-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Savo dydžiu, galia jie gerokai pranoks praėjusio ir užpraėjusio šimtmečio statinius – sparnais mosavusius ir grūdus malusius.
Tokių kitados Panevėžio rajone būta tikrai nemažai, bet iki šių dienų išliko vos keletas nupjautą kūgį primenančių akmeninių statinių. Vienas jų stūkso Raguvos miestelyje ir šiuo metu parduodamas. Kitas – Katinų kaime, jo atstatytojo pristatomas Kutiškių malūnu, baigiamas tvarkyti ir jau laukia svečių.
Už 17-os kilometrų nuo Panevėžio, Katinuose, stovintis iki šiol neveikęs malūnas jau atviras lankytojams.
Jį naujam gyvenimui prikėlęs panevėžietis Domas Ožakauskas nėra tikrasis savininkas. Tiesiog pastarasis jaunam vyrui patikėjo atstatyti senolį ir plėtoti jame veiklą.
D. Ožakauskas pasakoja, kad visai netoli kelio, kuriuo vykstama į Jotainius, stūksantis malūnas pastatytas 1912-aisiais. Tą liudija iš tų laikų išlikusi ant jo kepurės pritvirtinta vėtrungė. Domas surinkęs žinių, kad šį malūną pasistatė laimės ieškoti į Ameriką išvykęs, joje pinigų užsidirbęs ir į Lietuvą pargrįžęs Povilas Adomaitis.
Šio buvusio emigranto malūną vėliau paveldėjo jo žentas Simonas Čiplys. Pastarasis malūne buvo įrengęs dar ir lentpjūvę.
„Atkurti malūną reikia tikrai didelių investicijų, paprastas remontas čia nieko nepadės.“
A. Jurevičius
Lietuvą užėmus sovietams, malūnas nacionalizuotas, tačiau dar apie dešimtmetį jis malė grūdus. Dėl sovietų į Lietuvą atnešto abejingumo visuotine tapusiai nuosavybei prakiuro gerai neprižiūrėto malūno kepurė, tad jis savo veiklą baigė ir daugybę metų stovėjo be darbo. Skirtingai nei nemažai kitų Lietuvos malūnų, sandėliu netapo dėl kiauro stogo-kepurės.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, malūną atsiėmė S. Čiplio vaikaitis ir ėmėsi jį tvarkyti.
„Dabar jis malūno tvarkymo darbus patikėjo man, o aš ėmiausi jų tikrai užsidegęs, žinodamas, ko noriu“, – patikino D. Ožakauskas.
Prieš 112 metų statytas Katinų malūnas sulaukė renesanso. P. Židonio nuotr.
D. Ožakauskas – dar nė trisdešimties neturintis Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos absolventas. Augęs Katinuose, mokęsis Velžyje, tad Katinų malūną pažįsta nuo vaikystės.
„Įėjau į malūną, kuris jau buvo pradėtas tvarkyti. Svarbiausia, sutvarkyta jo kepurė, tad lietus į vidų nebesismelkė. Malūno viduje buvo atramos, penkių aukštų pastatas turėjo grindis“, – vardija Domas.
Draugų padedamas, pats D. Ožakauskas suskubo kloti šildomas malūno grindis, įrengė santechniką, tad dabar į malūną atiteka vanduo, elektrą, darė apdailą. Supirko bei pats gamino reikalingą įrangą, baldus.
Šiųmetė balandžio 13-oji buvo paskelbta pusiau oficialia Katinų malūno atidarymo data.
Planuojama, kad ateityje malūnas turės porą lauko terasų, vienoje jų stovės kubilas maudynėms. D. Ožakauskas nusiteikęs ir pagražinti bei sutvirtinti malūno išorę. Kad malūnas taptų dar patrauklesnis, suplanuota nušveisti akmenis, iš kurių jis sumūrytas.
Šiek tiek menininku prisistatantis Domas prieš Kalėdas malūne surengė šventę vietos vaikams, čia kviečiasi muzikuojančius žmones. Juos grojančius filmuoja, vaizdus kelia į internetą ir taip platina žinią ir apie patį malūną, ir apie muzikantus.
Katinai, sakytum, atoki vietovė. Tačiau jos atokumą D. Ožakauskas įvardija ir kaip privalumą.
Gegužės pabaigoje D. Ožakauskas organizuoja pėsčiųjų žygį nuo šio malūno iki Bistrampolio dvaro ir atgal. Teks sukarti 18-os kilometrų maršrutą. Žvelgdamas į ateitį, Domas sumanė metų pabaigoje malūne surengti Kalėdų Senelio šventę, o po šios – ir maudynes Katinų žvyrduobėje, po jų – ir šiltą pasisėdėjimą malūne.
Raguvos malūną meno erdve planavusi paversti jauna menininkė atsisako tokių ketinimų ir retam statiniui ieško pirkėjo. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Visai kitokia dalia ištiko Raguvos malūną, stovintį miestelio pakrašty, kapinių pašonėje.
Jo statybos pradžia nurodomi 1908-ieji. Tuomet šį, vadinamą kepuriniu, akmeninį vėjo malūną pasistatė kelios vietos žydų šeimos ir ėmėsi malti aplinkinių vietovių ūkininkų suvežamus grūdus.
Veikė malūnas mažiau nei tris dešimtmečius. Atsiradus naujoms technologijoms, Raguvoje pastatytas elektra varomas malūnas, tad ūkininkai grūdus ėmė vežti į jį. Elektrinis malūnas sumaldavo juos gerokai greičiau. Vėjiniam, nebeturėjusiam darbo, teko nuimti sparnus, jis paverstas sandėliu.
Elektra buvo atvesta ir į šį malūną, taip jis tapo lentpjūve. Sovietmečiu, kaip ir visi Lietuvos malūnai, raguviškis nacionalizuotas. Aštunto dešimtmečio viduryje, prie akmeninio malūno pristačius nemažą priestatą, virto pobūvių vieta. Buvo jame virtuvė, baras, pokylių salė, stovėjo biliardo stalas. Priestate būta netgi pirtelės su nedideliu baseinu.
Pasikeitus santvarkoms ir prasidėjus privatizacijai, tokį tuomet gan tvarkingą malūną nutarta privatizuoti. Privačiame iš pradžių dar veikė užeiga, bet neilgai. Malūnas vėl parduotas, o po to, savininkams nebesumojant, kaip panaudoti tokį pastatą, ėjo iš rankų į rankas.
Raguvos seniūnas Aurimas Jurevičius mena, kad valdant vienam buvusių savininkų, sulūžo malūno kepurė, įgriuvo lubos, lietui merkiant medines malūno konstrukcijas, retas statinys ėmė nykti.
Tokį varganą malūną prieš trejetą metų nusipirko jauna vilnietė menininkė, žadėjusi jam atgimimą. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad Raguvos malūne tebuvo surengtos kelios trumpalaikės parodos, o prieš porą mėnesių pasirodė skelbimai apie jo pardavimą. Už malūną prašoma 9000 eurų.
Nekilnojamojo turto specialistas Marius Miškinis tvirtina, jog sulaukiama mažai susidomėjusių tokia preke. Pasak M. Miškinio, realybė menininkę privertė atsisakyti malūno atstatymo planų.
Seniūnas A. Jurevičius svarsto, jog gerai bent tai, kad malūną pardavinėjanti jo savininkė užkalė statinio angas ir į jį nelandžioja prašalaičiai.
„Atkurti šį malūną reikia tikrai didelių investicijų, paprastas remontas čia nieko nepadės“, – įsitikinęs seniūnas.
