-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš šimtą metų niekas ničnieko nenutuokė apie tokius dalykus, kaip radijas, televizija, lazeriai, tranzistoriai, telekomunikacijos… ir, žinoma, atominės bombos.Per šimtmetį mokslas neįtikėtinai patobulėjo, o pasaulis neatpažįstamai pasikeitė.
Prieš šimtmetį niekas net savo drąsiausiose svajonėse nebūtų galėjęs nutuokti, kad laiškai net iš toliausių pasaulio kampelių atkeliaus per sekundę kitą, kad gatvėje vienas kalbantis praeivis šnekučiuojasi su bičiuliu galbūt net už tūkstančio kilometrų ar netgi dalyvauja svarbiame susirinkime.
Šįkart panevėžiečius kvietėme pasvarstyti, kokį pasaulį jie mato dar po 100 metų?
Pirmiausia noriu, kad po 100 metų būtų Lietuva. Esame maža tauta ir jei neišmoksime mylėti vienas kito, mus gali ištikti Prūsijos likimas.
O aš labai noriu, kad būtų Lietuva, jos žmonės kalbėtų lietuviškai, būtų atviri pasauliui, bet ir saugotų lietuvybę.
Dabar, kai žiūriu savo akimis, Lietuvoje matau daug gražių, beaugančių, besikuriančių dalykų. Bet pažiūrėjus iš kito kampo gali ištikti ir siaubas arba kultūrinis šokas.
Mūsų savastis – būti labai gražiai, kompaktiškai, žaliai tautai. Noriu, kad būtų ne tik valstybė, bet ir tauta, kuri moka globoti, priglausti, bet neištirpti. Kuri tebemoka kalbėti gražiąja senąja baltų kalba, augina laimingus vaikus, puošianti ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį.
Yra tokia J. Marcinkevičiaus eilutė: „Ant mūsų, silpnųjų, laikosi pasaulis ir niekam daugiau jis nerūpi.“ Saujelė kuria šviesą, o kiti gyvena savo gyvenimus, gal ne visada dorus, ne visada šviesius. Bet jei bus stipri ta saujelė, sauganti kultūrą, bus stipri ir Lietuva.
Don Kichoto svajonė, kad neužgožtų trumpaverčiai projektiniai dalykai, nekuriantys ateities, kurie yra šiandien, dabar ir sočiai. Bet nei šeima, nei pavienis žmogus negali gyventi su nuostata, kad man šiandien labai gerai, o visa kita nerūpi. Nei žmogus, nei šeima, nei bendruomenė negali gyventi be tautos. Gal kam nors ir atrodo – išvažiavau į pasaulio pakraštį, gerai gyvenu ir man užtenka. Bet tada kyla klausimas, o kokia tokio žmogaus prasmė šioje žemėje? Ar prasmė – išvažiavus į pasaulio pakraštį tik namą pasistatyti? Jei ganėdina tik tiek, tada jau atvirai – laimingos jiems kelionės.
Man atrodo, kad jau po 30 ar 40 metų tas mūsų pasaulis bus kitoks. Ateityje nematau mašinų, tik kažkokius skraidančius aparatus. Kaip dabar žmonės važinėja riedučiais, taip po šimtmečio panašūs įrenginiai skraidins žmones. Nebebus elektros laidų – visi jie po žeme, kad tiems skraidantiems aparatams būtų saugu. Nebematau ateityje kavinių – vietoj jų kioskeliai, kur paspaudus mygtuką išlenda tūbelė su kokiu nors maistu. Visur naujos technologijos ir stiklas, net blizga nuo saulės.
Viskas vyksta labai greitai, kaip kokiame filme. Visi pirmyn atgal zuja, bet nematau, kad kas nors sėdėtų ant suoliuko prie kokios gėlių klombos ir nuoširdžiai šnekučiuotųsi valandą ar dvi. Matau nuolatinį bėgimą.
