-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jei bent kartą žiūrėjote filmą „Žiedų valdovas“, tikriausiai prisimenate Vidurio žemėje gyvenančius entus.
Tai vieni labiausiai įsimenančių fantastinės šalies Ardos gyventojų.
Kam nepadarė įspūdžio Medžiabarzdis, pagriebiantis Merį ir Pipiną ir lėtai bandantis išsiaiškinti, ar jie nėra kokie mažyčiai orkai.
Tai medžiai su akimis ir burna, kurie savo stipriomis kojomis gali judėti žeme.
Atrodytų, tai tiesiog nuostabios rašytojo Dž. R. R. Tolkieno fantazijos pagimdytos būtybės. Bet ne.
Tiesą sakant, vaikštantys medžiai egzistuoja realybėje, nors jie neturi akių ir nemoka kalbėti.
Šie nuostabūs augalai, kurie per metus gali nukeliauti iki 20 metrų, auga Pietų Amerikoje. Norėdami į juos pažvelgti, turistai turi įveikti ilgą kelionę su daugybe kliūčių, tačiau visi šie sunkumai to verti.
Socratea exorrhiza rūšies palmės vadinamos vaikščiojančiais medžiais. Jos auga Centrinės ir Pietų Amerikos atogrąžų miškuose, o ypač jų gausu Ekvadore.
Šių palmių aukštis gali siekti 25 metrus, o kamieno skersmuo – 16 centimetrų. Tai yra aukšti, bet ploni medžiai plačiomis šakomis su daugybe lapų.
Labiausiai neįprasta Socratea exorrhiza palmės dalis yra jos šaknys. Jos atviros, todėl atrodo, kad medis stovi ant daugelio kojų. Šaknys į žemę įsirėžia nedideliu kampu, todėl sudaro kažką panašaus į trobelę.
Būtent šiomis „kojomis“ vaikštantys medžiai juda žeme ir, kaip augalui, – labai greitai. Per vieną dieną palmė gali įveikti apie 3–4 centimetrus, o tai labai didelis atstumas – pasaulyje tikriausiai nėra kitų medžių, kurie galėtų pasigirti tokia savybe.
Vos per kelis mėnesius palmė nuo savo pradinės vietos gali pajudėti kelis metrus, todėl atogrąžų miškai, kur auga šie medžiai, nuolat keičiasi.
Ir tikriausiai labai lengva juose pasiklysti be kompaso.
Palmės žeme juda labai paprastai, joms net nereikia judinti šaknų.
Medžio šaknys išsidėsčiusios apskritimu. Kai kada vienoje pusėje esančios ataugos pradeda pūti, nykti ir atsiskiria nuo kamieno.
Tačiau jų vietoje arba priešingoje pusėje auga naujos – visas medis juda pagal šaknų padėtį. Stebėjimai rodo, kad šis procesas vyksta kiekvieną dieną, tai yra tropinės palmės nuolat juda.
Nuo ko „bėga“ šie medžiai? Nepaisant to, kad mokslininkai apie vaikštančių palmių egzistavimą žino daugiau nei 100 metų, jų nuolatinio judėjimo priežastis mokslui vis dar nežinoma.
Tačiau yra keletas įdomių prielaidų.
1961 metais pasiūlyta hipotezė, kad gebėjimas judėti žeme leidžia palmėms išgyventi atogrąžų miškų pelkėse. Kai viena vieta tampa per šlapia, augalai persikelia į sausesnę, kad nenuskęstų. Šlapi ir sausesni periodai turėjo vykti tūkstančius metų, o per tą laiką medžiai išmoko judėti kuo greičiau be jokio „galvojimo“. Versija skamba įtikinamai, tačiau mokslininkams vis dar nepavyko rasti to įrodymų.
1980 m. mokslininkai iškėlė prielaidą, kad palmės savo keistą šaknų sistemą naudoja atsitiesti po įvairių atsitikimų, o „ėjimas“ – šalutinis to poveikis.
Tarkime, jei gretimas medis užgriūva ant palmės, ji išaugina tiesias naujas šaknis, prispaustos nupūva, ir augalas „atsistoja ant kojų“. Ši versija taip pat skamba įdomiai, tačiau ir ji neturi mokslinių įrodymų.
Galiausiai yra hipotezė, kad medžiai nuolat juda ieškodami derlingo pagrindo „po kojomis“. Kai dirva, kurioje auga palmė, išsenka, protingas augalas iškeliauja, kad rastų naują maistinių medžiagų šaltinį. Senos šaknys lieka negyvoje, o naujos traukia į gyvą dirvą. Vėlgi ir ši hipotezė neturi įtikinamų įrodymų.
Miškas su vaikščiojančiais medžiais yra labai populiarus tarp turistų. Norėdami ten patekti, turite skristi į Ekvadorą ir važiuoti nemenką kelio gabalą automobiliu.
Po to turistai kelias valandas plaukia laivu, o maršruto pabaigoje eina pėsčiomis.
Paskutinis kelionės taškas – Sumako gamtos rezervatas, kuriame šie nuostabūs, pasivaikščioti mėgstantys medžiai ir auga.
Kol turistai eina link medžių, jie kartais nuo žmonių „bėga“ į kitą pusę.
