patekdavai į didžiulę atvirą salę“, – mosteli ranka I. Folk. Įrengiant būstą sename pastate teko paplušėti iš peties sprendžiant ir tokius niuansus kaip 18 centimetrų siekęs medinių perdangų nuolydis.

Po ilgų įtempto darbo mėnesių buvusi kolegija virto jaukiais, šiuolaikinio žmogaus poreikius atitinkančiais namais. Iš prieškambario pirmiausia patenkama į bendrąją zoną su balkonu. Kambario dešinėje – erdvus poros miegamasis, kairėje – nedidelis koridorius, jungiantis nišoje įrengtą virtuvę, darbo kambarį ir atskiras tualeto bei vonios patalpas. Nuo pašalinių akių sumaniai paslėptas sandėliukas – svarbus dėmuo kiekvienuose namuose: architektės nuomone, bute sandėliukui būtina skirti 10, name – 15 proc. viso ploto. „Kitaip kur viską susidėsi?“ – šypteli I. Folk. Čia pat įrengta ir fotolaboratorija, kurioje T. Kazakevičius dirba su fotojuostomis.

Valgomojo stalas. (Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Pirmykštį šios erdvės vaizdą sunku įsivaizduoti dabar, žvalgantis iki menkiausios detalės apgalvotuose namuose. Senoviniuose interjeruose matomos medinės grindys, dvivėrės durys, subtilios ir saikingos gipso dekoro detalės, netgi senoviniai jungikliai gali suklaidinti: atrodo, kad naujakuriams šią erdvę tereikėjo užpildyti baldais. Iš tiesų buvo priešingai: visos šios detalės apgalvotos ir sukurtos arba įlietos į interjerą naujai, pavyzdžiui, senovinių jungiklių įsigyti šeimininkai intensyviai ieškojo maždaug porą mėnesių. I. Folk juokiasi prisiminusi, kad jau įsikūrus namuose vienas bičiulis atėjęs apsižvalgė ir nustebo: grindys juk paliktos autentiškos, durys – taip pat, net jungiklių nereikėjo keisti, tai ir remonto darbų neturėjo būti daug. „Be abejo, man toks jo įspūdis – komplimentas. Sakyčiau, kad buto „vokas“ – grindys, lubos, apvadai, durys – yra duoklė namui, jo istorijai. Norėjome, kad matytųsi, jog tai šimtametis pastatas. O tokioje erdvėje interjerą galėtum jau daryti kokį nori“, – pasakojo architektė.

(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Koks interjeras artimiausias patiems ir kokią stilistiką nori matyti kasdienėje savo aplinkoje, architektė ir fotografas žinojo tiksliai. „Aš mūsų namų stilių apibrėžiu labai konkrečiai – ši kryptis vadinama mid century modern (XX a. vidurio modernas – red. past.). Orientuojamės į šį laikotarpį, bet, be abejo, neišvengiame eklektikos: yra XX a. pradžios detalių“, – sako T. Kazakevičius.

Kone kiekvieną į šiuos namus atkeliavusį baldą lydi savitos istorijos, susijusios su šeimininkų aistra ieškoti minėto laikotarpio baldų ir interjero detalių sendaikčių turguose arba savo tėvų namuose. Būtent iš pastarųjų atkeliavo valgomojo stalas ir šešios kėdės. T. Kazakevičius pasakoja, kad šis baldų komplektas buvo pagamintas specialiai Maskvoje vykusiai nuolatinei dizaino parodai. Panašios stilistikos foteliai grakščiomis linijomis – taip pat iš fotografo šeimos. „Mano mama septintajame dešimtmetyje įkalbėjo senelius nusipirkti visą baldų komplektą“, – sako pašnekovas. Stilingos spintelės aukštomis kojomis, ant kurios stovi patefonas, įsigijimo istorija šeimininkams ir šiandien kelia šypseną. Tai – buvusi sovietinio baldų komplekto patalynės dėžė, kurią jie pusvelčiui įsigijo sendaikčių turguje. „Baldą pardavę žmonės negalėjo patikėti, kad man jo tikrai reikia“, – juokiasi I. Folk. Dabar už lakuotų spintelės durelių slepiasi gausi plokštelių kolekcija.

(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Minėtam laikotarpiui atstovauja ir dauguma bute esančių apšvietimo šaltinių. „Mudu su Ieva tokie „kurmiukai“ – vis ieškome ko gražaus, ko nors, kas patraukia širdį, – šypteli T. Kazakevičius ir pamąstęs priduria: – Mano mamos namuose vyrauja XX a. pradžios stilistika. Susidaręs įspūdis, kad jai rasti baldų ir interjero detalių yra lengviau nei mums, nes mus domina vėlesni dešimtmečiai. Atrodo, kad tuo laikotarpiu gaminti baldai, šviestuvai dažnai vėliau tiesiog išmetami.“

Minėtos eklektikos šiek tiek įlieja prieškambaris: jo stilistika ir detalės, pavyzdžiui, tarpukariu gaminta drabužių kabykla, lyg grąžina į dar puse amžiaus ankstesnę praeitį nei likęs interjeras. Bene moderniausia namų dalis – virtuvė: ją šeimininkai projektavo atsižvelgdami į savo įpročius ir poreikius, todėl stalviršiai čia 10 centimetrų aukštesni už standartinius. Virtuvės baldus, kaip ir dvivėres medines duris bei dalį korpusinių baldų, pagal I. Folk brėžinius pagamino meistras. „Virtuvė maža, bet atitinkanti mano poreikius. Apskritai man šiuose namuose funkcija buvo svarbiau už erdvę“, – sako architektė.

Vonios kambario grafika leidžia išvengti monotonijos. (Raimondo Urbakavičiaus fotografija)

Pasižvalgius po vilniečių namus nekyla klausimų, kuo jie gyvena ar ką veikia laisvalaikiu. Sienas puošiantys meno kūriniai liudija neretus poros vizitus į meno galerijas. Tapybos ir grafikos darbams rasta vietos visuose namuose, netgi virtuvėje. Švedų gamintojo „String furniture“ knygų lentynoje guli dešimtys knygų ir albumų, dauguma jų – fotografijos srities. Aistrą fotografijai išduoda ir galiniame kambaryje esančioje indaujoje eksponuojami senoviniai fotoaparatai.

Svetainėje akį traukia ir vienas šios aistros rezultatų – įrėminta T. Kazakevičiaus daryta fotografija. Profesionalus grafikos dizaineris į fotografiją paniręs jau devintus metus. Basų Šilėnų kaimo vaikų būrelis, nepatikliai žvelgiantis į objektyvą, – akimirka iš ilgų fotografo klajonių po Lietuvos kaimus. Įamžindamas šalies provincijos gyventojus ir jų kasdienybę, T. Kazakevičius mopedu jau sukorė beveik 4000 kilometrų. Iki 2018-ųjų, kai bus surengta dokumentinių fotografijų paroda ir išleistas albumas, veikiausiai dar teks nuvažiuoti ne vieną tūkstantį.

Į nebylų klausimą, kaip būsto šeimininkai viskam turi tiek laiko, atsakymą irgi galima rasti jų namuose. Čia nėra nė vieno iš dviejų daugybėje namų kone suaugusių elementų – sofos ir televizoriaus.