-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Aš iš karto supratau, kad geruoju tai nesibaigs. Mačiau, kaip vos įėjęs į rūsį jis ėmė spoksoti į mano dukrą. Rūsyje tada buvo likę gal keturiasdešimt žmonių, daugiausia pensininkų, dukrai trisdešimt metų, o jis gerokai jaunesnis, gal kokių 20–25-erių. Iš pradžių tas rusų karys veidą buvo užsidengęs kauke, paskui ją nusiėmė. Kai liepė manajai keltis ir eiti su juo, niekas neišdrįso užstoti, visi bijojo būti nušauti“, – lėtai, tyliai pasakojo rusų kareivio išprievartautos ukrainietės mama.
Šį okupantų nusikaltimą, vieną iš daugelio, tiria Ukrainos prokuratūra.
Tai įvyko nedideliame kaimelyje Charkivo regione, baigiantis antrai karo pradžios savaitei.
Apie tai, kas nutiko tą naktį mokyklos rūsyje, žino visi kaimelio suaugusieji, tačiau neatsirado daug įvykio liudininkų.
Mat kaimelyje daug namų sugriauta, apie pusę gyventojų negrįžo, o tą baisiąją naktį rūsyje slėpęsi ir kaime pasilikę pensininkai tyli, nebendrauja ir su žurnalistais – bijo, kad okupantai gali grįžti.
Po nusikaltimo į kaimelį nebegrįžo nei mama su jaunesniais vaikais, nei auka tapusi vyresnioji jos dukra, kuri su savo dukrele dabar gyvena užsienyje.
Nukentėjusios šeimos kaimynė Liuba K. pasakoja, kad rusų kareivio išniekinta moteris buvo tvarkinga ir rimta jauna mama, išsiskyrusi su vyru viena augino septynerių dukrelę.
Po tos siaubingos nakties ji su savo atžala išvyko į užsienį, o jos mama su dviem jaunesnėmis dukromis ir sūnumi apsigyveno Charkive, lankosi pas psichologus.
Nė vienas iš šios šeimos nebenori grįžti į kaimą. Jie vengia baisių prisiminimų ir okupantams simpatizuojančių žmonių skleidžiamų gandų, neva rusų karys savo auka pasirinko merginą, kuri jam šypsojosi ir taip esą išprovokavo smurtą.
E. Butrimo nuotr.
Šalia mokyklos gyvenantis kūno kultūros mokytojas Aleksandras P. pasakojo, kad okupantai į jų kaimą įžengė antrą karo dieną, tačiau ukrainiečių kariai įsitvirtino už kilometro ir gynė kelią į Charkivą.
Kaimą drebinant užvirusių mūšių sprogimams, vietiniai puolė slėptis rūsiuose. Kas neturėjo savo, glaudėsi kaimyniniuose namuose arba mokykloje. Joje vienu metu buvo susispaudę beveik šimtas žmonių.
„Priešai iš kaimo buvo išvyti po mėnesio, bet per jį išgyvenome tikrą pragarą. Nuo bombardavimų nuolat drebėjo rūsio sienos, visi meldėmės ir baiminomės, kad žūsime“, – prisiminimais dalijosi Aleksandras P.
Mums besikalbant pro šalį einančio vietos gyventojo pedagogas paklausė, gal tas žinantis, kaip rasti aukos gimines – žurnalistas iš Lietuvos ieško.
„O ką apie jas rašyti? Mama susilaukė vaikų nuo skirtingų vyrų, o dukra visada išsidažiusi, trumpu sijonėliu, dėl to ir pritraukė alkano rusų kareivio dėmesį“, – tarstelėjęs praeivis nuskubėjo tolyn.
„Dabar suprantate, kodėl ta šeima išvyko ir čia negrįžta? Dėl to, kad dalis žmonių piktdžiugiškai apkalba. Jokiu būdu negalima jų vadinti nerimtomis. Ta mergina buvo mano mokinė. Taip, ji iš neturtingos šeimos, mokykloje jai sunkiai sekėsi, baigusi nuėjo dirbti, susituokė, vėliau išsiskyrė, viena augino vaiką, nesivėlė į jokias negražias istorijas“, – auką gynė jos mokytojas.
Tos pačios mokyklos ūkvedys, 66-erių Sergejus sako tą šeimą pažinojęs tik iš matymo, bet po baisios nakties niekada nepamiršiantis, kaip plaukus iš nevilties rovėsi ruso kareivio auka tapusios jaunos moters mama, nei kruvino išprievartautosios veido ir paklaikusių akių.
Sergejus aprodė vietiniams baisius prisiminimus keliantį mokyklos pusrūsį.
Centrinėje jo dalyje įrengta moksleivių rūbinė, kiek paėjus koridoriumi – durys į sporto salę, kitoje pusėje valgykla.
Kadangi tiek sporto salės, tiek valgyklos langai didžiuliai, slėptis buvo galima vien rūbinėje, koridoriuje, medikų kabinete ir keliuose pagalbiniams darbininkams skirtuose kambariuose.
Žmonės iš sporto salės atsitempė čiužinių, faneros lakštų. Elektros ir šildymo nebebuvo, pusrūsio langus paskubomis apkrovė smėlio maišais, vėliau į juos bei sieną susmigo nemažai skeveldrų.
