Į devynių aukštų gyvenamąjį namą Odesoje praėjusį šeštadienį smogė rusų paleistas dronas.
Per ataką sugriuvus daliai laiptinės žuvo dvylika gyventojų, iš jų net penki – vaikai.
Tai daugiausia civilių gyvybių nusinešusi tragedija nuo pat karo pradžios Odesoje, sukrėtusi visą šalį.
Kai kitos dienos rytą atvykau į įvykio vietą, joje burzgė generatoriai, kranai, traktoriai ir krovininės mašinos – palengva buvo keliami cemento blokai spėjant, kad po jais – dar gyvi sužeistieji.
To tikėjosi ir į tragedijos vietą susirinkę aukų artimieji. Jie verkdami meldėsi, prašė gelbėtojų skubėti, bet ir būti atsargiems.
Tuo metu jau buvo rasti dešimties žuvusiųjų kūnai. Spėta, kad po griuvėsiais gali būti dar šešios aukos.
Jau vėlai vakare gelbėtojai ištraukė dviejų vaikų kūnus. Policijos pareigūnams pavyko išsiaiškinti, kad kitos keturios spėjamos aukos nelaimės dieną buvo išvykusios ir, jų laimei, nenakvojo okupantų taikiniu tapusiame daugiabutyje.
Odesos meras Genadijus Truchanovas neslėpė įtūžio: „Kuo Maskvos teroristams prasikalto kūdikiai ir jų tėvai? Aplinkui nėra jokių karinių, jokių strateginių objektų, vien daugiaaukščiai namai, dvi mokyklos, cerkvė ir vaikų žaidimų bei sporto aikštelės.“
Pasak mero, dronas pataikė į devynių aukštų, dvylikos laiptinių namo pirmą laiptinę, sugriovė kairėje pusėje ties išorine siena buvusius 18 butų.
Buvo apgriauti ir 33 butai kitoje laiptinės pusėje bei dalis butų antroje laiptinėje. Langai išdužo ir keliuose šalia esančiuose namuose.
G. Truchanovo teigimu, sugriauta pirmoji laiptinė nebebus atstatoma. Jos gyventojams valstybė per pusmetį išmokės kompensacijas kitiems butams įsigyti.
Kotovskio kaimeliu vadinamas šis Odesos miegamasis mikrorajonas yra pats didžiausias mieste. Nuo centro jis nutolęs net 15 kilometrų.
Nuo karo pradžios jame nebuvo jokių sprogimų – priešo raketos ir dronai lėkė į Odesos centrą bei jūros uostą.
„Kai išgirdau telefone oro pavojaus signalą, atsibudau ir pradėjau rengtis, ketinau sėstis į fotelį koridoriuje. Mat patariama arba eiti į gretimo namo rūsyje esančią slėptuvę, arba pralaukti koridoriuje ar vonioje, kur nuo sprogimo saugo dvi sienos“, – pasakojo septintame aukšte gyvenusi 74 metų Valentina Godka.
Visgi senjorė nespėjo apsirengti, kai ant jos ėmė byrėti tinkas bei stiklo šukės.
„Elektra pradingo, staiga matau – prieš akis gatvė ir kaimyninio namo langai. Supratau, kad mano buto sienos nebėra. Pusnuogė išbėgau į laiptinę, išlėkiau į kiemą. Netoli laiptinės gulėjo viena kaimynė, jai sprogimo bangos išverstos durys sulaužė kojas“, – pasakojo V. Godka.
Pensininkė iki karo gyveno kartu su 50 metų sūnumi bei 23-ejų anūku, tačiau šiuo metu abu fronte kovoja su okupantais.
Būrio vadas moters sūnui Vadimui leido skubiai vykti pas mamą ir padėti jai susirasti bei persikelti į kitą būstą.
Pasisekė ir 64 metų Natalijai Guzovskai, gyvenusiai šeštame aukšte, bei jos sūnui Andrejui. Jis su žmona ir dukra gyveno tos pačios laiptinės antrame aukšte.
Prastai girdinti N. Guzovska po sprogimo paskambino sūnui paklausti, kas atsitiko. Apsimiegojęs sūnus manė, kad sprogimas įvyko kažkur kieme, ir patarė mamai į lauką neiti.
