-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lieka džiaugtis, kad dar turime bent praėjusio amžiaus medinių statinių – miesto ir jo gyventojų istorijos liudytojų.
Atskirą puslapį Panevėžio paveldo istorijoje užima medinės miesto architektūros palikimas – unikalūs, laiko išbandymus atlaikę statiniai, minimi ne viename leidinyje, ne viename pasakojime.
Laimei, tokių pastatų dar yra, dar galime savo akimis juos pamatyti, tik, kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Vitalija Vasiliauskaitė, šis paveldas jau labai pažeidžiamas ir trapus.
„Miesto veidas taip sparčiai keičiasi, senųjų medinių pastatų lieka vis mažiau, o ir tuos likusius išsaugoti sudėtinga“, – sako V. Vasiliauskaitė.
XVI amžiuje pradėjęs formuotis Panevėžys gana ilgai buvo medinis miestas.
„Prieš karą ir jam pasibaigus į Panevėžį pradėjo keltis daug gyventojų iš kaimų. Jie kūrėsi, namus statėsi dar mažai apgyvendintose gatvėse – J. Basanavičiaus, Aukštaičių ir kitose.“
V. Vasiliauskaitė
„Visi pastatai anuomet buvo mediniai – nuo pirmosios bažnyčios, pastatytos dabartinėje Senamiesčio gatvėje. Ten pat stovėjo medinė smuklė, mokykla, gyvenamieji namai“, – vardija etnologė.
Medinė architektūra Panevėžyje dominavo gana ilgai, tik tų senųjų pastatų, žinoma, jau nebėra, – laikas, suirutės, karai, gaisrai, permainos padarė savo.
Dabar mieste daugiausia išlikę XX amžiuje statytų medinukų, tik vienas kitas kiek senesnis, iš XIX amžiaus.
Ypatingas dėmesys turėjo būti skirtas P. Puzino gatvėje esančiam dideliam, tik, deja, visiškai nugyventam, griūvančiam gydytojo chirurgo Vitalijaus Gusevo namui. G. Kartano nuotr.
Medinė architektūra, nuo kurios ir prasidėjo Panevėžys, pasižymi plastiškomis, originaliomis formomis.
V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad nėra identiškų medinių namų – net jeigu jų formos vienodos, įvairios detalės, papuošimai, polangių raižiniai visada būdavę skirtingi.
Dabar, vaikštinėdamas po daugiausia mūriniais pastatais apstatytas Aukštaitijos sostinės gatves, įvairiose miesto vietose vis dar išvysi išlikusius dailius, deramai sutvarkytus medinukus.
Dažnas jų turi įdomias istorijas ir yra įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Su mansarda, balkonu, dekoruotas raižiniais pastatas Sodų gatvėje, pažymėtas 3-iuoju numeriu –
Švč. Trejybės bažnyčios rektoratas – klasikinio miesto stiliaus namo pavyzdys. Jis ne tik medinės architektūros, bet ir istorijos paveldas – juk čia 1926–1949 metais gyveno ir dirbo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.
1872 metais statytas pastatas vyskupijos reikmėms pritaikytas 1926-aisiais.
O Smėlynės gatvė 171 stūkso įspūdingas dviejų aukštų su mansarda ir bokštu medinis namas, kuriame įsikūrusi Gamtos mokykla, o kadaise buvo advokato Česlovo Petraškevičiaus vila.
Įdomus ir A. Smetonos gatvėje 2-uoju numeriu pažymėtasis medinukas – pirmosios Panevėžio pradinės mokyklos medinis vieno aukšto pastatas su mansarda ir mezoninu.
„Šis namas tikrai medinis, tik jo sienos aptinkuotas. 1924 metų pavasarį iškilmingai atidaryta mokykla buvo viena moderniausių pradinių mokyklų šalyje“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Senosios medinės architektūros paminklas Panevėžyje – 1845–1850 metais statyta liuteronų evangelikų bažnyčia Ukmergės gatvėje. G. Kartano nuotr
Panevėžio pradžią davusi pirmoji bažnyčia buvusi medinė, bet ir šių dienų mieste dar yra treji mediniai maldos namai.
Prasmingai įsikomponuojantys į plinką šie statiniai matė daugybę permainų ir kiekvienas turi savas istorijas.
Vienas iš tokių maldos namų – 1892 metais statyta medinė Kristaus Prisikėlimo cerkvė J. Tilvyčio gatvėje.
Pasirodo, anksčiau toje vietoje stovėjo Švč. Trejybės bažnyčios katalikų kapinių koplyčia, kurioje iki 1863 m. melsdavosi Panevėžio gimnazijos mokiniai.
