-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tokį klausimą gerą dešimtmetį kelia tie, kieno artimieji palaidoti Panevėžio rajono Smilgių kapinėse. Tiek laiko įspūdingasis kapinių ąžuolas yra virtęs varnų namais. O šimtai kapaviečių – šių paukščių išviete.
Paukščių išmatomis apterštos ne tik nuo 1888-ųjų veikiančios Smilgių kapinės, bet ir vieta prie įėjimo į jas. Sparnuočių ekskrementų matyti pagrindinėje miestelio gatvėje, vedančioje pro kapines.
O jau įžengus į kapines pasitinka toks vaizdas, kurį savo artimųjų kapavietę tvarkiusi Vida įvardijo tiesiog kraupiu. Kone ant kiekvienos prie pagrindinio kapinių tako esančios kapavietės bortelių, paminklų, antkapių, skaldelės, akmeninių plokščių – paukščių išmatos.
Priskretusios po centimetrą ar net storiau.
„Prieš Motinos dieną visos kapavietės buvo kruopščiai nuvalytos. Visa tai, ką dabar matote, atsirado mažiau nei per dvi savaites. Šlykštu pažiūrėti, bjauru valyti, o dar nežinia, kuo gali užsikrėsti kuopdamas visą tą mėšlą“, – kalbėjo tėvų kapavietę prižiūrinti Vida.
Ji teigė neturinti nei laiko, nei jėgų ateiti kasdien valyti kapavietės, nors dėl varnų kaimynystės būtų privalu tai daryti.
„Jaučiuosi kalta ir prieš mirusius tėvus, gėda ir kapines lankančių gyvųjų. Jie, aišku, mato ir turbūt pagalvoja, kokia aš apsileidusi“, – teigė moteris.
Taip atrodo apdergtos Smilgių miestelio kapinės. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasak Vidos, įprasta, kad į kapines ateinama ne vien kapavietės sutvarkyti, bet ir mintimis, malda pabendrauti su mirusiaisiais, pasibūti prie artimųjų kapų. Tačiau Smilgių kapinėse sako vien skubanti nuo antkapio ir paminklo gremžti priskretusius ekskrementus. Bjauriausia, anot jos, teršalus išrankioti iš skaldelės, kuria dengta kapavietė.
„Būna, renku ir verkiu. Kai jau labai supykstu ant varnų, keikiuosi“, – prisipažino pašnekovė.
Artimųjų kapavietę prižiūrinti Danutė pasakoja kasdien čia atminanti dviračiu. Ji sako įsigijusi specialų aštrų šepetį ir juo gremžia per dieną prie kapavietės priskrentančias paukščių išmatas.
„Labai sunkus darbas. Bet ir nugremžus lieka baltos dėmės“, – pasiguodė Danutė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Artimųjų kapavietes tvarkiusios moterys rodė į tikrai įspūdingą Smilgių kapinių centrinėje dalyje augantį šešiakamienį ąžuolą.
Ant jo šakų teršėjos varnos yra susikrovusios lizdus, peri vaikus ir dergia kapines.
„Svarsčiau, kur gauti tų voverių, o svarbiausia – ar joms patiks gyventi Smilgių kapinėse?“
A. Vyšniauskienė
Abi pašnekovės sako puikiai suvokiančios, kad dabar, kai taip akcentuojamos ekologijos problemos, niekas nei to ąžuolo kirs, nei varnų galabys.
„Bet juk taip rodoma didžiulė nepagarba mirusiesiems, mat kapus, pasirodo, dergti galima“, – piktinosi Vida.
P. ŽIDONIO nuotr.
Smilgių bendruomenei vadovaujanti vietos mokyklos direktorė Asta Kačarauskienė skaičiavo, kad varnos į miestelio kapines sulėkė maždaug prieš dešimtmetį.
Anot jos, seniūnijos vadovai, kiek jų buvo, tikrai ieškojo būdų, kaip išvaikyti paukščius, bet visi pasirodė bevaisiai.
„Neseniai išgirdau, kad varnos nesikuria ten, kur yra voverių. Seniūnei pasiūliau įsigyti voverių ir apgyvendinti kapinių medžiuose“, – pasakojo A. Kačarauskienė.
Anot jos, ne mažiau nei kapinės apdergtas ir mokyklos stogas, teršiamos sodybos. Pačios direktorės namai netoliese kapinių, tad kieme neįmanoma džiovinti skalbinių – skraidančios varnos ant jų tuoj pat paleidžia išmatų čiurkšles.
„Į darbą atvažiavę pedagogai šalia mokyklos pasistato automobilius. Ir jie paženklinami, būna, kad ir mus pačius, išėjusius į mokyklos kiemą, varnos pažymi“, – apie smilgiečių kasdienybę pasakojo A. Kačarauskienė.
Varnos ne tik dergia. Jų keliamas triukšmas ankstyvais rytais žadina smilgiečius, o vėlyvais vakarais neleidžia užmigti. Trukdo net vesti pamokas, nes atidarius langus kranksėjimas užgožia mokytojų žodžius.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kad kapinių varnos – nemenka Smilgių problema, pripažino ir Smilgių seniūnė Aušra Vyšniauskienė. Pasak jos, laimėjusi konkursą šioms pareigoms eiti, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos vadovų buvo perspėta, kad teks kovoti su miestelį teršiančiomis triukšmadarėmis.
„Bet baidymų jos nebijo, išskrenda tik tam kartui ir vėl sugrįžta“, – tvirtino seniūnė.
Net patys smilgiečiai buvo susibūrę kovai su varnomis, nešėsi įvairius dubenis, daužė juos, tikėdamiesi, kad nemaloniosios kaimynės neapsikentusios išskris.
Tačiau jos dingo lygiai tris savaites, paskui grįžo, matyt, priprato prie garsų ir nebekreipia į dėmesio.
Paukščių neatbaidė ir tai, kad praėjusį rudenį bei šį pavasarį buvo apgenėti Smilgių kapinių medžiai.
„Dabar, per patį perėjimą, nuo kovo 15 iki rugpjūčio 15 dienos, vaikyti jas draudžiama. Esu gavusi pasiūlymą tinklu uždengti įspūdingąjį kapinių ąžuolą. Galbūt, pasitarę su gyventojais, pasibaigus perėjimui, imsimės šios gudrybės“, – svarstė A. Vyšniauskienė.
Aušra Vyšniauskienė sako laukianti pasiūlymų, kaip iš miestelio kapinių išgyvendinti varnas. P. ŽIDONIO nuotr.
Smilgių seniūnijos vadovė sako esanti atvira visiems pasiūlymams, kaip kovoti su miestelio teršėjomis, ir dėkinga A. Kačarauskienei už patarimą kapinėse įveisti voverių.
„Galvojau apie tai. Svarsčiau, kur gauti tų voverių, o svarbiausia – ar joms patiks gyventi Smilgių kapinėse?“ – kalbėjo A. Vyšniauskienė.
Anot jos, varnų pamėgtas šešiakamienis Smilgių kapinių ąžuolas nėra įrašytas kaip valstybės saugomas. Nepaisant to, pasiteiravus Panevėžio rajono savivaldybės ekologo, ar būtų galima pjauti jį visą, ar bent kelias šakas, gautas griežtas neigiamas atsakymas.
„Ir man nekiltų ranka kaip nors žaloti tokį ąžuolą. Ieškosime būdų, ką daryti, kad varnos apleistų kapines“, – žadėjo Smilgių seniūnė.
