Onkologinę ligą nugalėjusi šimtametė neslepia, kad pirmoji jos nugyvento amžiaus pusė, sakytum, įprastas gyvenimas. O štai antroji atiteko kaip dovana. G. Kartano nuotr.

Šimtas metų jaunystės

Šimto metų jubiliejų atšventusi panevėžietė Albina Mikulskienė prisistato laikraščio „Panevėžio balsas“ bendraamže. Ir laikraštis pradėtas leisti, ir Albina pasaulį išvydo tais pačiais 1924-aisiais. Paklausta, kaip sulaukus tokio amžiaus taip žaviai atrodyti, sukaktuvininkė šypsosi dar ir nesanti sena.

Tokie metai įrašyti panevėžietės pase, nors pažvelgus į jubiliatę neeilinė sukaktis atrodo neįtikėtina. Šimtametė neslepia, kad pirmoji jos nugyvento amžiaus pusė, sakytum, įprastas gyvenimas. O štai antroji jai atiteko kaip dovana.
Būdama kiek daugiau nei 50-ies, A. Mikulskienė susirgo nepagydoma liga, buvo operuojama, po to švitinama. Ją pažįstantieji tuomet ypač gailėjo, kad našlaitėmis liks trys tuomet paauglės jos dukros.
Tačiau įvyko stebuklas, poniai Albinai leidęs sulaukti viso šimto metų.
„Netikiu, kad tiek nugyvenau. Negaliu patikėti, kad man tiek metų. Jaučiuosi vis dar jauna“, – šypsosi visada optimistiškai nusiteikusi A. Mikulskienė.

Supratinga močiutė

Šiuo metu su A. Mikulskiene gyvenanti iš Šiaulių atvykusi vyriausioji dukra Regina pasakojo, kad balandžio 1-ąją, antrąją Velykų dieną, nubudusi A. Mikuskienė paklausė, ar tik ne šiandien jos gimtadienis. Dukrai patvirtinus, kad tikrai taip, mama pasiteiravo: tai kiek gi jai metų.
„Atsakiau, kad šimtas, o mama pareiškė – negali būti! Iki šiol nenumanau, juokavo ji ar rimtai kalbėjo“, – sako Regina.
Antroji dukra Lina pridūrė, kad mama visuomet mėgusi pabrėžti esanti jauna.
Pasak Linos, nors mama nebe tokia greita, kokia buvusi kitados, ir akys nebe tokios žvitrios, ir klausa pasilpusi, bet širdis liko jauna.
„Mama niekada neliūdi, neverkšlena, nesiskundžia. Ir nuotaika jos puiki, ir gyvenimo džiaugsmo ji pilna“, – pasakoja dukra.
Šimtametės jaunatviškumą įrodo ir tai, kad anūkė, nutarusi tekėti už mylimojo, pirmiausia su ja pasidalijo šia žinia.
Artimieji šypsosi prisiminę, kaip A. Mikulskienė, pamačiusi, kad anūkės mylimasis, atlydėjęs iki namų, prie kiemo vartų bučiuoja jos vaikaitę, paragino jaunuolius nebetrikdyti kaimynų ir bučiuotis kambaryje.
Ir trims savo dukroms, kurių viena šiuo metu gyvena Anglijoje, Albina visą gyvenimą buvo geriausia patarėja.
Pasak Linos, mama buvo ir tebėra ypač santūri, niekada nesiveldavusi į kokias nors apkalbas. Girdėdama ką nors kitus kritikuojant, pati stengdavosi kritikuojamojo elgesį pateisinti, jį suprasti ir užjausti.