Po 1863–1864 metų sukilimo koplyčią uždarė, o vėliau nugriovė ir jos vietoje pastatė medinę Kristaus Prisikėlimo cerkvę.
1892 m. spalio 23 d. Kauno stačiatikių vyskupas Grigorijus tą cerkvę pašventino.
Kita medinė šventovė – A. Mackevičiaus gatvėje tebestovintys rusų sentikių maldos namai. Jie statyti apie 1910 metus, tačiau maždaug po dviejų dešimtmečių nusiaubti gaisro. Sentikių bendruomenė namus atstatė ir iki šiol juose meldžiamasi.
Dar vienas senosios medinės architektūros paminklas – liuteronų evangelikų bažnyčia Ukmergės gatvėje.
Ji iškilo 1845–1850 metais ir ilgai gyvavo, kol prasidėjus sovietmečiui patyrė neišvengiamas permainas.
1940 metais nacionalizavus bažnyčią, jos bokštas nugriautas, o pastatas naudotas kaip šokių klubas.
Vėliau – išgriovus kolonas, sunaikinus altorių, pastačius sieną, čia įkurta ūkinių prekių parduotuvė bei jos sandėlis.
Pastato tikroji paskirtis atkurta tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
1990 metais jis grąžintas evangelikų liuteronų parapijos tikintiesiems.
Iki šiol akį traukia tarpukario inžinieriaus Antano Gargaso suprojektuotas ir savo šeimai pastatytas neįprastos architektūros iškilus medinis namas A. Smetonos gatvė 39. G. Kartano nuotr
Ryškų pėdsaką Panevėžio statinių istorijoje paliko tarpukariu miesto inžinieriumi dirbęs Antanas Gargasas.
Iki šiol akį traukia šio inžinieriaus suprojektuotas ir savo šeimai pastatytas neįprastos architektūros iškilus medinis namas adresu: A. Smetonos gatvė 39.
Šiuo metu jis priklauso uždarajai akcinei bendrovei, čia veikia kelios parduotuvės. Prieš karą, kai jame gyveno pats jį suprojektavęs inžinierius, pastatas tiesiog spindėjo savo išskirtinumu ir grožiu.
Tik neilgai – sovietmečiu namas nacionalizuotas, pastate apgyvendinti kariškiai, vėliau civilių šeimos.
1907 metais gimęs A. Gargasas civilinės inžinerijos mokėsi Belgijoje, Gento universitete. Po studijų į Lietuvą grįžęs 1931-aisiais įsikūrė Panevėžyje, pasistatė čia namą ir iki 1940 metų ėjo Panevėžio miesto inžinieriaus pareigas.
1944 metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV. Panevėžio statytojas ir puoselėtojas mirė 1990 metais.
O jo statybų palikimu Panevėžys naudojasi iki šiol. A. Gargaso projektuoti dviaukščiai mūriniai gyvenamieji namai išlikę Stoties, Nevėžio, Radviliškio gatvėse.
Vienas pirmųjų šio inžinieriaus projektų – Žydų liaudies banko pastatas Respublikos gatvėje, dabar čia įsikūręs restoranas „Nendrė vėjyje“. A. Gargaso darbas – 1936 metais parengtas Panevėžio apygardos ligonių kasos pastato projektas ir daugybė kitų.
Šis inžinierius Panevėžiui suprojektavo keturias mokyklas: medinę keturių klasių Nevėžio gatvėje, mūrinę Ukmergės gatvėje, mokyklą Danutės gatvėje (dabar Panevėžio 5-oji gimnazija), triaukštę mokyklą Liepų alėjoje (dabar R. Sargūno sporto gimnazija).
Dar vienas inžinieriaus A. Gargaso projektuotas pastatas visada atkreipia praeivių dėmesį – jis A. Jakšto gatvėje 3.
1933 metais statytas ir dabar žvilgsnius traukiantis medinis žalias namas mena kalbininko, tautosakininko, vertėjo, Panevėžio berniukų gimnazijos ir Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogo Petro Būtėno šeimos istoriją.
Išlaikyti namo autentiką pasirūpino jo sūnus Donatas Būtėnas.
Šiam pastatui taip pat teko patirti daugybę permainų. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariai jame buvo įkūrę karo ligoninę, po karo sovietai – Pajuostės lakūnų štabą.
1951 metais, kai namas nacionalizuotas, M. Būtėnienė su vaikais iš jo iškeldinta, nesuteikus šeimai jokių kitų patalpų.
Kurį laiką pastate veikė vaikų poliklinika, o nuo 1974-ųjų miesto viešosios bibliotekos filialas.
Tik 1989 metais namas grąžintas savininkams ir šie sugebėjo jį tokį, koks ir buvo, prikelti naujam gyvenimui.
