-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabartinio Odesos miesto vietoje viduramžiais stovėjo nedidelė kunigaikščio Vytauto Didžiojo įkurta gyvenvietė ir pilis. Visgi Kremliui pavyko suklastojus istoriją miestą surusinti. Net ir dabar, Ukrainoje verdant kruviniems mūšiams, saulės lepinamoje Odesoje liejasi linksmybės ir rusų kalba.
Tiesiai iš mūšių drebinamo Kupiansko spalio pabaigoje nuvykęs į Odesą pasijutau tarsi patekęs visai į kitą šalį. Ne vien todėl, jog 800 kilometrų į pietus nutolusi Odesa pasitiko dvigubai šiltesniu oru ir paplūdimio nuogaliais.
Miestą kaitino rekordiškai šiltas ruduo – termometro stulpeliai kilo iki 31 laipsnio.
Visgi mane bei viešbučio kolegą, Kolumbijos žurnalistą, politologijos profesorių Johaną Marijų Gonsalesą ne mažiau nei orai pribloškė per karą mieste vykstančios linksmybės.
Penktadienio vakarą miesto centras tiesiog ūžė nuo besilinksminančių žmonių, kavinėse buvo šokama, skambėjo tranki muzika, o pusnuogės merginos viliojo užeiti į striptizo klubus.
„Ar tau tai atrodo normalu?“ – stebėdamas džiūgaujančią minią paklausė kolumbietis.
Ispanijoje daug laiko praleidžiantis ir Lotynų Amerikos šalių bei JAV spaudai rašantis politologas į Ukrainą atvyko tam, kad apie karą su Rusija pasauliui galėtų pasakoti tikroviškiau.
Profesorius pasibaisėjo vaizdais Bučoje ir Irpinėje, tačiau ne ką mažiau jį pribloškė odesiečių linksmybės kasdien girdint pranešimus apie karių bei civilių žūtis.
Svečių namų Odesoje keturiasdešimtmetė administratorė Nataša paaiškino: „Gyvename šiltesniame klimate ir esame kurortas, visada išsiskyrėme neskubumu, mokėjimu atsipalaiduoti ir juokauti, plepumu ir pomėgiu linksmintis. Pasilinksminimas yra geriausias vaistas nuo streso, patiriamo per karą.“
Administratorė apgailestavo, jog dėl komendanto valandos, galiojančios nuo vidurnakčio iki penktos valandos ryto, sumažėjo turistų bei iš jų gaunamos pajamos. Turistus, anot Natašos, atbaidė ir tai, jog beveik pusantrų metų buvo uždaryti paplūdimiai, o Maskvai nutraukus susitarimą dėl grūdų eksporto per Odesos uostą, miestą imta kartkarčiais atakuoti raketomis.
Paklausus, ar pradėjo mokytis ukrainiečių kalbos, mat liepos mėnesį įsigaliojo baudos už nesugebėjimą klientų aptarnauti valstybine kalba, Nataša pripažino šį potvarkį kol kas ignoruojanti. Anot jos, Odesa visada buvo daugiatautė, čia visus vienijo rusų kalba ir kultūra, rusiškos dainos ir filmai. Dabartinį nurodymą kalbėti ukrainietiškai Nataša vadina prievartiniu ir jį vykdyti nusiteikusi tik išimtiniais atvejais.
Iš Ukrainos karo zonų į Odesą atvykusį profesorių iš Kolumbijos Johaną Marijų Gonsalesą sukrėtė šiame uostamiestyje vykstančios linksmybės. E. BUTRIMO nuotr.
„Aš irgi iki karo nekalbėjau ukrainietiškai, tačiau dabar išsitraukiau senus vadovėlius. Per parodų atidarymus nebegaliu pasakoti rusiškai, į turistų iš Vakarų Ukrainos klausimus irgi privalau atsakyti jiems įprasta kalba“, – pasakojo Odesos centrinės meno galerijos vadovė Jekaterina Pimenova.
Kai prieš pusantrų metų Odesoje su ja susitikome pirmą kartą, J. Pimenova tikino išsiverčianti ir ateityje nusiteikusi išsiversti be ukrainiečių kalbos, o siūlymą šalinti paminklą Rusijos carienei Jekaterinai II bei poetui Aleksandrui Puškinui vadino barbariškumu. Dabar ji jau gyrė sprendimą pašalinti iš aikštės paminklą carienei.
„Aš manau, kad A. Puškinas atstovauja pasaulinei kultūrai, paminklo jam nereikėtų griauti, tačiau Italijoje dirbantis 23 metų sūnus pasisako už nuvertimą. Jo nuomone, ir šitas paminklas yra Maskvos imperializmo simbolis“, – kalbėjo J. Pimenova.
Mokytis ukrainiečių kalbos ji pradėjo sugėdinta sūnaus. Šis Italijoje kartu su sužadėtine kalbasi ukrainietiškai, kad aplinkiniai jų nepalaikytų rusais.
Netikėtai valstybine kalba per susitikimą prašneko ir 78 metų buvęs kariškis Romanas, nors prieš pusantrų metų jis irgi kalbėjo tik rusiškai. Pakeisti kalbą irgi paragino sūnus, gyvenantis JAV ir renkantis paramą Ukrainos kariams, kurią tėvas iš Moldovos gabena į pafrontę.
