E. BUTRIMO nuotr.

Ukrainos karys: į frontą grįšiu net ir be rankos

Ukrainos karys: į frontą grįšiu net ir be rankos

Specialiai iš Charkivo karo ligoninės, Ukraina

Beveik dvejus metus be pertraukos fronte kariaujančiam Ukrainos šturmo brigados būrio vadui, slapyvardžiu Mongolas, Charkivo karo ligoninė tapo pirmu ilgesniu atokvėpiu.

Į ją 25-erių vaikinas iš Bachmuto atvežtas, kai per mūšį skeveldros susmigo į ranką. Anksčiau, prieš mėnesį, kita skeveldra jo nosį sumaitojo taip, kad kvėpuoti gali tik pro burną, dar kita įstrigo rieše tokioje pavojingoje vietoje, jog chirurgai kol kas bijo ją judinti ir įspėja: ranka gali tapti neveikli.

Ir vis tiek, net būdamas tokios būsenos, karys negalvoja trauktis iš fronto kaip neįgalus.

„Priešingai, norisi kuo greičiau išeiti iš ligoninės ir grįžti į brigadą. Esu profesionalus karys, turiu dešimt ištikimų pavaldinių, skauda širdį dėl jų. Privalau grįžti – pavasarį žuvusiam geriausiam draugui esu pažadėjęs kovoti su okupantais tol, kol išvysim juos iš šalies“, – tvirtina vaikinas.

Suvienijo futbolas

Tokią priesaiką Mongolas su dviem draugais davė dar būdami šešiolikos.

Tai nutiko 2014 metais, kai Donbase kilo karas su Maskvos separatistais, o jie, paaugliai, pavydėjo pilnamečiams bičiuliams, pasakojantiems apie įvykius fronte.

Pravardė Mongolas jam prilipo seniai, dar vasaros futbolo stovykloje. Mat kaime šalia Charkivo augantis vaikinas buvo pripratęs keltis labai anksti ir padėti tėvams ūkio darbuose.

Miestiečiams tai buvo neįprasta, todėl vienas stovyklautojas garsiai paklausė: „Gal tu mongolas – keliesi, kad pasimelstum saulei tekant?“

Kambario draugus tai prajuokino, o pravardė Mongolas prilipo visam laikui.

Būsimą karį domino ne tik futbolas, bet ir peštynės su kitų klubų sirgaliais, todėl užsirašė į kovos menų treniruotes.

„Stengdavomės duoti į kailį atvykusiems kitų klubų sirgaliams, o šie savo stadionuose mus apkuldavo. Papildomai pasimušti susitikdavome ir sutartose vietose pamiškėse“, – paaugliškas šėliones prisimena karys.

Tokia Ukrainos kario ekipuotė kainuoja 35 tūkstančius eurų. E. BUTRIMO nuotr.

Tokia Ukrainos kario ekipuotė kainuoja 35 tūkstančius eurų. E. BUTRIMO nuotr.

Iš stadiono tribūnos – į karą

Visuomenės nuomonė apie tokius sirgalius nebuvo gera. Šiuos dažnai tapatino su chuliganais, tačiau 2014 metais Kyjive kilus Maidano revoliucijai, aršiausieji sirgaliai tapo tais, kurie barikadose stojo į pirmąsias gretas kovoti su prorusiška valdžia.

Tais pačiais metais Maskvai surežisavus rusakalbių „sukilimą“ Donbase, buvę futbolo aistruoliai išėjo į frontą ginti Ukrainos žemių.

„Dauguma mano vyresnių stadiono bičiulių tapo Charkive įkurto bataliono „Patriot Ukrainy“, vėliau pavadintu „Azovu“, kovotojais, todėl į frontą ir aš užsinorėjau“, – pasakoja karys.

Sulaukęs pilnametystės, davė kario priesaiką ir su bičiuliu išvyko į frontą.

„Tais 2016-aisiais mudviejų į „Azovą“ nepriėmė. Visgi įsiprašėme į „Dešinį sektorių“ pas vadą, slapyvardžiu Da Vinčis. Jis buvo tik dvejais metais vyresnis, tačiau tapo legenda dėl išmanumo. Jis su visais eidavo į mūšį, o ne likdavo slėptuvėje“, – kalbėjo Mongolas.

Da Vinčio slapyvardį turėjęs dailės technikumo studentas Dmitro Kociubaila iš Ivano Frankivsko miesto vėliau subūrė savanorių dalinį „Da Vinčio vilkai“, pelnė didvyrio apdovanojimą, tačiau šįmet kovo pradžioje žuvo mūšyje prie Bachmuto.

„Po dviejų savaičių žuvo ir mano bičiulis Andrejus. Jis kariuomenėje vadovavo 30 žmonių būriui. Andrejų kariai labai vertino, nes nesislėpė už jų nugarų – visada ėjo priekyje. Skeveldra pataikė į kaklą, bet prieš mirdamas savo kūnu užstojo pavaldinį nuo skeveldrų ir išgelbėjo šiam gyvybę“, – pasakojo Mongolas.

