-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Simona Stasiūnienė – mokslo pažangos žmogus, Panevėžio STEAM Dirbtinio intelekto galimybių pritaikymo bei Robotikos ir IT laboratorijų laborantė. O nuolat auganti unikali fosilijų kolekcijai jai ne tik aistringas pomėgis, bet ir priminimas, kad turėtume mėgautis kiekviena diena. Nes žmogaus gyvenimas – tik trumputis žybsnis ilgoje Žemės vystymosi istorijoje.
Jeigu būtų galima laiko mašina grįžti milijonus metų atgal, pamatytume, kad čia, Lietuvoje, buvo tik jūros dugnas, primena S. Stasiūnienė. Daugybę metų buvome paspausti ir po didžiuliu ledyno sluoksniu. Prireikė ilgų amžių ir įvairių pokyčių, kol pasaulis susiformavo toks, kokį žinome mes.
Nors visa ši istorija be galo tolima, tačiau savotiškų žinučių iš praeities galima rasti ir dabar – tai fosilijos, įvairūs akmenukai, kuriuose liko užkonservuotos gyvūnų ir augalų dalys. Daugelis jų išnyko su dinozaurais.
Kiek retų pavyzdžių sudaro panevėžietės kolekciją, moteris neskaičiavusi. Dar tik laukia didžiulis darbas aprašyti kiekvieną unikalų egzempliorių. Tačiau ji tikisi, kad atsiras jaunųjų mokslininkų, kurie kaip ji dega tokia pat aistra gilintis į mūsų praeities pėdsakus ir padės susisteminti kolekciją.
„Kai rankose turi 300 milijonų metų senumo gyvūno, kuris jau išnykęs, liekaną, visai kitaip žvelgi į pasaulį, – sako Simona. – Iš šio pasaulio evoliucionavo ir žmogus. Tokie radiniai verčia dar kartą peržiūrėti vietą gamtos grandinėje ir nuolankiai nuleisti galvą prieš gamtos didybę.“
Simonos Stasiūnienės įsitikinimu – fosilijos yra pažinimo raktas į praeitį, gyvybės raidos etapus. Ir kartu priminimas, koks vis dėlto mažas yra žmogus. P. Židonio nuotr.
S. Stasiūnienė meilę gamtai ir iš jos praeities mus pasiekusioms žinutėms – fosilijoms – atrado dar vaikystėje.
Šeimos vienturtė Simona vasaras dažniausiai leisdavo pas močiutę kaime Kėdainių rajone. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro užsiimdavo tyrinėjimais.
„Man didžiausias malonumas buvo atsikelti penktą ryto ir per šlapią žolę bristi stebėti gervių. Gamta man visuomet buvo atgaiva“, – šypsosi S. Stasiūnienė.
Močiutė savo ruožtu be galo mėgo puoštis gintariniais karoliais ir kitokiais jo dirbiniais, meile Baltijos auksui užkrėtė ir anūkę. Iki šiol Simona mena, kad ir jai patikdavę liesti ir tyrinėti gintarus, ypač su inkliuzais. O tų vasarų, kai kartu vykdavo prie jūros ir eidavo rinkti gintarų, nepamirštanti iki šiol. Nors pirmieji rasti gintarėliai buvo visai mažyčiai, vaiko akyse prilygo lobiui.
„Iki šiol turiu išsaugojusi nuotrauką, kurioje aš prie Kūčių stalo pasipuošusi megztiniu su Peliuku Mikiu ir močiutės gintariniais karoliais“, – juokiasi dažnai gintarine mergaite vadinama Simona.
Ilgainiui šalia gintarų į panevėžietės kolekciją prasibrovė ir visokie įdomūs akmenukai, kaime rasti mineralai, pas mus atkeliavę kadaise tirpstant ledynams – kartu su nuo Skandinavijos stumtais rieduliais.
Gal šie vaikystės radiniai taip ir būtų likę dūlėti spintoje, jeigu ne studijos.
Meilė gamtai paskatino Simoną rinktis fizikos mokslus. Ji, kaip ir visi tikslieji dalykai, mokykloje buvo jos aistra, tad Vilniaus universitete įstojo į fiziką ir elektroniką. Neilgam: gana greitai pajutusi, kad elektronika – ne jos sritis, po metų mergina pasirinko geologijos studijas.
„Buvo be galo įdomu atrasti, kad tai, kas vadovėlyje aprašoma, jau yra mano spintoje, – prisimena S. Stasiūnienė. – Ne tik gražu pasižiūrėti, bet ir be galo įdomu. Juk tai pažinimo raktas į praeitį, gyvybės raidos etapus. O kartu ateina supratimas, koks mažas yra žmogus. Vertinu kiekvieną pragyventą dieną, nes tas šimtas žmogaus metų – tik akimirka pasaulio istorijoje.“
Bestudijuojant naujai užgimė iš vaikystės atėjusi aistra ieškoti fosilijų.
Savo aistra rinkti fosilijas Simona uždegusi ne tik savo širdies draugą, bet ir sūnelį.