Tiek Romanas, tiek J. Pimenova ir toliau savo asmeninėse paskyrose feisbuke rašo rusiškai, taip, kaip ir dauguma odesiečių.
„Visiškas perėjimas prie ukrainiečių kalbos užtruks kelis dešimtmečius, o mes, senoji karta, tarpusavyje ir toliau bendrausim rusiškai. Nepavydžiu savo sūnui poetui, kuris dabar išgyvena krizę, nes valstybinės kalbos nemoka tiek, kad galėtų ja kurti“, – kalbėjo Romanas.
Kažkas dažais apliejo carui Aleksandrui II skirtą paminklą. E. BUTRIMO nuotr.
Pirmą kartą atvykęs į Odesą labai nustebau pamatęs tris paminklus Rusijos carams. Tuomet atsitiktinai prie vieno subombarduoto namo sutiktas Odesos meras Genadijus Truchanovas pareiškė, kad negriaus paminklų carams, esą jie atspindi miesto istoriją, o Jekaterina II buvo Odesos įkūrėja. Visgi meras kalbėjo netiesą.
Iš tiesų Odesoje pirmą gyvenvietę bei pilį įkūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir šis miestas gyvuoja ne 200, o 600 metų.
Pati piečiausia LDK Kačibėjaus pilis stovėjo Odesos centre. Neišliko jokių jos liekanų, mat pilį iki pamatų sunaikinti nurodė būtent Jekaterina II, uždraudusi ukrainiečių kalbą ir kazokų organizacijas.
„Tai buvo Kremliaus sugalvotas ir sėkmingai įdiegtas mitas, kad Odesai yra 200 metų. Šitaip miestą norėta „pririšti“ prie Rusijos“, – pasakoja valstybinės kalbos kontrolierė, visuomeninės organizacijos „Odesa kalba ukrainietiškai“ vadovė Jaroslava Vitko-Prysyazhnyuk.
„Tie, kas teigia, jog paminklas A. Puškinui yra vien kultūrinis ir istorinis palikimas, nes poetas trumpai gyveno Odesoje, pamiršta, kad čia dešimt kartų ilgiau gyveno didinga poetė Lesė Ukrainka, tačiau jai paminklo iki šiol nėra.“
V. Balinskis
Anot jos, paminklas Jekaterinai II pastatytas 1900 metais, tačiau 1920 metais bolševikai jį nukėlė. Paminklas ilgai dulkėjo muziejaus rūsyje, bet 2007 metais prorusiška Odesos valdžia už miesto pinigus jį restauravo ir atstatė, nors tam priešinosi istorikai ir netgi nepritarė tuometis prezidentas V. Juščenka.
J. Vitko-Prysyazhnyuk įsitikinusi, jog paminklas atstatytas ne šiaip sau, o Rusijai siekiant išlaikyti savo įtaką Odesai. Maskva tada per įkurtą Rusų kultūros fondą visose buvusiose respublikose gaivino panašius paminklus.
„Kai prieš 14 metų atvykau studijuoti į Odesą, miestas pasitiko stendais: „Rusų kalba – gimtoji odesiečių kalba, didingų A. Puškino ir F. Dostojevskio kalba“. O mano kambario draugė gydytoja pasakė: jei nenori būti vadinama kaimiete, nori čia pritapti, padaryti karjerą, pamiršk ukrainiečių kalbą“, – pasakojo „Odesa kalba ukrainietiškai“ vadovė.
Ekologas Vladislavas Balinskis uždėjo ant Jekaterinos II paminklo budelio kaukę ir kaltina Odesos merą stabdant miesto derusifikaciją. E. BUTRIMO nuotr.
Visgi net ir po 2013 metų antirusiškos Maidano revoliucijos Odesa liko rusakalbė. Situacija ėmė keistis tik šią liepą, kai Ukrainoje įsigaliojo įstatymas, nurodantis klientus aptarnauti valstybine ukrainiečių kalba.
„Maskva seniai planavo jėga užgrobti Ukrainą. Darė viską, kad rusakalbiams gyventojams išlaikytų savo įtaką. Odesa visada buvo Rusijai svarbus miestas, kurortinis perlas, todėl buvo klastojama istorija, ignoruojamos iniciatyvos dėl lietuviškos pilies įamžinimo“, – svarsto istorijos profesorius Vladimiras Pivtorakas.
Ekologinės organizacijos „Žalias lapas“ vadovo Vladislavo Balinskio nuomone, būtina šalinti ir Odesoje tebestovintį paminklą A. Puškinui.
„Tie, kas teigia, jog paminklas A. Puškinui yra vien kultūrinis ir istorinis palikimas, nes poetas trumpai gyveno Odesoje, pamiršta, kad čia dešimt kartų ilgiau gyveno didinga poetė Lesė Ukrainka, tačiau jai paminklo iki šiol nėra“, – atkreipė dėmesį V. Balinskis.
Jis įsitikinęs, kad Odesos meras G. Truchanovas stabdo dekomunizaciją bei derusifikaciją.
V. Balinskį piktina, kad meras nenori komunistinių gatvių pavadinimų keisti kare kritusių didvyrių ukrainiečių vardais, o jas perrašo neutraliais pavadinimais – Abrikosų, Obuolių, Pramonės, Transformacijos.
