-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bėgdama iš priešo puolamos šalies Liubovė tikėjosi, kad baisumai tęsis mėnesį kitą, Rusijos vadai suvoks karo beprasmybę ir jiedu su sūnumi sugrįš į gimtinę.
„Mano viltys neišsipildė, bet vis tiek tikiu, kad Ukraina liks ukrainiečiams. Tada nė dienos nelaukę skubėsime namo. Kad ir kaip svetingai mus sutiko Lietuva, kad ir kaip gerai čia rūpinamasi mano sūnumi, noriu namo“, – sako L. Astremska.
Rusijai užpuolus Ukrainą, pirmąjį karo mėnesį Liubovė Astremska ir jos sūnus Andris praleido gyvenamojo namo rūsyje. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
L. Astremska – bibliotekininkė. Ukrainoje ji dirbo ir šį, ir archyvarės darbą. Viena pati augino sūnų Andrį. Jis vienintelis ir ypatingas Liubovės vaikas. Andris turi vystymosi sutrikimų, jo mąstymas ir elgesys labiau primena vaiko. Jau greit į ketvirtą dešimtį įkopsiantis vyras nėra pajėgus pasirūpinti savimi.
„Tokia Andrio būklė ir privertė mane palikti apšaudomą, sprogdinamą Ukrainą. Pagalvojau, jei atsitiktų taip, kad žūčiau pakirsta kulkos ar kitom aplinkybėm, o Andris liktų gyvas, pasirūpinti juo visiškai nebūtų kam. Vien mintis, kas tokiu atveju lauktų sūnaus, privertė bėgti“, – pasakoja L. Astremska.
Ji pasakoja Ukrainoje augindama negalią turintį berniuką iš valstybės svarios pagalbos nesulaukusi. Mokyklos Andris nelankė. Mama sako, kad buvo vienintelė galimybė sūnų apgyvendinti neįgaliųjų internate, bet jame sąlygos – ne pačios geriausios. Vyras vaiko siela ten būtų buvęs pamaitintas ir aprengtas, bet nepajutęs šilumos ir meilės. Tad berniuką Liubovė augino pati, padedama tėvų. Su vaiko tėvu moters keliai išsiskyrė, kai Andris dar nebuvo gimęs.
Kai vaikinas tapo pilnametis, jam buvo sudaryta galimybė dvi dienas per savaitę lankyti neįgaliųjų dienos centrą Nikolajeve.
„Iki karo Nikolajeve gyveno 350 tūkstančių gyventojų. Centras, kurį lankė Andris, buvo toli nuo mūsų namų, vienas jis ten nepajėgdavo nuvykti. Samdžiau moterį, kad palydėtų, o pati skubėdavau į darbą“, – pasakoja L. Astremska.
Kai atvykusi į Raguvą ėmė ieškoti pagalbos sūnui, Liubovė nustebo sužinojusi, kad jis gali lankyti kitoje rajono pusėje, buvusioje Kurganavos mokykloje įkurtą dienos socialinės globos centrą – į jį nuveš ir namo parveš įstaigos autobusiukas.
„Tai rodo, kiek toli į priekį yra pažengusi Lietuva, lyginant su mano šalimi“, – įvertino L. Astremska.
Užuovėją nuo karo baisumų Raguvoje radusi Liubovė su sūnumi net graudinasi pasakodama apie vietinių žmonių gerumą. P. ŽIDONIO nuotr.
Nikolajeve L. Astremska su sūnumi gyveno privačiame name. Rusijai užpuolus Ukrainą, kurį laiką dar nebėgo iš šalies, vis svarstė, kad ištverti karą nuosavame name bus lengviau nei svetur gyvenant daugiabučio bute. Tikėjosi, kad pavyks išsaugoti gyvybes savame rūsyje.
„Bet realybė pasirodė kitokia. Mūsų namo rūsys didžiulis, šaltas, tad gyventi jame pasislėpus buvo kančia. Trumpam apsigyvenome draugės namų rūsyje. Bet užpuolikų kariuomenė susprogdino į Nikolajevą vedantį vandentiekį, likome be vandens. Parūpintą valdžios vandenį turėjome „bambaliais“ nešiotis iš atvežtų cisternų. Štai tada ir pagalvojau: jei žūčiau, nešdama vandenį, kaip gyventų mano sūnus? Toji mintis ir privertė ieškoti pagalbos kitoje šalyje“, – kalbėjo L. Astremska.
Prasidėjus karui, Ukraina vykdė moterų, vaikų, senukų evakuaciją.
Liubovė, į porą kuprinių susikrovusi pačius būtiniausius daiktus, sėdo į gyventojus evakuojantį autobusą ir per Vakarų Ukrainos miestą Lvivą, po to per Lenkiją atvyko į Alytų. Ten jai su sūnumi pasiūlyta apsigyventi bute Panevėžio rajone, Raguvoje.
„Pasiūlymą su džiaugsmu priėmiau. Jau daugiau nei pusantrų metų gyvename puikiame puikaus miestelio bute, mūsų namas pačiame centre, pro langus matyti puikiai sutvarkyta centrinė aikštė“, – džiaugiasi L. Astremska.