Gyvenimas be pykčių

A. Mikulskienė – skalvių žemės dukra, kilusi nuo Tauragės. Tame krašte baigė technikumą, o į Panevėžį atvyko įkandin brolio.
Augalų apsaugos specialistui broliui ji patarusi važiuoti dirbti ten, kur derlingos žemės ir kur augalai puikiai veša. Šis pasirinko Panevėžį, o tada į Aukštaitijos sostinę dirbti iš paskos atvyko ir pati.
Įsidarbinusi tuomečiame „Lino“ gamybiniame kombinate planavimo skyriaus ekonomiste, per visą gyvenimą darbovietės taip ir nepakeitė.
Gyvenant ir dirbant Panevėžyje, Albiną aplankė meilė vairavimo instruktoriui Vytautui Mikulskiui. Jauni žmonės susituokė, statydinosi namus Suvalkų gatvėje, kuriuose Albina iki šiolei gyvena, susilaukė trijų dukterų, dvi iš jų – dvynės.
„Per visą gyvenimą nei mačiau, nei girdėjau, kad tėvai bartųsi. Bet, kad ir tarp jų kartais perbėgdavo juoda katė, jutau iš to, kad tėtis, rodos, nei iš šio, nei iš to imdavo raginti mus sėsti į automobilį ir išriedėdavom kur nors į gamtą. Dabar suprantu, kad taip jis šlifuodavo aštrius kampus“, – pamena Lina.
Likimo ironija: turėdamos tėtį vairavimo instruktorių, nė viena dukrų neišmoko vairuoti. Mat sėstis prie vairo tėtis draudė.
„Jis gerai žinojo situaciją keliuose, kai kurių vairuotojų neatsakingumą ir bijojo dėl mūsų“, – įsitikinusi Lina.
O šeimos galva būdavusi mama. Pasak dukrų, ne tik labai sumani, valinga ir valdinga, bet ir itin darbšti.
„Buvo ji ir labai teisinga, sąžininga. To ir iš mūsų reikalavo“, – pabrėžė dukra Regina.

Dėkinga už šeimą ir sveikatą

Pasiteiravus, už ką labiausiai dėkoja likimui, o ko galbūt net nenorėtų prisiminti, A. Mikulskienė sako labiausiai esanti dėkinga už šeimą ir už sveikatą.
O kad sveikata nebloga, liudija ir tai, kad Albina ne taip ir sunkiai neseniai persirgo senų žmonių rykšte vadinamu plaučių uždegimu. Atsisakiusi skiepytis nuo kovido, gana lengvai persirgo ir juo.
To, apie ką nesinorėtų net šnekėti, pasak A. Mikulskienės, jos gyvenime tarsi nė nebuvę.
Vieni sunkiausių metų buvo tuomet, kai, nesulaukęs pensinio amžiaus, nuo ligos mirė sutuoktinis. Iš pradžių jis susirgo širdies liga, buvo operuojamas. O po metų užklupo nepagydoma onkologinė liga, kurios, skirtingai nei žmonai, jam įveikti nepavyko.
„Mama pensininkė jau 45-erius metus, tad pajuokauja esanti našta valstybei, o kartais pasako, kad atsiėmė ir savąją, ir vyro pensiją, kurios šis taip ir nesulaukė“, – sako Lina.
Ji svarsto, kad mama šimto metų sulaukė ir todėl, kad jos sveikata daugybę metų tikrai labai atsakingai rūpinasi šeimos gydytoja Dalia Dalibogienė.
O štai miesto Savivaldybė pasirūpino senosios gyvenimo kokybe: jos namuose vonios kambarį pertvarkė į dušo patalpą. Taip pat laiptų vietoje įrengė nuožulną. Dabar senoji ir saugiai prausiasi, ir viena drąsiai išeina į kiemą. Miesto vadovai pagerbė A. Mikulskienę pasveikindami ją su išskirtiniu jubiliejumi.
Pasak dukrų, šių dienų žmonės turbūt sunkiai įsivaizduotų, kad mama netoli namo esančiame ūkiniame pastate laikė karvutę.
Ganyti ją vesdavo į pievas, kur dabar įrengtas naujas, Eglės, žalčių karalienės, parkas.
Ekonomiste dirbusi A. Mikulskienė pati tą karvutę ir melždavo.
O visas šešių arų sklypas aplink namą būdavo A. Mikulskienės apsėjamas daržovėmis, apsodinamas gėlėmis. Šimtametė dar ir dabar ant palangių daigina daržoves šiųmečiam derliui.