Pasak Simonos, nors retų ir gerai išsilaikiusių egzempliorių radybos prilygsta kone lobio aptikimui, fosilijų galima užeiti visur. Paieškoms palankiausios vietos – žvyro karjerai, laukai, upių ir kitų vandens telkinių dugnas.
„Kiekvieną savaitę važiuoju sportuoti ir automobilių stovėjimo aikštelėje prie mūsų Kultūros ir poilsio parko visuomet randu įvairiausių akmenukų. Dažnai apsimetu, kad ieškau pamesto auskaro, nors iš tiesų ieškau, ar netikėtai neatrasiu kokio įdomaus akmenuko, kuriame būtų likę kokio gyvūno ar augalo liekanų“, – juokiasi S. Stasiūnienė.
Bet yra Lietuvoje ir išskirtinių vietų, kur glūdi tikri praeities lobynai, sako ji.
Šiaurės vakarų Lietuvoje esančiame Ventos regioniniame parke veriasi juros periodo parko sluoksniai, tad čia galima aptikti daug vertingų fosilijų: suakmenėjusių prieš milijonus metų gyvenusių dvigeldžių moliuskų, brachiopodų, amonitų kiaukutų.
Tai bene vienintelė tokia vieta visame Baltijos regione.
Tiesa, visiems norintiems smalsuoliams ardyti unikalias valstybės saugomas atodangas draudžiama – fosilijų ieškoti galima tik tam skirtose vietose.
Maždaug prieš mėnesį čia su širdies draugu (jį, kaip ir sūnelį, panevėžietė taip pat užkrėtė savo netradiciniu pomėgiu) apsilankiusi Simona rado tikrų tikriausią lobį – opalizuotą amonitą. Kaip juokauja, tikriausiai dinozauras atkando gabalėlį, bet beveik visas išnykusio galvakojo kiautas liko sveikas. Įdomiausia tai, kad šviesoje jis sužėri žalsvai rausva spalva.
„Ilgą laiką ieškojau pirkti tokios fosilijos, bet Lietuvoje neradau. O šiemet pagaliau pavyko patiems rasti šį lobį“, – džiaugiasi S. Stasiūnienė.
Pasak jos, šių gyvūnų buvo įvairiausių dydžių.
„Pas mus tokių nerasta, bet užsienio muziejuose galima pamatyti gerokai didesnių nei žmogus amonitų. Juk dinozaurai buvo dideli, iš mažų moliuskų neprivalgytų“, – juokiasi STEAM laborantė.
Be abejo, dažnai naujų egzempliorių savo kolekcijai ji vykstanti ieškoti į pajūrį – Karklę, Olando Kepurę ar prie Klaipėdos, Šventosios molų.
Pasak fosilijų medžiotojos, kuo bjauresnis oras, tuo didesnė tikimybė rasti praeities reliktų. Ypač jeigu praūžė nemenka audra.
Vienas įspūdingesnių Karklės radinių – perskilusiame akmenyje išlikusi augalo fosilija – papartis, kuriam gali būti apie 300 mln. metų.
Simona atskleidžia: jeigu pajūryje randate perskilusį akmenį, tikėtina, kad jis savyje slepia fosiliją. Beje, būtent drėgmė ir vanduo geriausiai išryškina akmenų paslaptis.
„Jeigu po audros matyti, kad prie kranto artėja juoda dėmė – įvairios sąnašos, vadinasi, reikia bristi, nes ten gali būti įvairių lobių, ypač gintarų. Esu šalčmirė, man nuolat šalta, tačiau jūroje tikriausiai tas adrenalinas, atradimo džiugesys neleidžia sužvarbti, nors rankos ir lūpos net mėlynos būna nuo šalčio“, – šypsosi S. Stasiūnienė.
Karklė yra ta vieta, kur aptinkama ne tik daug gintarų, bet ir išnykusių gyvūnų dantų – tiek plėšrūnų, tiek ir žolėdžių. Visi šie radiniai – paskutinio ledynmečio palikimas.
Simonos kolekcijoje – prieš milijonus metų išnykusių gyvūnų ir augalų dalys.
Ieškant fosilijų S. Stasiūnienei svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas, buvimas gamtoje, bendravimas su savimi ar kitais žmonėmis.
Simona šypsosi, kad jos tėtis, buvęs didžiulis skeptikas, dabar į fosilijas irgi nebežiūri kaip į kokį mistinį dalyką. Net dukrai iš armatūros strypų padaręs tvirtą įrankį iš jūros traukti žolių sąnašoms, kuriose dažnai slepiasi lietuviško aukso grynuolių.
Nors manoma, kad tikrasis gintaras skaidrus it ką tik susuktas medus, iš tiesų jo esama apie penkiasdešimties atspalvių – priklausomai nuo to, kur jis formavosi.
Kad ir kaip būtų, bet dviejų vienodų gintarų neįmanoma rasti.
