R. ARLAUSKIENĖS nuotr.

Eglė Lipinskaitė: akibrokštas, kad pasaulis yra nespalvotas

„Nežinau, ar dabar savo paveikslais pasaulį darau ramesnį ir gražesnį, bet mintyse – taip“, – sako dailininkė Eglė Lipinskaitė.

Jos paveikslai dvelkia ramybe, juose nėra šaukiančio maišto ar agresyvios kovos už būtį. Ir labai daug mėlynų tonų, atskleidžiančių šviesos, jausmų, nostalgiškų prisiminimų kupiną pasaulėvaizdį. Ši spalva – tarsi Eglės vizitinė kortelė. Menininkė juokiasi netgi atliekanti savotiškus pratimus, kai tapydama sau uždraudžia teptuku brūkštelėti per mėlyną spalvą paletėje.

Egle, Senamiesčio galerijoje eksponuojama paroda „Išplaukiantys prisiminimai“ yra pirmasis jūsų prisistatymas Panevėžyje. Kodėl taip ilgai laukėte?

Tikrai taip, „Išplaukiantys prisiminimai“ yra pirmoji mano paroda Panevėžyje. Šį kartą surengiau per Lietuvą, iš miesto į miestą keliaujančią parodą. Anksčiau rengdavau ten, kur tiesiog patogu, o iš Marijampolės iki Panevėžio gan ilgas kelias. Ir šis atvažiavimas paženklintas šukėmis – sudaužiau paveikslo stiklą. Tikiuosi, atneš laimę.

Su Panevėžiu tesiejo tai, kad mano artimiausia studijų laikų draugė, su kuria gyvenome viename kambaryje, buvo iš Panevėžio. Studijų laikais buvau čia apsilankiusi, bet prisimenu tik upę. Man buvo nuostabiai gražu, kad Nevėžis teka per miestą.

P. ŽIDONIO nuotr.

Jūs kilusi iš Marijampolės, nepanorote iš jos išvažiuoti gyvenimo kurti kitur?

Ilgą laiką, daugiau nei 20 metų pragyvenau Palangoje. Labai ją įsimylėjau. Bet kai reikėjo apsispręsti, kur į mokyklą leisti dukrą, pasirinkome sugrįžti į Marijampolę. Vyras irgi iš jos kilęs, tad niekur kitur nenori. Bet vis tiek viena koja likau pajūryje. Ten mano draugai, meninė veikla, ten ir sodą turime, bet namai Marijampolėje.

Pažiūrėjus į paveikslus akivaizdu, kad jūsų vizitinė kortelė – mėlyna spalva. Ja nutapėte netgi Baltaragio malūną. Kuo jus taip traukia mėlynumai?

Mėlyna man, ko gero, dvasingiausia spalva, nors jos nėra liturginių spalvų gamoje. Bet tikriausiai nebūtina su dvasingumu susieti tik bažnyčios? Nepamenu, kurioje knygoje skaičiau, kad kai žmonės pradėjo atsigręžti į dvasinius dalykus, į pagalbą vienas kitam, kai buvo išaukštintas žmoniškumas, tada mėlyna įgavo populiarumą.

P. ŽIDONIO nuotr.

O jums mėlyna spalva nuspalvintas vienas kūrybinis etapas ar nuolatinė palydovė?

Kiek pamenu, nuo vaikystės mano atsakymas būdavo, kad mylimiausia mėlyna. Tas iki šiol nepasikeitė. Tai nereiškia, kad viskas aplink mane vien tik mėlyna. Tiesiog aš toje spalvoje jaučiuosi patogiai. Mano darbai nevalingai nueina į mėlynumą. Kartais sau užduodu tokius pratimus – piešti be mėlynos. Parodoje „Išplaukiantys prisiminimai“ eksponuoju triptiką, kurį kurdama save specialiai apribojau – neleidau mėlynos net imti į rankas.

Mėlyna taip pat dominuoja ir jūsų buityje: namų interjere, aprangoje?