Vasarą Raguvos mokyklos teritorijoje jai buvo pasiūlyta užsiauginti daržovių.
Liubovė džiaugiasi dabar apsčiai turinti savų daržo gėrybių.
Ukrainietė juokiasi prisiminusi, kaip vos atvykusi į Raguvą ėjo į miestelio parduotuvę pirkti bulvių ir ten jų nerado.
„Pardavėja atsiprašė, kad bulvių nėra, ir jau po dienos prie mano durų buvo atgabentas ne tik didžiulis maišas naminių bulvių, bet ir gausybė stiklainių su konservuotomis daržovėmis ir dargi mėsa. Štai kaip mumis pasirūpino, kaip apdovanojo Raguva“, – net susigraudina karo pabėgėlė.
Bibliotekininke ir archyvare Ukrainoje dirbusi Liubovė Astremska džiaugiasi Panevėžyje gavusi darbą įmonėje. P. ŽIDONIO nuotr.
Apsigyvenusi Raguvoje, L. Astremska darbo iškart negavo, nors jo ir ieškojo. Tuomet pradėjo megzti vilnones kojines Ukrainos kariams. Dar po kurio laiko ėmėsi pavaduoti atostogauti ėjusias Raguvos baldų fabriko valytojas. Dabar Liubovė dirba vienoje iš Panevėžyje veikiančių įmonių. Į pamaininį darbą ją nuveža Raguvoje gyvenantis kolega.
„Jei jis išeitų iš darbo, palikti darbą turėčiau ir aš, nes neturėčiau su kuo nuvažiuoti į Panevėžį“, – sako L. Astremska.
Ukrainietė pasakoja, kad jos darbas – surinkti elektronines mašinų variklių detales. Dirbti tenka stovint, įskausta ir pirštai.
„Iki tol nebuvau dirbusi fizinio darbo, tad įsidarbindama įmonėje svarsčiau, ar tikrai pajėgsiu. Bet, pasirodo, dirbu ir netgi labai nepavargstu. Džiaugiuosi, kad turiu darbo, turiu iš ko gyventi. Tačiau į Ukrainą vis tiek labai noriu“, – patikina L. Astremska.
Ji tiki, kad Lietuvoje gyvens tik laikinai. Todėl sako labai uoliai nesimokanti lietuvių kalbos. Dalyvavo nuotoliniuose lietuvių kalbos kursuose, pramoko jos ir iš bendradarbių, tačiau vis tiek į juos kreipiasi rusiškai.
Rusiškai ji kalba ir su Raguvos žmonėmis, o ir jie mielai su atvykėle bendrauja šia kalba.
Raguvoje užuovėją nuo karo baisumų rado ir Liubovės draugė iš Nikojalevo, kurios rūsyje kadaise ji su sūnumi slėpėsi.
Moterys kartu su keliauti labai mėgstančiu Andriu vasarą netgi buvo autobusu nuvažiavę į Taliną, iš ten laivu plaukė į Helsinkį.
„Ukrainiečiams Helsinkyje muziejai nemokami, tad nemažai jų aplankėme“, – džiaugiasi L. Astremska.
Visą gyvenimu vaiku liksiantis Andris Astremskas su didžiuliu noru lanko dienos socialinės globos centrą. P. ŽIDONIO nuotr.
Andris – aukštas, tvirtas, nuolat besišypsantis, labai draugiškas vyras. Dėl to, kad šypsena nedingsta nuo jo veido, Kurganavoje esančio dienos socialinės globos centro darbuotojai praminė jį saulyte.
L. Astremska pasakoja, kad Andris tiesiog veržiasi į tą centrą. Mamos namuose augintam, su ja bei seneliais visą vaikystę bei paauglystę leidusiam vyrui itin reikia bendraamžių.
Kartu su šio centro lankytojais bei jų artimaisiais jau spėjo nemažai pakeliauti ir Andris, ir jo mama.
„Lietuvoje mums tikrai gerai, bet nebūna dienos, kad nesvajočiau apie karo pabaigą ir apie grįžimą namo. Seku karo naujienas, žinau, kokia nuniokota ir dar tebeniokojama mano šalis, tačiau mūsų namai bent iki šiol dar nesugriauti“, – sako L. Astremska.
Jei grįžtų namo dabar, ji sako neįsivaizduojanti, kur reikėtų ieškoti darbo ir iš ko pragyventi.
Pasak Liubovės, dabar Ukrainoje darbo turi tie, kas dirba gydymo įstaigose bei pagalbos tarnybose. Ir dar prekybininkai.
Jos, bibliotekininkės bei archyvarės, paslaugų, vargu ar karo metais kam reikėtų.
O pragyventi Ukrainoje sunku. Vykstant karui, itin pabrango maisto produktai. Kitų šalių siunčiama labdara paprastai atitenka kovotojams.
„Kaip ten bebuvę, grįžę išgyvensime. Svarbu, kad baigtųsi karas ir kad galėtume sugrįžti namo“, – pabrėžia L. Astremska.