Jis 2017-aisiais pasitraukė iš fronto. Tuo metu vyko Kyjivo derybos su Maskva ir kovos buvo nutrauktos. Karys grįžo tęsti inžinerijos mokslų į institutą, paskui įsidarbino baldų įmonėje.

„Dabar okupantai jau pasimokę iš klaidų ir mums yra lygiaverčiai varžovai. Jų dronai nuolat kabo virš galvų, minų primėto tiek, kad į priekį galime judėti mažyčiais atstumais.“

Ukrainos karys

Sumaitotas skeveldrų

Maskvai 2022 metų vasario 24-ąją užpuolus Ukrainą, vaikinas jau tą pačią dieną atskubėjo į komisariatą. Atvyko su devyniolikamečiu pusbroliu. Paskui šis žuvo gindamas Charkivą, kai šalia sprogo bomba. Iš jaunuolio kūno neliko nieko.

„Man pačiam per paskutinį sužeidimą Bachmute tik trumpam akyse užtemo. Po kelių sekundžių atsitokėjau, bet pajutau burnoje kraujo skonį ir pamačiau skylę pirštinėje. Šiaip mūsų puolimas tada buvo sėkmingas – išvijome priešus iš nurodyto ploto, o iš mano vyrų niekas nežuvo, tik trys buvome sužeisti“, – pasakojo Mongolas.

Jo rieše įstrigusios skeveldros chirurgai neskuba išimti. Medikai nori įsitikinti, ar skeveldrų purvas nesukels audinių arba kraujo užkrėtimo. Be to, ji įstrigusi tokioje vietoje, kad dėl patirto sužalojimo kariui gresia netekti rankos – ji gali tapti visiškai nevaldoma.

„Nosiai atkurti reikia plastinės operacijos, tačiau valstybė to nefinansuoja. Po karo reikės prašyti žmonių paaukoti pinigų operacijai, o gal paramos reikės ir rankai sutvarkyti“, – viliasi Ukrainos gynėjas.

Ukrainos kapinėse ilsisi tūkstančiai dėl tėvynės laisvės gyvybę paaukojusių karių. E. BUTRIMO nuotr.

Ukrainos kapinėse ilsisi tūkstančiai dėl tėvynės laisvės gyvybę paaukojusių karių. E. BUTRIMO nuotr.

Ekipuotė už kelias dešimtis tūkstančių

Kario uždarbio neužtenka nė kokybiškai ekipuotei. Jo turima kainavo 35 tūkstančius eurų. „Gaunama apsaugos liemenė yra trečios klasės ir sveria 15 kilogramų, o šeštos klasės sveria tris kartus mažiau ir apsaugo nuo šūvių iš arti. Mes, einantys į šturmą, dažnai esame apšaudomi iš labai arti, o geresnė ekipuotė suteikia didesnę garantiją išgyventi. Bet ekipuotė susidėvi ir kasmet reikia vis naujos“, – pasakojo vaikinas.

Anot jo, karo pradžioje mūšiai buvę kitokie: nebuvo tiek daug dronų, okupantai juos dažniausiai naudodavo žvalgybiniais tikslais. Be to, pasak kario, ir priešų sprendimai buvo lėti.

„Dabar okupantai jau pasimokę iš klaidų ir mums yra lygiaverčiai varžovai. Jų dronai nuolat kabo virš galvų, minų primėto tiek, kad į priekį galime judėti mažyčiais atstumais. Bet ryžto kovoti nepraradome. Liūdniausia, jog Vakarai nesiunčia užtektinai reikiamos ginkluotės, kad galėtume atkovoti užgrobtas teritorijas“, – apgailestavo karys.

Dveji metai be atostogų

Per beveik dvejus karo metus Mongolas dar nė karto neturėjo atostogų. Ligoninėje yra pirmas jo ilgesnis poilsis.

„Ar nepikta, kai atvykęs iš fronto Charkive matai žmonių pilnus restoranus ir prekybos centrus, poreles parke?“ – paklausiau kario.

„Nepikta. Mes fronte už tai ir kovojame – kad turėtume normalų gyvenimą. Džiaugiuosi matydamas linksmus žmones, o liūdesys užvaldo kapinėse. Kai stoviu prie bičiulių kapų, verkiu ir rymau kelias valandas. Paskui vėl apima pyktis, vėl prižadu keršyti už jų ir kitų ukrainiečių mirtis“, – sako sužeidimus besigydantis Mongolas.

Kai jau buvome atsisveikinę ir ėjau mašinos link, išgirdau uždususį jo balsą už nugaros: „Sustok, pamiršau kai ką pasakyti. Noriu padėkoti tavo tautai. Jūs elgiatės kaip ištikimi kraujo broliai, nepaliekate mūsų nelaimėje. Maskvėnai mums niekada nebuvo broliai ir nebus. Jie tik bando pasisavinti mūsų istoriją ir mus surusinti. To jiems nepavyko ir nepavyks.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų