-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„SuB“ vienas pirmųjų drąsiai atsisakė stereotipiško klasikinės prabangos įvaizdžio. Jo įkūrėjai – viešbučio savininkai bei projekto vadybininkai Cigdem Sungur ir Firatas Özgöçeris teigia, kad tokį sprendimą padiktavo autentiška šio rajono dvasia. Jame įsikūręs Stambulo modernaus meno muziejus, o iki uosto pėsčiomis – vos 15 minučių kelio siauromis gatvelėmis.
Kas anksčiau buvo šiame pastate?
Cigdem Sungur: Tai buvo biurų pastatas, statytas 9-ojo dešimtmečio pradžioje su tipišku tiems laikams žalsvai mėlynu veidrodiniu fasadu. Mano galva, ilgainiui jis tapo šio rajono vizualios taršos pavyzdžiu ir darė gėdą visai kaimynystei. Kai įsigijome šį pastatą, daug kas stebėjosi. Tačiau kai 2012 m. pavasarį rekonstruotas viešbutis atvėrė duris , aplinkiniai nustojo vadinti mus pamišėliais ir net pradėjo kopijuoti. Kas galėtų būti maloniau?
Iš kur sėmėtės įkvėpimo ir idėjų planuodami viešbučio „SuB“ erdves? Kaip atsirado sumanymas įkurdinti jame industrinę dvasią?
„Tai nėra jūsų namai“ – tokia buvo mūsų nuostata arba šio projekto moto. Dabartiniai pasaulio klajūnai neieško vietų, panašių į namus, veikiau – kažko neįprasto, kitokių patirčių. Ilgainiui pasimiršta net ir įspūdžiai, lieka tik jausmai, iš kurių ir susideda visa mūsų būtis. Su ta mintim rinkausi kiekvieną viešbučio detalę ir elementą. Norėjau sušukti pasauliui – „tai jūsų uostas Stambule!“.
„SuB“ nustebins, pavyzdžiui, raudona metaline lova. Tokios daugelis nestatytų savo namuose, nes metalas atrodytų per šaltas. Vargu, ar kieno nors namuose yra tokia veidrodinė siena arba metalinė dušo kabina, – dėl sudėtingos priežiūros, kainos ar panašiai. Beje, raudonosios lovos tokios paprastos ir patogios, kad ne vienas teiraujasi, kur mes jų įsigijome.
Buvo ir kitų priežasčių kurti pramoninį viešbučio stilių. Svarbiu veiksniu tapo urbanistinė aplinka. Sutikite, tokioje vietoje, kur kadaise buvo apstu uosto darbininkų, metalo amatininkų, jūreivių ir atvykėlių, besilankančių to meto raudonųjų žibintų rajone, maloni staigmena yra atrasti ir industrinę prabangą. „SuB“ dizainu siekiau sąsajų ir su Bruklino Grinpointo (Greenpoint) ir Berlyno Noikelno (Neuköln) rajonais, kuriuose kažkada gyvenau, nes tai yra šiuolaikinės civilizacijos kryžkelės.
Mūsų kaimynystėje įsikūrusios galerijos taip pat yra kasdienio įkvėpimo šaltinis. Su jomis ir jų fotografais nuolat bendradarbiaujame eksponuodami jų darbus, taip jas viešindami ar remdami.
Kas yra jūsų svečiai? Menininkai, rašytojai?
Nuo šio klausimo ir pradėjome. Norėjome sukurti vietą žmonėms, kurie trokšta susilieti su vietine aplinka. Nors viešbučio dizainui buvo skirta daug dėmesio, dažniausiai svečiai renkasi mūsų viešbutį pagal vietą, rajoną, kainą arba rekomendacijas. Tačiau kai žmonės atvyksta, mes akivaizdžiai matome, kad jie yra patenkinti.
Mūsų nuoširdumas kuriant viešbučio erdves leidžia tikėtis, kad patiksime daugeliui žmonių, ir ypač menininkams – įkvėpimo ieškantiems architektams, rašytojams, fotografams. Viešbučio populiarumas nuolat auga tiek Europoje, tiek JAV, tačiau mumis domisi ir vietiniai gyventojai, norintys pajusti atostogų nuotaiką. Labiausiai džiaugiamės atvira dvasia, naujų patirčių siekiu, tolerancija. Taigi, čia mūsų svajonė išsipildė.
Neįprasta ir viešbučio erdvių spalvinė gama. Kas paakino ją tokią pasirinkti?
Kai atradau šią Karakiojaus rajono „miegančiąją gražuolę“, ji atrodė tamsi, niūri, pilka ir atsiduodanti pelėsiu. Be to, žmones šiek tiek baugino rajono sutemos. Siekiant tai pakeisti, man buvo įdomu pažaisti spalvomis, išlaikant vietos autentiškumą. Iš pradžių norėjome kambarių tamsiai mėlynomis sienomis, kurios atlieptų šalia esančius Bosforo sąsiaurio vandenis, bei turkio spalvos užuolaidomis. Tačiau pamačius dizainerių vizualizacijas, šios idėjos atsisakyta.
Kad nenukentėtų bendras viešbučio sumanymas, atėjo mintis sienoms panaudoti pramoninę betono faktūrą, erdves padaryti kuo atviresnes, panaudoti tamsintus veidrodžius. Viešbučio grindys yra įvairių atspalvių. Meno kūriniai, raudonos lovos ir minimalios spalvinės intervencijos atrodė geriau, nei slegiantis prabangos pojūtis. Paprastumas, gyvenimiškos spalvos, menas – tai pagrindinė „SuB“ viešbučio spalvinės paletės charakteristika.
Kuo vadovavotės rinkdamiesi apdailos medžiagas?
Mūsų tikslas buvo panaudoti kuo daugiau vietinių medžiagų, tokių, kurias galima tiesiog atsinešti! Karakiojaus rajone yra daug amatininkų dirbtuvių, retro stiliaus Čukurdžumos (Çukurcuma) kvartalų parduotuvėlių, visai šalia – įžymioji „Perşembe Pazarı“, kur, norėdami palankiomis kainomis įsigyti varžtų ar plytų, suvažiuoja pusė Stambulo. Atidžiai ištyrę netoliese esančio uosto pakrantę bei aplinkines funky parduotuvėles, susirinkome gausų „derlių“, padėjusį užbaigti dėlionę, vadinamą „SuB“.
Viešbutis tapo pažangia ir gyvybinga Karakiojaus, modernėjančio rajono, dalimi. Štai medinis stalas viešbučio hole sukurtas medžio drožėjo iš Čukurdžumos kvartalų. Jo dirbtuvė – vos už 800 metrų. Tai jaunas vyras vardu Burakas, kalbantis su medžiu ir suprantantis, kada mediena yra paruošta apdirbti. Jis sakė, kad keletą naktų miegojo ant šios dilės, norėdamas geriau ją pažinti… Nesvarbu, tiesa tai ar ne, – mes žinojome, kad šis stalas turi atsidurti pas mus!
Siekdami neatsilikti nuo mados tendencijų, interjerą papildėme brangiais dizaino išminties perlais– Hanso Wegnerio „Teddy Bear“ krėslais, Tomo Dixono, Ingo Maurerio, „Artemidės“ šviestuvais. Seno ir naujo, vietinių ir pasaulinių produktų, metalo ir medžio, pilkų ir vaivorykštės atspalvių harmonija radosi natūraliai, neapsiribojant kuriuo nors žymiu prekės ženklu, ir sukūrė laisvą dvasią, pamėgtą mūsų svečių.
O kaip viršuje atsirado terasa?
Ji buvo įrengta tik po metų nuo atidarymo, nes mano partneris norėjo ten įrengti apartamentus. Tačiau vėliau vis dėlto apsisprendėme tą erdvę skirti terasai. Dabar joje švenčiami gimtadieniai, vestuvės, vyksta vyno, viskio degustacijos, verslo susitikimai. Vasarą terasoje matyti saulės nutvieksti Bosforo vaizdai, Sultono Ahmedo mečetė bei Galatos bokštas. Bet mano mėgstamiausias laikas yra žiema, kai užkuriami abu židiniai ir geriamas vynas su prieskoniais bei užkandžiaujama skrudintais kaštonais, kuriuos paruošia mūsų svečiai. Žinoma, jeigu jie to nori… Tikrai, esu labai laiminga, kad ši terasa atsirado – tai vieta Karakiojuje, kur gali susirinkti panašiai mąstantys žmones, o jūra – visai šalia.
Komentarai
-
- Ingrida
- 10:49 2017.09.26
Rodyti visus komentarus (1)Iš tiesų žiemą zidiniai yra pati jaukiausia vieta, mane itin atpalaiduoja arbatos puodelis, pledas ir knyga šalia židinio šiltos liepsnos.;)