Kiek laiko Žemėje gyvena ugnis

Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas neįsivaizduojamas be ugnies.

Visų pirma, ji mums reikalinga, kad sušiltume, pavyzdžiui, šiluminėse elektrinėse ugnis gamina energiją. O be elektros neįsivaizduojamas žmogaus gyvenimas.

Taip pat ugnį naudojame vandeniui pašildyti, maistui gaminti, nes termiškai neapdorotas jis gali būti pavojingas dėl bakterijų ir parazitų.

Iki elektros išradimo ugnis buvo vienintelis šviesos šaltinis naktį ir naudojama plėšrūnams atbaidyti.

Galima pamanyti, kad ugnis yra reiškinys, egzistavęs Žemėje nuo pat planetos atsiradimo momento. Tačiau iš tikrųjų tai nėra tiesa – milijardus metų ugnies paprasčiausiai… nebuvo.

Taigi kuo nusikalto priešistorinė Žemė, kad taip ilgai reikėjo laukti Prometėjo?

Kuriose planetose dega ugnis?

Remiantis moksliniu leidiniu „IFL Science“, Žemės planeta yra vienintelė, kurioje dega ugnis.

Karščiausia Saulės sistemos planeta yra Venera, jos paviršiuje daug ugnikalnių, tačiau tikrų gaisrų joje niekada nebuvo. Be to, nėra ugnies nei Merkurijuje, nei Jupiteryje, nei bet kurioje kitoje mūsų žvaigždę supančioje planetoje.

Mokslininkai mano, kad milijardus metų Žemėje taip pat nebuvo ugnies.

Žinoma, mūsų planetoje buvo labai karšta dėl ugnikalnių gausos, tačiau iš jų angų tryško tik karšta magma. Tačiau per išsiveržimus gaisrų nekildavo. Mokslas turi įtikinamų įrodymų, kad neįsivaizduojamai ilgą laiką Žemėje ugnis tiesiog negalėjo degti.

Ko reikia liepsnai?

Ugnis yra cheminės reakcijos rezultatas, o jai atsirasti būtinos tam tikros sąlygos. Pagrindinis degimo palaikymo veiksnys yra deguonis, bet per pirmuosius milijardus metų po Žemės susidarymo šių dujų atmosferoje buvo labai mažai.

Pavyzdžiui, maždaug prieš 2,4 milijardo metų Žemės atmosfera buvo tiršta metano migla. Šią kompoziciją lėmė vienų pirmųjų gyvybės atstovių – bakterijų – atsiradimas planetoje.

Paskui išsivystę melsvadumbliai išmoko generuoti energiją iš saulės šviesos – per šį procesą į atmosferą jie išskirdavo deguonį.

Tačiau degimui jo koncentracija vis tiek buvo maža. Be to, senovėje dauguma žemiškų medžiagų buvo per šlapios ir tankios, kad pradėtų degti.

Mokslininkai nežino tikslaus ugnies atsiradimo Žemėje laiko.

Sprendžiant iš iškasenų, tai įvyko kažkur Ordoviko laikotarpiu, maždaug prieš 470 milijonų metų. Tada mūsų planetos paviršiuje pasirodė pirmieji augalai – samanos.

Jos pagamino daug daugiau deguonies nei melsvadumbliai, todėl mūsų planetoje susidarė tinkamos sąlygos gaisrams kilti.

Seniausios medžio anglies liekanos, liudijančios apie liepsną Žemėje, susidarė prieš 420 milijonų metų.

Tačiau pirmieji didelio masto gaisrai mūsų planetoje kilo tik prieš 383 milijonus metų, nes iki tol deguonies koncentracija Žemės atmosferoje buvo labai nepastovi.

Ugnis kaip draugas

Kaip ir kada mūsų protėviai pirmą kartą įkūrė ugnį, taip pat yra paslaptis.

Egzistuoja prielaida, kad jie naudodavo ugnį iš natūralių šaltinių, tokių kaip žaibų sukelti gaisrai, ugnikalniai ir pan.

Pirmykščiai žmonės uždegdavo pagalius ir taip atsinešdavo ugnį į savo buveines, kur visais būdais stengėsi ją išsaugoti.

Taip jie galėjo perduoti šią ugnį ir kitoms žmonių grupėms, tačiau tai tik prielaida, nes nėra jokio mokslinio įrodymo.

Kita populiari versija sako, kad senovės žmonės galėjo įkurti ugnį trindami du sausus medinius pagaliukus. Procesas įkaitina medieną, ši, pradėjusi rusenti ar net kibirkščiuoti, gali uždegti aplink esančius sausus lapus.

Mūsų protėviai taip pat galėjo naudoti titnagą kibirkštims išgauti.

Tačiau turbūt niekada nesužinosime, kurioje planetos vietoje ir kas pirmasis išpūtęs akis žiūrėjo į šiltą, rodos, gyvą ir tokią pavojingą liepsną.

Bet šitą nustebimą ir pomėgį stebėti ugnį žmonija išlaikė iki šių dienų.