Bet jau po kelių minučių į sūnaus ir mamos butų duris ėmė belstis gelbėtojai, ragindami kuo greičiau bėgti.
„Aš rimtai išsigandau tik lauke, kai pamačiau, jog mano aukšto kaimynų buto nebėra, o išorinė mano buto siena irgi dingo ir visi iš lauko mato stovinčią mano spintą“, – žegnojosi kalbėdama N. Guzovska.
Jos sūnaus butas atsipirko išdužusiais langais ir įskilusiomis sienomis.
38 metų Sergejus Sidakas parodė į butą antrame aukšte: „Matote užuolaidą, tai mano 31 metų sesers Anos Gaidarži virtuvė. Kitų kambarių neliko, kaip kad neliko ir sesers. Ji žuvo kartu su trijų mėnesių sūneliu Timonia. Kitame kambaryje miegojęs vyras bulgaras Sergejus su pustrečių metų dukrele Liza išsigelbėjo.“
Ana buvo Odesoje žinoma floristė, mėgo piešti, siūti, siuvinėti.
„Kai pamačiau iš buto gelbėtojų išnešant Anos siuvimo mašiną, nesusilaikiau ir pravirkau, nors į įvykio vietą atskubėjęs iš karto supratau, kad sesuo išgyventi negalėjo. Jos kambarį tiesiog suknežino iš viršaus nuvirtę butai“, – pasakojo Sergejus.
Odesiečius bene labiausiai sukrėtė Kravecų šeimos likimas – per sprogimą žuvo Mariupolyje ir Bachmute su priešu kovoję tėvai ir visi trys jų vaikai.
Kai sekmadienio rytą devintą valandą atskubėjau iš Charkivo į tragedijos vietą, gelbėtojai pranešė prieš pusvalandį radę 39 metų Tanios bei septynių mėnesių dukrelės Lizos kūnus.
40 metų Ukrainos armijos pulkininko, 56 brigados vado pavaduotojo Olego Kraveco kūną gelbėtojai aptiko dar tragedijos rytą – šeštadienį. Vyriškis gulėjo prispaustas griuvėsių savo bute penktame aukšte. Jo žmonos Tanios, septynių mėnesių Lizos, septynerių metų Zlatos ir dešimties metų Sergejaus kūnai rasti pirmame aukšte.
Olegas su Tania susituokė prieš trejetą metų. O. Kravecas su priešu kovojo nuo 2014 metų, pastaruoju metu vadovavo brigadai. Pagal įstatymą susilaukęs trečio vaiko kariškis galėjo demobilizuotis, tačiau O. Kravecas norėjo toliau ginti šalį.
„Į tragedijos vietą susirinkę gyventojai kaltina ne tik tragedijos sukėlėjus, bet neretai ir Dievą. Jis neturi su nelaime bei karu nieko bendro, nes vieni kitus žudo žmonės, o ne Dievas“, – tragedijos vietoje prie sugriauto devynaukščio kalbėjo šventikas Pavelas.
Jis kartu su broliu vienuoliu Andrejumi tą naktį nemiegojo bute ketvirtame aukšte – abu buvo išvykę.
„Dirbu kaime netoli Odesos, o į vaikystės namus sugrįžtu tik porai parų kas kelias savaites. Brolis vienuolis dar rečiau. Tą naktį atskubėjau ir meldžiausi, kad būtų kuo mažiau aukų. Be galo gaila žuvusiųjų, ypač vaikų, o kodėl Dievas jiems skyrė tokį likimą, nesužinosime. Noriu palinkėti, kad žmonės labiau galvotų apie amžinąjį gyvenimą“, – sako tėvas Pavelas.
Prie sugriautos laiptinės nenutrūkstamu srautu einantys ukrainiečiai neša gėles, vaikiškus žaislus, čia negęsta žvakutės.
Atėjusieji pagerbti žuvusiųjų šluostosi ašaras, o pakalbinti neslepia pykčio priešui ir linki pergalės savo armijai.
E. Butrimo nuotraukos.