-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiuo atveju buvo labai daug įvairių aplinkybių. Mūsų šeimai augant, poreikiai stipriai pasikeitė, ėmėme galvoti apie pokyčius. Be to, mano seneliai norėjo, jog persikraustytumėme į jų būstą ir taip įprasmintumėme šeimos erdvės tradiciją. Galop senuosiuose namuose, pirmame aukšte, turėjome savo muzikos studiją, o antrame gyvenome. Emociškai pajutome, kad atėjo laikas atskirti darbą nuo namų. Tad po dešimties gyvenimo vienoje vietoje metų nusprendėme persikelti kitur.
Ankstesniuose namuose Jurgis ir Erica leido sūnums laisvai piešti ant sienų. (Raimondo Urbakavičiaus fotografija)
Man gražiausia, kai į naują erdvę atsikrausčiusi jauna šeima ją formuoja pagal save. Sename bute davėme sūnums visišką laisvę, tad beveik ant visų sienų yra jų piešinių. Man tai yra tikras menas, tikras žavesys – tie piešiniai yra mano šeimos evoliucija. Tačiau viskas praeina ir tam tikru momentu turi išmokti paleisti. Mes ir neprisirišame prie daiktų. Širdyje visada išliks svarbiausi pirmųjų šeimos namų prisiminimai.
Tai, kaip sakiau, yra mano senelių butas: jie jį nusipirko anksčiau ir jis simbolizuoja jų estetinį suvokimą. Man buvo labai keista perimti jų nuosavybę – pajutau atsakomybę išsaugoti šių namų estetiką ir tvarką. Kol kas atrodo, lyg atostogaučiau pas senelius. Iš pradžių šis jausmas mane baugino, tačiau dabar supratau, kad adaptuotis šioje aplinkoje yra normalus, gražus gyvenimo procesas. Atsikraustę nepuolėme visko keisti ir kol kas to daryti neketiname.
(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)
Man šis būstas jau seniai yra namai, turintys savo istoriją. Mano senelis butą nusipirko galvodamas, kad, jei turės savo būstą, Lietuvoje praleis daugiau laiko. Iki šiol šešis mėnesius per metus seneliai apsistoja čia. Kai 2000-aisiais atsikrausčiau į Lietuvą, taip pat kurį laiką šiame bute gyvenau. Mano žmonai čia taip pat visada patiko. Tad kai seneliai nusprendė būstą parduoti, pagalvojome, kad kaip šeimos relikviją jį galėtumėme perimti mes. Vaikams persikraustyti tikriausiai buvo sunkiau nei mums, mat jie labiau prisirišo prie senojo būsto, kiemo. Tačiau čia yra daugiau erdvės. Be to, močiutė nedraudė nieko liesti ar daryti, tad jie taip pat jaučiasi labai laimingi.
Esame menininkai, tačiau kartais tiek aš, tiek mano žmona galime būti labai disciplinuoti. Stengiamės būti lankstūs ir prisitaikome vienas prie kito, kai kuriam nors reikia rengti koncertus ar projektus. Kartais chaotišką gyvenimo būdą normalizuoja vaikai. Jų dėka svarbiausi mūsų šeimos ritualai – pusryčiai ir vakarienė – tai laikas, kai visi galime ramiai pabūti drauge.
(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)
Mano manymu, ne tiek erdvė, kiek šalia esantys žmonės turi įtakos vieni kitiems. Žinoma, erdvė taip pat priklauso nuo joje esančių žmonių. Turiu gerą pavyzdį – savo motiną, kuri ekspertiškai sukūrė gražią namų erdvę, į kurią gera žiūrėti, bet kur sunku būti. Tai lyg muziejus, kuriame negali liesti pusės daiktų. O vaikams reikia nors ir tuščios patalpos – svarbu, kad joje jie galėtų daryti, ką tik nori. Žinoma, tėvai ir vaikai turi turėti atskiras erdves. Be to, ten, kur vaikai, turi būti ir tėvai. Mes stengiamės kuo dažniau būti kartu: savo pavyzdžiu norime vaikams parodyti, kad namai – tai pirmiausia šeimos buveinė.
Be šeimos. Ir šuns. Dar auginame afrikinį vėžlį. Taip pat be šeimos susibūrimų. Mano nuomone, svarbiausios namų erdvės yra virtuvė ir svetainė. Senajame bute neturėjome svetainės, mat vietoj jos buvome įkūrę muzikos studiją. O dabar ją turime didelę, ir čia galime pabūti visi kartu, pasikviesti svečių, atsipalaiduoti. Tačiau stengiamės nepriprasti prie didelio komforto – kiekvienais metais su vaikais keliaujame stovyklauti, gyvename palapinėse ir stengiamės išgyventi ne tokiomis patogiomis sąlygomis. Manau, kad negali sau leisti tarnauti erdvei.
(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)
Gitalelė
Šis instrumentas jau yra tapęs J. Didžiulio vizitine kortele. Su sumažinta gitaros versija, kurią patogu pasiimti su savimi, Jurgis yra aplankęs šešiolika šalių. Per penkerius metus dainininkas įsigijo keturias gitaleles, iš kurių tris padovanojo bičiuliams.
(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)
Stalinė lempa
Žinomo Kolumbijos menininko pagaminta stalinė lempa – tai Jurgio ir Ericos draugo dovana jų vestuvių proga. Anot J. Didžiulio, šis daiktas jiedviem turi didelę emocinę vertę, o namams suteikia ypatingo jaukumo.
(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)
Savadarbiai barškučiai
J. Didžiulio ir jo sūnų iš totumo vaisių pagaminti barškučiai – tai ne tik smagių kūrybinių dirbtuvių rezultatas, bet ir kolumbietiškos etnokultūros reprezentacija.
(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)
Senovinis ūdas
Muzikantas juokauja, kad Maroke pirktas tradicinis Artimųjų Rytų styginis instrumentas yra vienintelis namuose, kuriuo jis negroja. Senovinis ūdas turėjo daugybę šeimininkų, priklausiusių skirtingoms kultūroms, ir šis faktas J. Didžiuliui labai patinka.
(Raimondo Urbakavičiaus fotografija)
