-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar šis atokus Panevėžio rajono miestelis iš tolo šviečia naujais, įvairiaspalviais namų stogais. Vadokliškiai po išgyventos pasaulio pabaigos stogus perklojo už draudikų išmokėtus, skolintus ar iš kojinių trauktus pinigus. Kaimo žmonės iki šiol tebelaukia Vyriausybės žadėtųjų kompensacijų.
Panevėžio rajono savivaldybės duomenimis, pernai rugpjūčio 6-osios stichija šiame krašte žalos padarė daugiau nei už milijoną eurų.
Tiek ir buvo prašyta Vyriausybės padengti patirtiems nuostoliams.
Tačiau pinigų nukentėjusiems nuo gamtos šėlsmo atseikėta gerokai mažiau.
Pasak rajono mero Antano Pociaus, gruodį iš Vyriausybės fondo Panevėžio rajono gyventojams buvo skirti 157 tūkstančiai eurų patirtai žalai kompensuoti. Praėjusią savaitę Vyriausybė šią sumą padidino dar 207 tūkstančiais eurų.
Pinigai skiriami gyvenamųjų namų stogams remontuoti, o kompensacijas gaus tik tie, kurie nebuvo apdraudę nekilnojamojo turto.
„Praėjusių metų pabaigoje sužinoję apie skirtą sumą, dar gyvenome viltimis, kad ji bus padidinta. Ir štai praėjusią savaitę išgirdome, kad patirtai žalai atlyginti mūsų rajonas gauna 364 tūkstančius eurų, o tai maždaug trečdalis prašytos sumos“, – konstatavo meras A. Pocius.
„Skaičiavo man padarytus nuostolius ir priskaičiavo, kad jie siekia virš šešių tūkstančių. Klausiau seniūnijoj, ar duos man tiek. Paaiškino, kad bus gerai, jei atseikės kelis šimtus.“
S. Turulienė
Rajono vadovas pridūrė, kad planuojama prie šių išmokų pridėti dalį mero fondo pinigų. Kokia tiksli šio fondo suma bus atseikėta, paaiškės vėliau.
Pasak A. Pociaus, jau baigiami tikslinti patirtos žalos duomenys, bus suskaičiuota, kokią sumą skirti už sudaužyto stogo kvadratinį metrą, o tada prasidės ir pinigų dalybos.
Rajono vadovas tikisi, kad iš valstybės kišenės kaimo žmonėms kompensacijos už patirtus nuostolius bus pradėtos mokėti jau gegužę.
Vadoklių gyventojų stogų senas šiferis sukrautas ir laukiama, kada bus išgabentas. P. Židonio nuotr.
Vadoklių gyventoja 80-metė Stanislava Turulienė skaičiuoja, kad greit jau bus devyni mėnesiai, kai ji laipioja į palėpę, o nuo jos žemyn nešioja išpilti pilnus vandens kibirus ir dubenis. Išpylusi vandenį, šiuos indus laiptais vėl tempia į viršų.
Vanduo pro moters namo stogą ėmė pliaupti po praėjusių metų rugpjūčio 6-ąją šėlusios audros, iš dangaus pamėčiusios ledokšnių. Jų dydį vieni lygina su obuoliais, kiti – su kiaušiniais, treti – su kumščio dydžio akmenimis. Ir skriejo ledokšniai tokiu greičiu kaip sviedžiami akmenys, o gal net greičiau.
„Atsimenu, tądien šnekėjomės kieme su kaimyne, kai pamatėme, kad dangus pajuodavo. Tik spėjau pareiti gryčion ir kad ėmė kažkas kapoti stogą, duris, langus, o tada pro lubas sunktis vanduo“, – bėdojo vadokliškė.
Praėjus liūčiai, užlipusi į palėpę Stanislava išvydo, kad stogas – tarsi kiaurasamtis.
S. Turulienei priklauso dalis namo. Anot jos, kaimynas savąją pusę lopęs, o josios taip ir liko tarsi sušaudyta.
„Skaičiavo man padarytus nuostolius ir priskaičiavo, kad jie siekia virš šešių tūkstančių. Klausiau seniūnijoj, ar duos man tiek, tai išgirdau, kad negausiu. Paaiškino, kad bus gerai, jei atseikės kelis šimtus“, – guodėsi moteriškė.
