-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
T. Tumas kovojo 92-osios brigados Užsieniečių legione. Tą lemtingą vasario 23-iąją rusų drono paleistai granatai pataikius į automobilį, sužeisti du kariai – lietuvis ir jo bendražygis ukrainietis, gabenę minas į priekinę fronto liniją. Medikams nepavyko išgelbėti T. Tumo gyvybės. Jo kolega išgyveno.
Prieš išvykdamas kariauti į Ukrainą, T. Tumas dirbo pasieniečiu – saugojo Lietuvos sieną su Baltarusija.
Nusprendęs vykti į Kyjivą, Tadas žmonai paaiškino: jei Rusija parklupdys Ukrainą, kitas jos taikinys bus Lietuva.
T. Tumas buvo neblogai pasiruošęs – šešerius metus treniravosi Krašto savanorių pajėgose.
Kovoti į frontą Ukrainoje lietuvis atvyko lapkritį. Po apmokymų poligone vykdavo į kovines užduotis Bachmuto apylinkėse.
Žuvusio kario karstas buvo atidengtas Šv. Mykolo auksinių kupolų vienuolyno cerkvėje. E. Butrimo nuotraukos.
Praėjusį ketvirtadienį, kovo septintąją, Kyjive, Šventojo Mikalojaus katedros prieigose, Ukrainos kariuomenė surengė atsisveikinimo su T. Tumu ceremoniją. Šioje vienoje šarvojami garbingiausi kariai.
Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas, dešimtys karių, ukrainiečių ir Ukrainoje gyvenančių lietuvių pagerbė kario savanorio iš Lietuvos atminimą.
Apeigose dalyvavo T. Tumo bendražygiai lietuviai, ukrainiečiai, lenkai, taip pat Kyjivo lietuviai, bičiuliai iš Lietuvos bei paprasti ukrainiečiai, atėję padėkoti Lietuvai. Vainiką atnešė ir Kyjivo „Dinamo“ futbolo aistruoliai, draugaujantys su Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliais bei pažinoję T. Tumą.
Lietuvos trispalve uždengtas karstas atvežtas į nedidelę aikštę priešais katedrą. Šioje aikštėje – ir ukrainiečių sunaikinta kovinė Rusijos technika.
Šiuo Rusijos technikos laužynu ukrainiečių menininkai perduoda žinią, kad tokia pabaiga laukia okupantų.
Ukrainoje Užsieniečių legione kovojančius Lietuvos karius prakalbinti nebuvo lengva.
Juos slėgė liūdesys dėl tautiečio netekties. Kai kurie atsisakė kalbėti nenorėdami, kad artimieji žinotų, jog jie Ukrainoje užsiima ne humanitarine pagalba, o kovoja fronte.
Tokią priežastį įvardijo sužeistus karius kovos lauke gelbėjanti jauna lietuvė karo medikė. Per atsisveikinimo ceremoniją verkdama ji tvirtai laikė aukštai iškeltą vėliavą su Vyčiu.
Du kariai kauniečiai sutiko kalbėti su sąlyga, kad nebus fotografuojami ir nebus viešinamos jų pavardės.
„Jei nepadėsime Ukrainai dabar, vėliau tas pats priešas ateis pas mus.“
R. Urvikis
29 metų savanoris, slapyvardžiu Jara, prasitarė, kad yra vienas ilgiausiai Ukrainoje kovojančių lietuvių. Čia atvyko pirmomis karo dienomis.
„Atvykau, nes supratau, kad Rusija gali veržtis ir į Lietuvą, reikia ją stabdyti. Tai buvo mano sprendimas, nors tokios tradicijos giminėje nėra – seneliai pokariu nebuvo partizanai. Man yra tekę dalyvauti Kyjivo gynyboje – mūšiuose prie Bučos ir Irpinės, vėliau kovose per kontrpuolimą Charkivo regione, dar vėliau Bachmute, Avdijivkoje. Šiuo metu esu išleistas kelioms dienoms rotaciniam poilsiui“, – kalbėjo Jara.
Jis svarsto, kad už Ukrainą mūšio lauke kovoja bent kelios dešimtys lietuvių.
Anot kario, buvo ir tokių, kurie atvykę į apmokymus ir suvokę karo realybę, skubiai grįžo namo.
„Čia ne vaikų žaidimo aikštelė, čia negailestingas karas, tai paliudijo ir T. Tumo žūtis“, – pabrėžė Jara.
Jis teigė netikintis, kad ši žūtis praretins kariaujančių lietuvių gretas. Jara svarsto, jog tie, kas bijo, išvyksta iš karto, o pasilikusieji susitaiko su tuo, kad gali atsitikti visko.
Į paskutinę kelionę palydint žuvusį lietuvį, atsisveikinimo kalbą sakė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje V. Sarapinas.
„Išgirdę apie T. Tumo žūtį mano tėvai susisiekė su manimi, bet neragino grįžti. Tėvai jaudinasi dėl manęs, išgyvena, bet gerbia tokį pasirinkimą, nes pasakiau, kad pasilikęs Lietuvoje jausiuosi blogai“, – kalbėjo 21-erių karys, šaukiamas Selu.
Jis į Ukrainą atvyko pernai birželį, prieš tai Kauno universitete studijavo mediciną.
Selui teko kelias savaites kovoti prie Kupiansko, tačiau daugiausia laiko praleido fronte prie Bachmuto.
Studentas kuriam laikui buvo grįžęs į Lietuvą, dabar Kyjive laukia pasirašyti naują sutartį. Jis su T. Tumu dalyvavo pratybose.
„Ukrainai privalome padėti. Tai mūsų bendra kova, nes priešas yra vienas. Nugalėjęs Ukrainą, jis atžygiuotų pas mus“, – kalbėjo Selas.
Ukrainoje viename name su T. Tumu gyvenusį R. Urvikį kovų bendražygio žūtis sukrėtė.
„Išlydėjau Tadą į paskutinę užduotį, apkabinau, kaip kad visada vienas kitą apkabindavome prieš išvykdami į kovinę operaciją, o ryte sužinojau, kad jo nebėra“, – prislėgtas pasakojo Ukrainoje kariaujantis Raimundas Urvikis.
Iki karo šie kariai vienas kito nepažinojo. T. Tumas gyveno Vilniuje, o R. Urvikis Jonavos rajone. Paklaustas, kaip galėtų Tadą apibūdinti, Raimundas pasakojo, jog kovų bendražygis buvo darbštus ir imlus, norėjo kuo skubiau viską gerai išmanyti.
Pastaruoju metu Tadas domėjosi dronais ir siekė išmokti juos valdyti.
„Nuolat klausdavo: Raima, gal tau tą padėti, gal aną. Ir aš jam padėdavau. Žinia, kad Tadas žuvo, mane nepaprastai sukrėtė“, – kalbėjo R. Urvikis.
Jis fronte kariauja kiek daugiau nei metus. Per tą laiką teko susitaikyti su ne vieno bendražygio žūtimi.
Po Tado žūties vadas R. Urvikį išleido trumpų atostogų. Raimundas žuvusio bendražygio žmonai atveš jo asmeninius daiktus. Paskui vyks aplankyti savo žmonos ir dviejų vaikų į Ruklą Jonavos rajone. Paklaustas, kodėl ryžosi kariauti Ukrainoje, R. Urvikis atsakė: „Jei nepadėsime Ukrainai dabar, vėliau tas pats priešas ateis pas mus.“
