Populiarų zoologijos sodą okupantai bandė sulyginti su žeme.

Zoologijos sode žudė ir žmones, ir gyvūnus

Specialiai iš Lisnės kaimo, Ukraina

„Iš penkiolikos pasilikusių darbuotojų šeši žuvo. Mačiau keturių kolegų agonijas. To vaizdo niekada nepamiršiu ir niekada neatleisiu žudikams“, – kalbėjo Feldmano ekoparko direktoriaus pavaduotoja Svitlana Višnevecka.

Antrą karo savaitę, 2022-ųjų kovo 7-osios rytą, ji į voljerą išvedė pasivaikščioti liūtuką, kai staiga išgirdo šūvius ir pamatė prie centrinio įėjimo kažką parkrentant.

Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo jų vairuotojas Andrejus.
Supratusi pavojų, direktoriaus pavaduotoja garsiai sušuko visiems slėptis, o pati nubėgusi į rūsį palindo po stelažu.
Greta tūnojo ir gyvūnų šėrikė Svitlana bei jos penkiolikmetis sūnus Denisas. Nurimus sprogimams, jis pirmas pravėrė duris į lauką pasižvalgyti. Tą pačią akimirką šalia sprogo bomba, berniukui nutraukdama koją.
Iškviesti greitosios medikai Denisą bei dar du sužeistus darbuotojus nugabeno į ligoninę, tačiau medikams paauglio išgelbėti nepavyko – jis mirtinai nukraujavo.

Feldmano ekoparko direktoriaus pavaduotoja, veterinarė S. Višnevecka okupantams niekada neatleis dėl nužudytų kolegų ir gyvūnų. E. Butrimo nuotraukos

„Abu Deniso tėvai dirbo zoologijos sode. Jie 15-iolika metų negalėjo susilaukti kūdikio, o dabar, praėjus dar 15-ai, jų vaikas žuvo nuo rusų raketos“, – kalbėjo S. Višnevecka.
Lemtingą dieną tėvai nenorėjo sūnaus vežtis į darbą, tačiau šis pareiškė, jog saugiau jausis kartu su jais.
Tą dieną zoologijos sode žuvo dar trys darbuotojai, du – nuo skeveldrų, o vienas nuo šautuvo šūvių.
Vos po kelių dieną šūviais iš arti į galvą nušauti du Oleksandrai, kurie nuo rusų karių slėpėsi tualete. Tai buvo gyvūnų šėrikai. Vienas iš jų mirties akimirką rankoje laikė kibirą su morkomis, kitas – kibirą su sausu pašaru.
„Man ir dabar kalbant iš pykčio verda kraujas. Nesuvokiu noro žudyti zoologijos sodo darbuotojus, kurie aukojosi gelbėdami nuo bado gyvūnus. Buvau susitaikiusi su mintimi, kad irgi galiu žūti, bet negalėjau palikti be priežiūros savo vaikų – taip vadinu daugybę mūsų gyvūnų. Juos globoju nuo pat gimimo“, – su ašaromis akyse pasakoja 63-ejų S. Višnevecka.

Zoologijos sodo darbuotojams pavyko išgelbėti liūtą Banzai.

Gyveno narve su gyvūnais

S. Višnevecka visą gyvenimą dirba veterinare, o zoologijos sode – trylika metų, nuo pat jo įkūrimo. „Man vienintelei Ukrainoje ir visose buvusios SSSR šalyse pavyko pasiekti, jog nelaisvėje esantys tapyrai ir didieji Afrikos vėžliai susilauktų palikuonių“, – didžiuojasi Svitlana.
Gimus tapyriukui, ji net nutraukė savo atostogas Ispanijoje ir savaitei apsigyveno gyvūnų narve. Norėjo pati įsitikinti, kad mama neišsižada kūdikio, o jį maitina ir globoja.
Siekdama, kad iki 140 kilogramų užaugantys afrikiniai vėžliai susilauktų vaikų, moteris kurį laiką irgi kartu su jais gyveno ir padėjo šildyti padėtus kiaušinius.
„Verkiau, kai vėžlių šeimyna per okupaciją nugaišo. Neįstengėm jų išgelbėti, nes karo pradžioje oras buvo labai šaltas, o per bombardavimus dingo elektra ir kartu šildymas“, – apgailestavo veterinarė.
Tuo baisiu metu žuvo daugiau nei trys šimtai šio zoologijos sodo gyvūnų – nuo kulkų, bombų skeveldrų, šalčio, bado, išgąsčio.
„Neįstengiu Rusijos kareivių vadinti kitaip nei išsigimėliais. Jie tiesiog iš neturėjimo ką veikti ar iš pykčio, kad sužlugo puolimo planai, šaudė į mūsų darbuotojus ir gyvūnus“, – kalbėjo S. Višnevecka.
Privataus verslininko įkurtas ir išlaikomas zoologijos sodas garsėjo visoje Ukrainoje. Jis buvo vienintelis, į kurį įėjimas nekainavo ir į kurį nemokamai veždavo autobusai.

Zoologijos sodo įkūrėjas Oleksandras Feldmanas teigia, kad jam atkurti prireiks dešimties metų.