Savivaldybės sveikinimus išskirtinio jubiliejaus proga A. Mikulskienei perdavė vicemerė Loreta Masiliūnienė.

Atgaiva – knygos ir laikraštis

Būna, kad senjorės kas nors paklausia: „Tai kada buvo geriau – sovietmečiu ar dabar?“ Tokį klausimą išgirdusi A. Mikulskienė tik nusišypso: „Aišku, kad sovietmečiu – juk tada jauna buvau. O jaunam visur ir visada gerai.“
Dukros pamena mamą visuomet labai daug dirbus. Atrodydavo, kad nėra darbų, kurių ji negalėtų nuveikti.
Ir miegoti Albina nenueidavo anksčiau kaip pirmą nakties. Išmokusi siūti, dukras puošdavo pačios pasiūtomis suknelėmis. Užauginusi tris dukteris, iš jų dovanų Albina gavo tris anūkus, jau auga keturi proanūkiai.
Darbštuolės A. Mikulskienės didžiausia atgaiva visada buvo knygos. Jos dienų nuolatinis palydovas – ir bendraamžis laikraštis „Panevėžio balsas“.
Anksčiau Albina galėjo padeklamuoti daugybę atmintinai išmoktų S. Nėries eilėraščių. Dabar deklamuoti eiles jai sunkoka, o suprastėjęs regėjimas trukdo ir skaityti.
„Buvau mamai parnešusi garsinių knygų, paklausiusi nusprendė, kad per daug triukšmo“, – sako viena dukterų.
O šeimą vienijanti ir stiprinanti tradicija būdavusi ne tik per šventes, bet ir kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį susėsti prie mamos pagamintais valgiais nukrauto stalo.
Paklausta, ar yra tikinti, A. Mikulskienė paaiškino esanti tikinti, poterius mokanti, bet nepraktikuojanti katalikė ir jai bažnyčios nereikia.
Pasak šimtametės, reikia būti doram, pagarbiam, darbščiam, o tai neabejotinai garantuos ir gerovę, ir sielos ramybę.

Su jubiliejumi pasveikinti atėjusias bičiules A. Mikulskienė ragino nesismulkinti ir užkvietė į savo 150-ąjį gimtadienį. G. Kartano nuotr.

Žavėjo inteligencija

„Mano kraujas – kaip šuns. Susižeidžiu, įsipjaunu, o žaizda kaipmat užgyja“, – mėgo kartoti A. Mikulskienė.
Ir kas su tuo drįstų ginčytis – ir sunkią ligą Albina nugalėjo, ir sulaukė 100-ojo gimtadienio.
Paklausta, kaip pati mananti, kokia tokio ilgaamžiškumo paslaptis, A. Mikulskienė pasvarstė, kad paveldėjo puikius genus, mat ir jos močiutė gyvenusi kone tiek pat ilgai.
Albina svarsto, jog metų jai pridėjo ir tai, kad nei sau, nei kitiems negadinusi nervų.
Daug metų sulaukusios, bet jaunos A. Mikulskienės pasveikinti su jubiliejumi sugužėjo net keturios draugės, su kuriomis prieš penkias šešias dešimtis metų kartu dirbta „Lino“ fabrike.
Kolegė Stefanija, prisiminusi jų bendrystės metus, pamena Albiną visada buvus itin taktišką.
„Net stebėdavausi, iš kur ji turi tiek inteligencijos“, – pasakojo šimtametės bičiulė.
O kita draugė Doma sako ne kartą pasinaudojusi A. Mikulskienės patarimais – kaip auginti vaikus, kaip puoselėti daržus, kaip konservuoti visokias gėrybes.
Visos draugės sutartinai pabrėžė jubiliatės išskirtinę vidinę kultūrą.
Šimtametei bičiulei jos palinkėjo sulaukti 110-ojo gimtadienio. Tokį linkėjimą išgirdusi optimizmo nestokojanti A. Mikulskienė atrėžė, kad nėra ko čia smulkintis, ir pakvietė ateiti švęsti jos 150-ojo gimtadienio.