Prašymą atlyginti nuostolius parašiusi vadokliškė sako laukianti pinigų, kad ir kiek jų gautų.
„Bent šelmenį gal užsilopysiu“, – pasvarstė.
Stanislava Turulienė bėdoja neturinti pinigų sudaužytam stogui pakeisti. P. Židonio nuotr.
Rima Isiūnienė taip pat tą baisiąją dieną buvo kieme ir išvydo atslenkantį juodą debesį. Jos dukra tą debesį, kokio per gyvenimą šiame krašte niekas nebuvo matęs, dargi nufilmavo.
„Baisus buvo tas juodumas. Paraginau dukrą greičiau eiti į kambarį. Tik suėjom ir pradėjo lyg akmenimis daužyti langus, puoliau šaukti, kad anūkai kuo greičiau trauktųsi nuo jų. Šie spruko, o kaip tik tuomet pažiro visų langų stiklai. Kai jau nustojo taip baisiai daužytis, išėjome į kiemą ir pamatėme, kad ne tik langai, bet ir visas šiferio stogas suvarpytas“, – pasakoja R. Isiūnienė.
Kadangi gyvenimas su taip suvarpytu stogu – tas pats, kas gyventi kieme, lauke ar miške po atviru dangumi, vadokliškė suskubo iš sesers skolintis pinigų ir dengti stogą. Namas nebuvo draustas, kompensacijos negavo, o užsidengti stogą R. Isiūnienei kainavo šeši tūkstančiai eurų.
„Rašiau prašymą į Savivaldybę nuostoliams padengti. Gavau laišką ir jį skaitydama suprantu, kad iš mero fondo gausiu 1800 su trupučiu eurų. Gal kada ir skirs, laukiu. Bet svarbiausia, kad aš, neįgalumą turinti moteris, taip pat mano neįgali dukra ir vienas pat ligotas anūkas gyvename po stogu, ant mūsų nelyja“, – teigė R. Isiūnienė.
Kaip tikrą pragarą ar pasaulio pabaigą vasaros audrą prisimena Darius Jasas. Jis buvo prieangyje, kai pamatė krentančius didžiulius ledus.
Anot vyro, įbėgus į kambarį, jame ir lijo, ir ledai krito taip pat, kaip ir kieme.
„Po to tris mėnesius gyvenome baloje. Viskas buvo permirkę“, – teigė D. Jasas.
Jis įsikūręs socialiniame būste, tad rūpintis stogo pakeitimu pačiam neteko, darbus organizavo Panevėžio rajono savivaldybė.
„Ilgai neatsigavome po tokios patirties“, – sako vyriškis.
Po baisios visuotinės nelaimės Vadoklių gyvenvietė pasipuošė naujais stogais. P. Židonio nuotr.
Vadoklių ugniagesys Vidmantas Skurdenis tą baisią dieną budėjo gaisrinėje. Išėjęs į kiemą pamatė užslinkusią juodumą. Puolęs gaisrinės vidun, girdėjo baisų bildesį. Jam nuščiuvus, vėl išėjęs į kiemą išvydo jį nubarstytą kumščio dydžio ledais.
„Tada paskambino kaimynė ir paragino skubėti žiūrėti karvių, nes jos tikriausiai guli lauke užmuštos. Dvi mano karvės dar buvo gyvos, bet nutrūkusios“, – mena vyriškis.
Sužiūrėjęs gyvulius, Vidmantas užsuko namo ir pamatė išdaužtą langą, kiaurus namo bei ūkinio pastato stogus.
Stogą jis perdengė. Toks remontas kainavo 8000 eurų. Nors turtas buvo draustas, draudimo bendrovė atseikėjo mažesnę sumą, nei V. Skurdenis išleidęs.
Jis guodžiasi gavęs nors tiek ir gailėjo visų, kam teko stogo remontui skolintis ar leisti galbūt laidotuvėms sutaupytus paskutinius eurus.
„Baisią nelaimę išgyvenome, bet ji buvo ir proga atsinaujinti“, – sako šis vadokliškis.
