-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš Mariupolio į Panevėžį su dviem anūkėmis, anūku ir proanūke atvykusi ukrainietė Liubovė Frič į mokyklą leidžia anūką Nazarą ir proanūkę Sofiją.
„Nors tarp Nazaro ir Sofijos – vienerių metų skirtumas, bet Panevėžio Beržų progimnazijoje jie lankė tą pačią klasę ir drauge mokėsi lietuvių kalbos. Abu egzaminą išlaikė ir nuo rugsėjo vienas penktoje, kita šeštoje klasėje mokysis drauge su lietuviais vaikais“, – pasakojo L. Frič.
Iki šiol abu mokiniai nuotoliu bendrųjų dalykų buvo mokomi ir Mariupolio pedagogų. Pasak močiutės, šie mokytojai irgi išsibarstę po įvairias šalis.
Bet nuo rugsėjo Liubovės anūkas ir proanūkė kartu su panevėžiečiais bendraamžiais lankys tik lietuvišką mokyklą.
„Negaliu vertinti jų lietuvių kalbos mokėjimo, nes pati lietuviškai moku tik pasisveikinti, atsisveikinti ir padėkoti. Bet tai, kad jie, metus mokęsi lietuvių kalbos, išlaikė egzaminus, manau, įrodymas, jog pramoko. Jie žiūri filmukus lietuvių kalba, kai paprašau, man išverčia nesuprantamus žodžius ar sakinius“, – pasakoja L. Frič.
Iš Dnipro srities Marhanetso miesto su dviem vaikais į Panevėžį pabėgusi ukrainietė Olena Šaltekšnienė neabejoja: mokytis lietuviškai jos atžaloms nebus lengva, tačiau – įveikiama.
„Gal nustebsite, kodėl mano, ukrainietės, pavardė Šaltekšnienė. Buvau ištekėjusi už lietuvio, netgi pusketvirtų metų gyvenau Lietuvoje, tačiau su buvusiu vyru mūsų keliai išsiskyrė, grįžau į Ukrainą. Prasidėjus karui, nebuvo jokių abejonių, į kurią šalį važiuoti gelbstint vaikus. Visi trys atvykome į Panevėžį“, – pasakoja Olena.
Jos šeima į Panevėžį atvyko 2022-ųjų kovą. Sūnų Kirilą ukrainietė išleido į „Vilties“ progimnazijos šeštą klasę, dukrelė Emilija ėmė lankyti baigiamąją darželio grupę.
„Progimnazijoje sūnus tris mėnesius mokėsi kartu su lietuviais vaikais, dukra darželyje irgi lankė lietuvių grupę, abu jau nemažai pramokę lietuviškai“, – pasakoja O. Šaltekšnienė.
Moteris svarsto padariusi klaidą praėjusiais mokslo metais abu vaikus perkėlusi į ukrainiečių grupę kitoje mokykloje.
„Būtų mokęsi kartu su lietuviais, neabejoju, jau dabar būtų laisvai kalbėję lietuviškai. Dabar, mokydamiesi su ukrainiečiais, tarpusavy kalbėdami ukrainietiškai arba rusiškai, lietuviškai nedaug išmoko. Visų dalykų mokytis lietuvių kalba jiems bus nelengva. Manau, nebus paprasta ir mokytojams su jais“, – svarstė ukrainietė.
Panevėžyje gyvenanti karo pabėgėlė iš Zaporižios Ina Celeva į lietuvišką mokyklą išleis tris 13-os, 15-os ir 16-os metų vaikus.
Šeimai vos atvykus į Panevėžį, vaikai pradėjo lankyti K. Paltaroko gimnaziją, vėliau buvo pervesti į Rožyno progimnaziją, o nuo rugsėjo lankys Panevėžio rajono Upytės Antano Belazaro pagrindinę mokyklą.
„Sužinojome, kad Upytėje susibūrusi nemaža ukrainiečių vaikų bendruomenė, ten dirba puikūs pedagogai, o ir pati mokykla nedidelė, jauki, tad pasirinkome ją“, – pasakojo ukrainietė.
I. Celevos nuomone, jos vaikų lietuvių kalbos žinios gana geros, šie lietuviškai ne tik kalba, bet ir skaito, rašo, žiūri filmus, o išėję į miestą jau puikiai susikalba.
„Siunčiu vaikus ne tik į prekybos centrus. Eina jie ir į turgų, ten su prekiautojais irgi nesunkiai bendrauja“, – džiaugiasi Ina.
Ji pabrėžė ir savo, ir vaikų ateitį reginti Lietuvoje.
„Mano vyras prieš pusmetį žuvo Ukrainą gindamas nuo Rusijos grobikų. Nebeturime pas ką grįžti. Planuojame likti Lietuvoje“, – kalbėjo ukrainietė našlė.
Net trečdalis Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos moksleivių – ukrainiečiai. G. Kartano nuotr.