„Tai nutiko naktį į kovo 13-ąją. Iki vidurnakčio buvo likęs pusvalandis, visi jau miegojome, kai pasigirdo garsus beldimas į lauko duris. Priėjęs pamačiau rusų kareivį su šautuvu. Jis kelis kartus šovė į duris, šaukdamas kuo greičiau atidaryti“, – pasakojo Sergejus.
Įsiveržėlis paklausė, kiek mokykloje slepiasi žmonių, pareikalavo nuvesti prie jų laikydamas į ūkvedį nukreiptą ginklą.
„Pasakiau, kad esu ūkvedys, o apačioje guli pensininkai ir maži vaikai, bet jis netikėjo. Nusileidęs į rūsį kelis kartus šovė į lubas, parodė prie diržo prikabintas granatas ir šautuvą, įspėjo, kad jei kas nors nevykdys jo nurodymų, bus iš karto nušautas“, – kalbėjo Sergejus.
Išsigandusiems žmonėms įsiveržėlis liepė klauptis. Prigrasė, kad už mažiausią nepaklusnumą kiekvienas bus sušaudytas.
Paskui rusas atsisėdo ant kėdės ir susileido į ranką kažkokio skysčio. Sergejus spėja, kad narkotikų. Tada ėmė vaikščioti po patalpą ir blausioje šviesoje įdėmiai apžiūrinėti baimės pilnus žmones.
Sustojęs prie būsimos savo aukos, okupantas paklausė šalia esančio vaikino, ar šis jos sutuoktinis, ar giminaitis. Sužinojęs, kad tai jaunesnis merginos brolis, įsakė šiam eiti su juo – esą reikia parnešti visiems maisto.
Iš ūkvedžio pareikalavęs atnešti laužtuvą, šį įdavė vaikinui ir liepė išlaužti gatvės kiosko bei vienos nedidelės parduotuvės duris. Į mokyklą rusas grįžo piktas ir pareiškė neradęs maisto.
Ūkvedys bandė švelninti situaciją ramindamas, kad valgyti jie turi, liepė moterims kaisti arbatą, daryti svečiui sumuštinius. Šio nuotaika pagerėjo. Rusas pagaliau leido žmonėms nebeklūpėti.
Kareiviui reikalaujant alkoholio, ūkvedys atnešė vyno butelį, atidavė cigaretes. Pasistiprinęs okupantas atsigulė ant kušetės, tarsi bandė užmigti, bet netrukus atsistojo, priėjo prie jaunos moters ir nurodė eiti kartu.
Ją nusivedęs į kabinetą trečiame aukšte ten išlaikė iki šeštos ryto.
„Visi buvo pervargę, persigandę ir tylėjo. Tik moters mama nuolat verkė ir aimanavo. Visas tas valandas vaikščiojo koridoriumi pirmyn ir atgal laikydama šventojo paveiksliuką. Vienu metu viršuje pasigirdo du šūviai, motina apmirė ir ėmė kūkčioti. Išdrįsau nusėlinti iki kabineto. Prisiartinęs išgirdau juos kalbantis. Grįžęs motiną raminau, kad dukra gyva, kad kalbasi“, – pamena Sergejus.
Po kiek laiko nusileidęs į rūsį rusas paprašė ūkvedžio dar cigarečių, kažkam paskambino ir išėjo į gatvę. Sergejus pro langą matė, kad gatvėje sustojo mašina, ir prievartautojas į ją įlipęs nuvažiavo.
Rytą po klaikios nakties auka ir jos šeima nusprendė bėgti į kaimą.
Nepaisydami mūšio, pėsčiomis patraukė link savų karių.
„Anūkėlę tempėme rogutėmis, o aplink sproginėjo bombos. Tą dieną buvo bene intensyviausiai šaudoma, mus pamatę kariai liepė gultis ant kelio į sniegą, o paskui greitai bėgti į slėptuvę. Vos spėjome – bombos sprogo ten, kur gulėjome“, – pasakojo aukos mama.
Ši 53-ejų moteris nedarbinga dėl įgimtos ligos. Prieš dešimtmetį išgyveno infarktą, o po sukrečiamos nakties rūsyje jau tris kartus gulėjo ligoninėje.
„Sveikata visai pašlijo. Be perstojo kaltinu save dėl to, kas atsitiko dukrai. Ji tris dienas iki to įvykio prašė leisti bėgti iš kaimo, bet neleidau – bijojau, kad žus“, – raudojo motina.
Tą baisiąją naktį rūsyje ji manė, kad išprotės arba patirs antrą infarktą, o sadistas, išprievartavęs dukrą, ją nušaus.
Dukra paryčiais grįžo į rūsį rankoje laikydama plaukus. Prievartautojas juos nurėžė peiliu, sakydamas, kad dabar ji panašesnė į buvusią jo meilę.
Jaunos moters veidas buvo pasruvęs krauju. Prievartautojas ją ne tik mušė, bet ir peiliu perrėžė skruostus bei kaklą, gąsdindamas už nepaklusnumą papjauti.
