-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Neseniai Rusija apkaltino Ukrainą, kad šios karių paleista raketa Donecko miesto turguje užmušė niekuo dėtus 25 civilius.
Ukrainos vadovai šių kaltinimų kol kas nepaneigė, o įrodyti, ar tai tiesa, nebus lengva – nei Kyjivo žurnalistai, nei politikai į Donecką nėra įleidžiami.
2014 metais milijoną gyventojų turėjęs Doneckas buvo penktas pagal dydį Ukrainos miestas, tačiau dabar, praėjus dešimčiai metų nuo to laiko, kai jį nuo Ukrainos atplėšė Maskvos separatistai, čia gyventojų sumažėję beveik per pusę.
Donecke kasdien griaudėja sprogimai, nes fronto linija eina vos keletas kilometrų nuo miesto.
„Donecke be rusiško paso esi niekas, sunku įsidarbinti, gauti pašalpas, pensiją ir patenki akylon KGB seklių kontrolėn.“
Tania
Apie tai, kaip gyvenama Donecke, prikalbinau papasakoti 56 metų jo gyventoją Tanią, į Kyjivą atvykusią prieš pusantrų metų.
Taniai pažadėjau neviešinti nei jos pavardės, nei dabartinės nuotraukos, nes moteris netrukus planuoja grįžti gyventi į Donecką ir jai teks pereiti griežtą Rusijos KGB patikrą.
Tania į Donecką iš už 150 kilometrų esančio Severodonecko atvyko studijuoti inžinerijos ir ten pasiliko gyventi, sukūrė šeimą.
Kyjive moteris apsistojo prieš pusantrų metų, nusprendusi vykstant karui būti arčiau vienturčio sūnaus.
Ukrainos sostinėje ji įsidarbino kambarių tvarkytoja trijuose ekonominės klasės svečių namuose.
Triūsia už minimalius atlygius nelegaliai: tokių viešbutukų savininkai vengdami mokesčių išnaudoja sunkioje situacijoje atsidūrusius pabėgėlius.
Tania ukrainietė, tačiau jau nusprendė, kad grįžusi į Donecką išsiims rusišką pasą.
„Ten viskas per dešimt metų kardinaliai pasikeitė: be rusiško paso esi niekas, sunku įsidarbinti, gauti pašalpas, pensiją, patiri milžiniškus trukdžius atvykti į Donecką ir patenki akylon KGB seklių kontrolėn“, – pasakoja moteris.
Sutikusi papasakoti savąją istoriją ukrainietė Tania prašė neatskleisti jos pavardės ir nuotraukoje uždengti veidą. E. Butrimo nuotr.
Tania neabejoja: jei Kyjivui stebuklingu būdu pavyktų Donecką atsikovoti, jo kariai ten būtų sutikti ne kaip išvaduotojai, bet kaip okupantai, kiltų partizaninis pasipriešinimas.
„Ten daugybė žmonių prarado artimuosius, kurie fronte žuvo nuo ukrainiečių rankų. Maskvos šalininkai ten dominavo dar iki karo, nes į naudingųjų iškasenų turtingą regioną Kremlius didesnėmis algomis sovietmečiu buvo priviliojęs milijonus darbininkų iš Rusijos“, – pasakoja Tania.
Jos seneliai namuose kalbėjo tik ukrainietiškai, mama buvo ukrainiečių kalbos mokytoja.
Visgi pati Tania ukrainietiškai nedrįsta prabilti. Ji save laiko visuotinės rusifikacijos auka. „Mokykloje visko, išskyrus ukrainiečių kalbą, buvo mokoma rusiškai, taip visi kalbėjo gatvėje, o mano specialybę aukštojoje buvo galima studijuoti irgi tik šia kalba“, – pasakoja moteris.
Būdama 27-erių Tania ištekėjo už metais jaunesnio Vadimo. Po metų gimė sūnus, o dar po metų paaiškėjo, kad vyras serga nepagydoma liga – išsėtine skleroze.
Nuo to laiko Tania oficialiai ir nebedirbo, mat įsiformino neįgalaus vyro slaugytoja, o pragyvenimui prisidurdavo prižiūrėdama svetimus mažylius.
Bijodama dėl sūnaus gyvybės 2014 metais Tania sūnų Sašą, dvidešimtmetį Kultūros instituto studentą, išsiuntė į Kyjivą.
„Sostinėje Saša įsidarbino barmenu, tačiau po pusmečio grįžo atgal įsižeidęs, kad į pabėgėlius iš Donecko ukrainiečiai žiūrėjo paniekinamai, kaltino, jog separatistams leido užimti regioną, kad jo neapgynė“, – kalbėjo ukrainietė.
Donecke Saša įsidarbino dekoracijų montuotoju dramos teatre, važinėjo į gastroles Rusijoje.
2020 metais vaikinas išvyko uždarbiauti į Čekiją, bet kilus kovido pandemijai, sugrįžo atgal į Kyjivą, vėl įsidarbino barmenu.
Prasidėjus karui, 2022-aisiais į Kyjivą atvyko ir Tania, nusprendusi būti arčiau sūnaus.