Etnologė V. Vasiliauskaitė apgailestauja, kad ne visus iškilius pastatus Panevėžiui pavyko išsaugoti.
Juk daugumos turtingesnių miestiečių dideli ir gražūs namai juos nacionalizavus išdalinti į butus ir nugyventi – prižiūrėti ir išlaikyti, ilgus metus išsaugoti medinius pastatus reikia rūpestingų, darbščių šeimininkų. O tokie buvo ne visi.
1933 metais statytas medinis žalias namas mena kalbininko, tautosakininko, vertėjo, Panevėžio berniukų gimnazijos ir Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogo Petro Būtėno šeimos istoriją. G. Kartano nuotr
Vis dėlto išlikusių medinės architektūros pavyzdžių Panevėžyje dar galima pamatyti nemažai – jie tebepuošia Senamiesčio, Šv. Zitos, A. Smetonos, A. Mackevičiaus, Sodų, Vyskupo M. Giedraičio ir kitas miesto gatves.
Muziejaus darbuotoja į pasakojimą apie medinį Panevėžį siūlo būtinai įtraukti ir namus Šv. Zitos gatvėje.
Šioji yra ten, kur kadaise plytėjo senąjį Panevėžį su naujuoju sujungusi miesto dalis, iš pradžių vadinta Mikolajevu, paskui – Smėlyne.
Šioje vaizdingoje vietovėje caro laikų valdininkai statėsi didelius namus, net dvarus ir vietovė klestėjo.
Tradiciją statyti didelius, gražius namus tęsė ir lietuviai valdininkai.
Šv. Zitos gatvėje 1925 metais Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas pastatė dviejų aukštų medinį namą nuomoti.
Bet namas įdomus ne tik kaip medinės architektūros pavyzdys – jame 1932–1943 metais gyveno rašytoja, visuomenės veikėja, pedagogė, Lietuvos Steigiamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji butą nuomojosi pirmame aukšte.
Po karo namas taip pat nacionalizuotas, išdalintas kelioms šeimoms.
1996 metais prie namo atidengta G. Petkevičaitei-Bitei skirta atminimo lenta.
Medinių gyvenamųjų namų stūkso ir čia pat esančioje Vyskupo M. Giedraičio gatvėje.
Tarp jų galima išvysti ir vieną kitą moderniai renovuotą, bet išsaugojusį anų laikų dvasią.
Nemažai medinių namų išlikę ties Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, abiejose Smėlynės gatvės pusėse – tik dauguma jau apmūryti, apkalti plastikinėmis lentelėmis ar kitaip pakeisti.
Ypatingas dėmesys turėjo būti skirtas P. Puzino gatvėje esančiam dideliam, tik, deja, visiškai nugyventam, griūvančiam gydytojo chirurgo Vitalijaus Gusevo namui.
Medikas gyveno antrame aukšte, o pirmame veikė jo įkurta privati ligoninė.
1926 metais chirurgas savo privačioje klinikoje atliko pirmąją Lietuvoje širdies operaciją.
Jis pacientui sėkmingai užsiuvo durtinę kairiojo širdies skilvelio žaizdą ir tapo širdies chirurgijos pradininku.
Istorinis namas, deja, pasmerktas pražūčiai – seniai nebegyvenamas ir ardomas laiko.
O A. Smetonos gatvėje išliko gydytojo, vieno iš Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjo Andriaus Domaševičiaus memorialinės vertės namas, pastatytas apie 1870 metus. Tame name gydytojas gyveno, 1923 m. įkūrė privačią moterų ligų ir gimdyvių ligoninę.
Pastate veikė Andriaus Domaševičiaus memorialinis muziejus, 1994 m. namas grąžintas paveldėtojams. 1997 m. perplanuotas.
Apžiūrintiems išlikusius medinukus V. Vasiliauskaitė pataria atkreipti dėmesį, jog jie gali būti dviejų tipų – miesto ir kaimo stiliaus.
„Prieš karą ir jam pasibaigus į Panevėžį pradėjo keltis daug gyventojų iš kaimų. Jie kūrėsi, namus statėsi dar mažai apgyvendintose gatvėse – J. Basanavičiaus, Aukštaičių ir kitose“, – pasakoja etnologė.
Atvykėlių statomi skyrėsi nuo mieste jau seniai stūksojusių didelių, erdvių medinių pastatų.
Tačiau naujokų namai mieste jau nebuvo kaip senajame kaime – rąstiniai, nedažyti. Nors ir iš rąstų pastatyti, namai būdavo apkalami medinėmis lentelėmis ir nudažomi, dažniausiai – geltonai, rudai, žalsvai.
Miesto stiliaus namo architektūra kitokia – sudėtingesnė, galima matyti erdvias verandas, nuskliaustus stogus, įvairias puošmenas ir kt.