Gelbėjo apklodami rūbais

Kilus karui, zoologijos sode liko dirbti tik 15-iolika iš 200 darbuotojų. Kiti išsigandę pasitraukė.
Mat nuo zoologijos sodo iki Rusijos sienos tėra vos 25 km. Jau pirmą karo dieną šie gyvūnų namai atsidūrė pilkojoje zonoje – iš vienos pusės okupantai, o iš kitos kovotojai, ginantys įėjimą į Charkivo miestą.
S. Višnevecka guodžiasi nors tuo, jog beveik penkis tūkstančius gyvūnų pavyko skubiai pervežti į kitus zoologijos sodus. Vėliau bombos sugriovė 90 proc. sodo pastatų.
Gelbėjimo operacija buvo labai rizikinga, skeveldros sužeidė kelis į mašinas gyvūnus nešusius vyriškius, o viena transportavimo mašina sudegė į ją pataikius raketai.
Sudegė ir keli autobusai, o rusų kariai grobė viską, ką įstengė – šaldytuvus, kompiuterius, generatorius, mašinas.
„Pasigirdus pirmiesiems mūšių griausmams, gyvūnus iš voljerų suvarėme į žiemos namelius, kad saugotume nuo triukšmo ir skeveldrų. Deja, tai ne ką tepadėjo. Jie vis tiek labai stresavo, ėmė elgtis nenuspėjamai: per sprogimus kai kurie sustingdavo prisiploję ant žemės tarsi negyvi, kiti paniškai lakstė, ieškodami, kur slėptis“, – pasakojo veterinarė.
Kai šalia užvirdavo dideli mūšiai, ukrainiečiai kariai nepraleisdavo zoologijos sodo darbuotojų, įspėdami, kad visi gali žūti.
Kartais nepraleisdavo dvi tris dienas, tad apsidrausdami darbuotojai gyvūnams palikdavo daug pašaro.
Išsijungus šildymo sistemai, gyvūnai buvo klojami rūbais, o žvėris iš pietų kraštų stengiamasi nors valandai sušildyti įjungiant generatorių. Tokios šilumos neužteko. Kai kurie gyvūnai nugaišo iš šalčio.

Atminimo lenta žuvusiesiems.

Jautriausios – žmogbeždžionės

Bizoniukas vardu Saša gimė karo išvakarėse, o stebuklingai išgyveno todėl, jog tėvai per bombardavimą jį uždengė iš abejų pusių – juos abu pražudė skeveldros.
Merdėjančių tėvų kūnų šiluma padėjo bizoniukui išgyventi ir šaltą vasario pabaigos naktį bei sulaukti sodo darbuotojų pagalbos.
„Visų jautriausiai į sprogimus bei karo gaudesius reagavo žmogbeždžionės – šimpanzės ir gorilos. Lankytojų numylėtos šimpanzės Vera ir Liuba nugaišo nuo infarkto iš išgąsčio, dar kelios nustojo valgyti, įtarėme, kad taip siekia numirti“, – teigė veterinarė.
Darbuotojai stengėsi išgelbėti ir patį seniausią liūtą, 18-os metų Banzai. Šis buvo sužeistas skeveldros į šlaunį. Po pusmečio Banzai kitame zoologijos sode nugaišo dėl senatvės, tačiau prižiūrėtojai didžiuojasi, kad ne nuo okupantų šūvių.

Okupantų žiaurumą patyręs zoologijos sodas atnaujino veiklą.

Gyvūnai parodė dėkingumą

Gyvūnus išgabenant iš zoologijos sodo, aplink virė vis įnirtingesni mūšiai. Gepardus spėta išvežti paskutinę akimirką – po valandos bomba pataikė į jų voljerą. O išvedant Amūro tigrą, jo namelis jau degė. Lūšis liks visam gyvenimui raiša, nes skeveldra negrįžtamai pažeidė leteną.
S. Višnevecka labiausiai didžiuojasi, kad sugebėjo išvesti iš narvo orangutano patelę su vaiku. Šie gyvūnai labai stiprūs, suaugusio patino jėga prilygsta septynių vyrų, tad prie jų artinasi tik šėrikas. Kiti prieiti gali vien gyvūną užmigdžius.
Veterinarė prieš tai niekada nebuvo įėjusi į orangutanės narvą, bet tądien pasiryžo, nes migdomųjų nebeturėjo, o šėrikas darbe nebepasirodė.
„Pradariau vartus, atsiklaupiau ant kelių ir sakau: mamyte Ponočka, gelbėkim tavo vaikelį, duok ranką ir eikim į mašiną. Įvyko stebuklas – patelė viena ranka apkabino trejų metų (orangutanai subręsta maždaug 12, o gyvena 40–50 metų) sūnelį, o kitą ištiesė man. Taip ir perėjome į transportavimo mašiną“, – prisimena direktoriaus pavaduotoja.
Stebuklingą dėkingumą parodė ir liūtas. Kai po kurio laiko grįžo į namus – parvežtas atgal iš kito zoologijos sodo įėjo į senąjį voljerą, iš džiaugsmo per grotas ėmė veterinarei laižyti rankas, kiti darbuotojai tuo liko labai nustebinti.