Panevėžio rajone, Tarnagaloje, apsigyvenusios Olenos Horoshkinos sūnus – Upytės A. Belazaro mokyklos būsimasis septintokas.
Mama su nerimu laukia rugsėjo 1-osios, kai nuo naujų mokslo metų pradžios lietuviškas mokyklas lankantiems ukrainiečiams teks bendrose klasėse lietuvių kalba mokytis ir tokių sudėtingų dalykų kaip fizika, chemija, biologija ir kitų.
„Ukrainos mokyklose dar daug muštro, režimo apraiškų, tad vaikai mokosi ir iš baimės. Lietuvos švietimo sistema iš vaikų reikalauja daugiau sąmoningumo ir atsakomybės, o tai mūsiškiams dar reikia įsisąmoninti“, – pažymi ukrainietė mama.
Kiek rugsėjo 1-ąją ukrainiečių pravers Panevėžio miesto ir rajono mokyklų duris, švietimo reikalus administruojantys savivaldybių specialistai kol kas negali atsakyti.
Mokyklos teberenka būsimųjų mokinių prašymus.
O praėjusius mokslo metus Panevėžyje baigė 248 Ukrainos moksleiviai, Panevėžio rajone jų būta šimtu mažiau – 149, tarp pastarųjų ir keli darželinukai.
Nuo karo bėgančių tėvų į Lietuvą atvežtiems vaikams buvo sudarytos sąlygos mokytis lietuvių kalbos, daugelis jų nuotoliniu būdu mokėsi ir Ukrainos mokyklose.
Nuo šių mokslo metų lietuviškas mokyklas lankantys Ukrainos vaikai drauge su bendraamžiais privalės mokytis įprastose pamokose.
Panevėžio rajono Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje iš 150-ies mokinių net trečdalis – ukrainiečiai.
Mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė neslėpė, kad ir ukrainiečių moksleivių, ir pedagogų iššūkiai tikrai laukia.
„Taikysimės prie vaikų galimybių. Mokytojai savo dėstomus dalykus stengsis išaiškinti taip, kad suprastų visi. Jei reikės, bus aiškinama ir rusų kalba, kone visi mūsų pedagogai ją moka. O rusiškai nemokanti jauna mokytoja su Ukrainos moksleiviais puikiai susikalba angliškai“, – teigė J. Zalatorienė.
Apie didelį būrį ukrainiečių, lankančių mokyklą Upytėje, žinoma ne tik Panevėžio rajone ir mieste, bet ir gerokai plačiau Lietuvoje.
Pasak direktorės, tokią reklamą įstaigai padarė pats pirmasis ją lankyti pradėjęs ukrainietis O. Horoshkinos sūnus Rodionas. Lengvai bendraujantis, gerai besimokantis berniukas karo pabėgėliams taip išgyrė A. Belazaro mokyklą, kad ir kiti tėvai praėjo nešti prašymus priimti jų vaikus.
„Susikaupus nemažai Panevėžyje gyvenančių ukrainiečių prašymų, mums teko netgi samdyti autobusą, kuris jų vaikus į Upytę atveža, o po pamokų parveža namo“, – pasakojo J. Zalarotienė.
Pasak J. Zalarotienės, nemažai lankančiųjų A. Belazaro pagrindinę atvykę iš didžiųjų Ukrainos miestų.
„Vaikai prisipažino keistokai pasijutę tokioje mažoje kaimo mokyklėlėje, bet iškart rado privalumų. Patinka jiems turėti savo bendruomenę, nors žinoma, jei vienas ukrainietis moksleivis mokytųsi, pavyzdžiui, tarp trisdešimties bendraamžių lietuvių, lietuviškai išmoktų greičiau“, – paaiškino mokyklos vadovė.
Viena mokyklos pedagogė ištekėjusi už ukrainiečio ir puikiai moka sutuoktinio gimtąją kalbą. Ji ukrainiečiams veda būrelius, kuriuose gilinamasi į Ukrainos istoriją, papročius, kultūrą.
„Girdėjau, kad per mūsų mokytojos vedamus būrelius ukrainiečiai moksleiviai mokėsi giedoti savo šalies himną“, – dėmesį atkreipė J. Zalatorienė.
Programos, pagal kurias mokoma Ukrainos ir Lietuvos mokyklose, pasak Upytės mokyklos direktorės, mažai skiriasi.
Anot jos, Ukrainos vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo šešerių metų, tad būna kiek toliau pažengę. Ir tai jiems teikia privalumų mokantis su bendraamžiais iš Lietuvos.
„Visi pas mus besimokantys ukrainiečiai pasirinko mokytis katalikų religiją, nors visi jie stačiatikiai. Atversti į kitą tikėjimą jų neketiname, o tai, kad moksleiviai susipažins su tikėjimu šalies, kurioje gyvena, manau, tik į gera“, – įsitikinusi J. Zalatorienė.