Interjere – ne, bet aprangoje tikrai jos daug. Aš apskritai esu džinsų mėgėja. Man labai gražiai atrodo moterys su suknelėmis, bet turbūt menininko gyvenimas įpareigoja, nori nenori, šokti į džinsus. Bet perku tik klasikinės mėlynos spalvos. Esu išbandžiusi ir kitokių, tačiau juodos spalvos džinsų kvapas mane net erzina. Ne vienus juodus esu bandžiusi ir visi turi tą stiprų juodos spalvos kvapą. Jis jaučiamas net drabužį išskalbus.

P. ŽIDONIO nuotr.

Ar yra spalvų, kurių vengiate ir paveiksluose?

Turbūt ne. Kiekviena spalva yra iššūkis ją įveikti. Kiekviena kelia savus reikalavimus: su kuo dera, koks santykis su kitomis. Nevengiu spalvų, bet sunkumų su kitomis kyla. Pavyzdžiui, su žalia reikia daug padirbėti iki paveikslo tapymo, su ja sunkiai susidraugauju. Ilgai sakydavau, kad tai įnoringiausia spalva, bet yra tapančių ir ja. Turbūt kiekvienas atsirenkame savąją. Spalva susijusi su daugeliu dalykų: nuotaika, energija. Tapydamas menininkams visa tai ir išreiškia.

Magistro darbe pasirinkote analizuoti taip pat mėlynos spalvos prasmes, simbolius, emocijas. Ką atradote?

Mano darbas baigėsi labai dvasiniais dalykais. Turbūt didžiausias atradimas yra tas, kad ne aš kūriau, o pati spalva mane vedė kūrybinio darbo link. Pasirinkau religinę tematiką, iš šilko sukūriau skulptūrėles. Dėstytojas klausia: ir kaip visa tai suvesi su mėlyna spalva? Paaiškinau, kad visa, kas yra dvasinga, kas neapčiuopiama, susiję su mėlyna. Juk vanduo irgi bespalvis, bet prieš akis vis tiek mums pirmiausia iššoka mėlyno vandens vaizdinys. Tas spalvos neapčiuopiamumas, jos efemeriškumas toks pat kaip dvasinio pasaulio, kurio negalime pačiupinėti. Spalvos atsiradimo istorija glaudžiai susijusi su kalbos atsiradimu. Kol neįvardijome, jų ir nesuvokėme. Pati spalvos fizika irgi labai įdomi. Man pačiai akibrokštas, kad pasaulis yra nespalvotas, tik mūsų organizme sudėlioti tam tikri matymo mechanizmai. Gyvūnų jie kitokie, todėl jie spalvas mato kitaip. Netgi ne visų žmonių matymo kampas vienodas.

P. ŽIDONIO nuotr.

Esate žinoma ne tik kaip akvarelininkė, bet ir tapytoja ant šilko. Kas jūsų kūrybos kelyje atsirado pirmiau – šilkas ar akvarelė?

Pirmiausia buvo šilkas. Jį tapyti ėmiausi dar 1996 m., kai tai buvo visiškai nauja. Dabar mažai prie jo kuriu – buvo įdomu, kol buvo nauja. Dabar įklimpau į akvarelę. Man visada įdomiausia eksperimentuoti – su spalvomis, medžiagomis. Ir šilko buvo daug prigadinta, reikėjo iš tų eksperimentų ką nors daryti. Todėl daug prisiūta skarelių, dar kažko.

Šiemet pradėjau dirbti Marijampolės meno mokykloje. Dabar eksperimentuojame su vaikais. Jie per savo nežinojimą padaro daug atradimų ir tas be galo nuostabu.

R. ARLAUSKIENĖS nuotr.

Dažnai tenka girdėti: bet kur, tik ne į mokyklą. O jūs pasielgėte atvirkščiai.

Nors baigiau dailės studijas Šiaulių pedagoginiame institute, mokykloje ištvėriau trejus metus. Išeidama ir aš sakiau: bet kur, tik ne mokykloje. Ir dabar nenorėčiau dirbti bendrojo ugdymo mokykloje. Per savaitę tėra viena meno pamoka ir į ją ateina 30 vaikų su absoliučiai blogom priemonėm – ką veikti?

Palikusi mokyklą, tapiau ant šilko, turėdavau privačių pamokų.