Pasak jų rinkėjos, profesionalūs gintarautojai auksinės spalvos akmenėlius traukia kilogramais, o mėgėjai džiaugiasi kiekvienu gabalėliu.
„Vienas mano kolekcijos gintaras turi ypatingą istoriją, – pasakoja S. Stasiūnienė. – Tą dieną jūra buvo lygi kaip stiklas, bet vis tiek išsiruošėme gintarauti. Mačiau didžiulį kaip delnas gintarą tarsi klevo lapas, bet šalia gintarą rinkęs žmogus jį pačiupo pirmesnis. Bet tąkart ir mums jūra atnešė įspūdingą gintarą ir netrukus sužinojau, kad laukiuosi sūnaus. Iki šiol šį gintarą atsiminsiu kaip stebuklingą dovaną man atnešusį radinį.“
Beje, mūsų protėviai taip pat rinko fosilijas, tik turėję nedaug mokslinių žinių jas dažnai mistifikuodavo.
Buvo tikima, kad ne tik gintaras, bet belemnitų – išnykusių galvakojų moliuskų, dėl savo formos vadintų velnio pirštu, velnio nagu ar perkūno kulka, laumės speniu, – suakmenėję kiautai irgi turi gydomųjų galių.
Iš jų gamindavo nuo piktos akies saugančius amuletus, sutrindavo į miltus ir šiais barstydavo žaizdas.
Tik čia jokios mistikos nėra: gintaras turi gintaro rūgšties, o „velnio pirštas“ – silicio, taip pat pasižyminčių dezinfekcinėmis savybėmis.
Anot S. Stasiūnienės, kadaise juos rasdavusiems žmonėms belemnitai atrodė kaip ilgi nugludinti akmenukai su skylute viduryje.
„Iš jų gamindavo papuošalus, nes forma įdomi ir keista, sakydavo, pametė velnias pirštą, – pasakoja kolekcininkai. – Mokslui žengiant į priekį iš pradžių spėliota, kad kai žaibas trenkia į smėlį, susiformuoja toks darinys. Tik vis ramybės neduodavo, iš kur viduje skylė per visą jo ilgį? Galiausiai mokslininkai išsiaiškino, kad ta skylė – ne kas kita, o moliusko virškinimo traktas.“
Patys belemnitai išnyko – artimiausi jų proproprovaikiai yra daugelio mėgstami kalmarai – tačiau jų kiautas, buvęs it šarvai, natūralu, kad išliko iki šių dienų.
„Visi žinome, kad buvo metas, kai masiškai išmirė dinozaurai, bet nedaug kas kalba, jog tuo metu žemėje išmirė apie 80 procentų gyvybės. Tarp jų ir prieš 165 milijonus metų ir dar seniau dominavę galvakojai moliuskai“, – kalbėjo pašnekovė.
Simonos kolekcijoje ne vienas eksponatas mena ir dar vieną visiškai išnykusią rūšį – prieš 500 milijonų metų gyvavusius nariuotakojus trilobitus.
Nors iš pažiūros šie eksponatai atrodo kaip paprasti lauko akmenys, bet geriau įsižiūrėjus galima pamatyti pirmykščių gyvūnų liekanas. Reikia tik specialia technika atverti visą trilobitą akmenyje – STEAM darbuotoja svarstanti šį darbą patikėti mokiniui, kuris taip pat kaip ir ji užsidegtų praeities tyrinėjimu.
S. Stasiūnienė pastebinti, kad šiuolaikiniams vaikams neužtenka tik papasakoti – jiems patiems reikia viską patirti. Tad STEAM centre ji kviečianti mažuosius į fosilijų medžioklę: naudojantis dirbtinio intelekto įrankiais išsiaiškinti, kokio gyvūno ar augalo liekanos likusios akmenyje, kiek joms gali būti metų.
„Likimas sudėliojo, kad toje pačioje patalpoje, kurioje mokiausi pradinėse klasėse, kur prasidėjo mano pažintis su mokslo pasauliu, dabar pati galiu dirbti su vaikais ir dalintis žiniomis bei patirtimi. Kai pirmoji mokytoja paklausė, kuo norėsiu būti užaugusi, pasakiau, kad būsiu mokytoja. Vėliau jau sakiau ne, bet likimas sudėliojo savaip ir labai smagu, kad būtent taip sudėliojo“, – džiaugiasi save atradusi S. Stasiūnienė.
Ji išsiduoda, kad dabar didžiausia svajonė – rasti išnykusių gyvūnų liekanų.
Viltį įgyvendinti ją palaiko žinia, kad prieš keletą metų Lietuvoje, Akmenės rajone, Šaltiškių molio karjere rasta dviejų vandens roplių fitozaurų žandikaulio ir dantų liekanų.
„Tikėtina, kad galima rasti kažką daugiau. Tai dar neatrasta niša moksliniams tyrimams. Vieni žiūri į dangų, kiti į jūrą, o aš – po kojomis, tad gal kada pasiseks“, – vilties nepraranda S. Stasiūnienė.