Pensione, kuriame gyvena Vadimas, po ukrainiečių apšaudymo išdužo langai ir durys. E. Butrimo nuotr.
Gyvenimas Ukrainos sostinėje Taniai apkarto. Dėl pabėgėlių antplūdžio čia sukilo butų nuomos kainos, todėl moteris priversta nelegaliai triūsti net trijose įstaigose neturėdama jokių socialinių garantijų. Tania jaučiasi pervargusi nuo krūvio ir nusivylusi, kad retai mato sūnų, nes abu daug dirba.
„Seniai būčiau grįžusi į Donecką, bet vis pagalvoju, o jei išvykus sūnus gaus šaukimą į karą? Galiu jo daugiau nebepamatyti. Nuo tokių minčių apima panika“, – prisipažįsta motina.
Apie savo planus grįžti į Donecką ir išsiimti rusišką pasą Tania niekam neprasitaria.
„Būčiau pasmerkta – kaip aš, ukrainietė, galiu rinktis gyvenimą pas okupantus“, – prisipažįsta Tania. Savo sprendimą ji teisina tuo, kad jai 56 metai, Kyjive neturi draugų ir nuosavo kampo, o pensiją gautų tik minimalią socialinę – 50 eurų ir būtų priversta elgetauti.
Rusijos okupuotame Donecke jos laukia nuosavas butas, bičiuliai ir kaimynai, geriau atlyginamas darbas.
„Ukrainos armija kasdien apšaudo gyvenamuosius Donecko rajonus, panašius karo žiaurumus patiria žmonės tiek čia, tiek ten“, – kalba moteris.
Tania įamžino momentą, kai į butą kaimyninio namo vienuoliktame aukšte atskriejo bomba. E. Butrimo nuotr.
Donecko gatvėse vien pensininkai ir vaikai, nes dauguma šaukiamojo amžiaus vyrų išsiųsti į frontą. Kariauti buvo pašaukti net dramos teatro baleto grupės šokėjai ir orkestrantai, o milicininkai vyrus tiesiog darbovietėse suiminėjo ir vežė į karinį komisariatą.
Dėl to kartais kildavo kuriozinės situacijos, nes areštavus vairuotojus nebuvo kam iš kepyklos į parduotuves atvežti duonos ir jos pritrūko.
Mieste neliko vyrų, moterims tapo lengviau susirasti darbą, o algos ir pensijos čia, pasak Tanios, didesnės nei Ukrainoje.
Maskva specialiai Donecke moka didesnes pensijas ir socialines pašalpas nei kaimyniniuose Ukrainos regionuose. Okupuotame krašte minimali socialinė pensija siekia 120 eurų, o Ukrainoje – vos 50.
„Žodis Kyjivas ten prilygsta keiksmažodžiui ir niekas nenori tapti jam pavaldus ne tik dėl Rusijos mokamų didesnių pensijų ir pašalpų, bet ir todėl, jog dešimt metų girdi melagingą televizijos propagandą, o daugybėje šeimų kas nors žuvo fronte nuo ukrainiečių kulkų“, – kalbėjo moteris.
Į Donecką pereitą vasarą trumpam nuvykusi Tania pasijuto tarsi paraleliniame pasaulyje. Mat Kyjive per televizorių kasdien regėjo reportažus apie Rusijos nukautus civilius, o Donecke buvo bombarduojama pranešimais apie ukrainiečių karių žiaurumus. Visi jos kaimynai tuo aklai tikėjo.
Tania ilgai nenorėjo išsižadėti ukrainietiško paso, tačiau jį į rusišką pasikeisti ryžosi, kai sužinojo, kad jo neturintys nebegalės atvykti į Donecką sausumos keliu. Visų pirma privalės skristi į Šeremetjevo oro uostą Maskvoje ir ten pereiti KGB tarnautojų „filtraciją“.
Pensione, kuriame gyvena neįgalus Tanios vyras Vadimas, pereitą rudenį per ukrainiečių apšaudymą išdužo visi langai ir nukrito dalis stogo. Raketa atskriejo į vienos įstaigos sandėlius, kuriuose, spėjama, buvo kaupiami šaudmenys, tačiau nuo sprogimo bangos nukentėjo ir pensionas.
Panašiai nutiko ir tada, kai ukrainiečių raketos subombardavo Donecko centre kitą karinį objektą, o oro banga bei skeveldros apgadino cerkvę bei mirtinai sužeidė į ją einančius žmones.
Tania su ašaromis akyse pasakojo, jog gimtasis Severodoneckas per bombardavimus liko sugriautas dar labiau, o visiems keliolikai jos giminaičiams teko iš ten sprukti.
„Trejais metais jaunesnis brolis Valera daugybę metų arė, kad išmokėtų paskolą už butą, o vos išmokėjus tą namą sugriovė raketos. Jo žmonai su dukra labai pasisekė, nes evakavosi paskutiniu momentu, o autobuse skeveldros du pabėgėlius užmušė ir aštuonis sunkiai sužeidė“, – pasakoja Tania.