Bet meno mokykloje visai kita atmosfera. Čia klasės mažesnės, o ir su vaikais man pasisekė. Man rūpi, kad pamokoje būtų gera psichologinė atmosfera, tik tada galima dirbti. O vaikai turi savų problemų ir jos tikrai ne menkesnės nei mūsų. Tai kas, kad jų bėdos mums, suaugusiems, yra praeitis, bet pagal jų amžių išgyvenamos problemos lygiavertės mūsiškėms.

Pamokoje pirmiausia man pačiai turi būti įdomu. Nes jei man neįdomu, kaip aš sudominsiu vaiką?

P. ŽIDONIO nuotr.

Gal augote supama menininkų?

Oi ne, šeimoje buvau keistuolė. Visą laiką sakiau, kad noriu tapyti. Man atrodė, kad nieko daugiau nemoku, nežinojau, ką noriu studijuoti. Numojau ranka į kitų patarimus – ginčytis su tokiu vaiku kaip aš buvo beprasmiška. Aš jau tokia: nesiginčysiu, bet vis tiek eisiu savo keliu.

O savo dukrai Saulei dalinsite patarimus ar leisite eiti ten, kur panorės?

Saulė pirmoje klasėje išsirinko groti pianinu. Dabar jai 12-a, jau truputį spardosi, bet groja. Ji tikrai gabi menams, bet aš nenoriu būti jos mokytoja. Turės pati nuspręsti, ko norės. Labai stengiuosi nesikišti, nelįsti, nematyti, negirdėti, kad nepagadinčiau, kad tendencingai nepakreipčiau.

Dukra nuo pat gimimo mato menininkų gyvenimą, kartu važinėja į dailininkų plenerus. Bet kažin, ar norėčiau dukrą matyti dailininkę. Tai nėra lengvas kelias. Nepaisant to, kad juo norėjau eiti, norėjau tapyti, vis tiek sunku.

Kūrybiniame darbe nutinka, kad kažkas tarsi užsiblokuoja. Tada pradedu stresuoti: kodėl ranka neklauso, kodėl neišeina? Atrodo, viskas, išsisėmiau. Tada apima didelis nejaukumas: o ką dabar gyvenime veiksiu? O ir ta finansinė pusė. Nutapai paveikslą, matai, kad tikrai gerą, ir pirkėjui patinka, bet jis vis tiek smaugia autorių: kodėl tiek brangiai už popieriaus lapelį?

Tokie etapai labai sunkūs. Nesinori sakyti, kad krentu į depresiją, bet tie momentai sunkūs. Tačiau nuvažiuoju į plenerus, pabūnu tokių pačių kaip aš terpėje ir sugrįžtu į save.

P. ŽIDONIO nuotr.

Jei nutiktų fantastinė galimybė įsikūnyti į literatūros, filmo ar kito kūrinio personažą, kuo būtumėte?

Tikrai būčiau tas, kuris gelbsti pasaulį nuo visų neteisybių. Nuo vaikystės turiu labai stiprų ramybės ir taikos troškimą. Net žiūrėdama „Žalgirio“ ir CSKA rungtynes įsivaizduodavau, kaip gelbėju krepšininkus. Arba atsisėsdavau ant fotelio atkalčių ir jodavau kaip tie trys muškietininkai su špagomis gelbėti pasaulio.

Nežinau, ar dabar savo paveikslais pasaulį darau ramesnį ir gražesnį, bet mintyse – taip. Ir mano paveikslai dažniau ramūs, filosofiniai, nėra juose maišto. Nors namuose turiu didelių akrilo darbų ir kas pamato, sako: tos varnos gąsdina. Bet nemanau, kad kūryba turi įtikti žiūrėtojui. Daug kas priklauso ir nuo to, kokia to žiūrėtojo nuotaika.

Kas jūsų kūrybinis autoritetas?

Savu laiku buvo Anri Matisas, paskui Gustavas Klimtas, po to širdis sustodavo nuo Egono Šilės darbų. Dabar etapas toks, kai nėra nieko – jaučiu pauzę, nerandu, į ką pasiremti.