Žmonės nebežiūri vienas kitam į akis. Kuo tolyn, tuo labiau šąlame vienas nuo kito. Jau dabar nebeturime laiko vienas kitam, kantrybės. Man toks įspūdis, kad prasidėjo visuotinis atšalimas, o ateityje žmonės bendraus nepalaikydami vienas su kitu akių kontakto. Bendraujama bus technologijomis. Šeimos gyvenimas vyks tik devyniomis spynomis užsidarius.
Teatras, kuriame vaidins tikri aktoriai, taps prabanga.
Visur bus išmaniosios technologijos, o teatre – tik gyvas aktorius, kuris kalba apie gyvenimą, tiesą. Tik teatre bus galima prisiliesti prie to, kas tikra ir žmogiška. Tai bus didžiulė prabanga – kelis kartus brangiau nei juodieji ikrai. Tikiu, kad žmonės išsaugos poreikį bendrauti, bet tai bus vienetiniai atvejai, vadinamasis elitas, nedidelė inteligentijos dalis. Teatras nebus masinis reiškinys. Ir aktoriui bus labai sunku, nes reikės prakalbinti atšalusią minią, rasti raktą į žmogaus širdį.
Džiaugiuosi, kad gimiau pačiu laiku, nenorėčiau gyventi ateityje. Matau, kaip vyksta ta kaita, bet dar galiu patirti nuoširdų bendravimą. Tai bus metas, kai žmonės neturės laiko, nebeliks vietos net tokiems dalykams kaip vidinis skausmas, širdgėla, užuojauta, dėmesys. Bijau, kad tai gali visai išsitrinti iš gyvenimo.
Bus ir gražių dalykų ateityje, bet jie bus paslėpti.
Galvodamas apie Panevėžį po šimto metų, noriu tikėti, kad čia gyvens laimingi žmonės. Tikiu, kad miesto plėtra bus nukreipta į miestiečių gyvenimo kokybės užtikrinimą, veiklų ir funkcijų įvairovę ir miesto gyvybingumą bei tvarios aplinkos kūrimą.
Tikiu, kad Panevėžys niekada nenustos augti ir tobulėti, jis vystysis su tankiai apgyvendintais rajonais, išskirtinėmis poilsio ir aktyvaus laisvalaikio erdvėmis ir veiklomis, skatinančiomis bendruomeniškumą.
Būstai ir jų architektūra bus pagrįsti sprendimais, kurie remsis vietinių medžiagų panaudojimu, medžiagų perdirbimu ir galimybėmis visiškai apsirūpinti energija iš atsinaujinančių šaltinių. Statybos taps spartesnės ir paprastesnės, namai ir aplinka orientuoti į poreikius ir lengvai prisitaikantys prie pokyčių bei norų. Pastatų fasadai bus išskirtinai žalios spalvos, miesto aplinkoje dominuos žali stogai ir vertikalūs sodai. Transporto sistemos bus tokios efektyvios, kad naudotis nuosavu automobiliu taps nepatrauklu ir netgi nepatogu.
Manau, mūsų miestas dėl savo kompaktiškumo bus išskirtinai pritaikytas pėstiesiems ir bemotorėms transporto priemonėms – su plačiomis pėsčiųjų zonomis, vietokūros elementais, želdiniais ir poilsio vietomis. Visame mieste bus įsiterpę dideli parkai ir žaliosios zonos, užtikrinančios biologinę įvairovę ir puikią oro kokybę. Gyventojai žaliosiose zonose galės praleisti ne tik laisvalaikį, bet ir užsiimti sodininkyste bei kurti bendruomenes.
Dėmesys bus skiriamas vietos verslo skatinimui, siekiant išvengti neefektyvių prekių gabenimo dideliais atstumais. Miestai taps dar išmanesni, atskiros sistemos ir infrastruktūros sujungtos, o tai leis efektyviai veikti ir reaguoti į nenumatytus įvykius, užtikrins galimybę informuoti miestiečius įvykus nelaimei, o dar geriau – jų išvengti.
Miestiečių darbovietės bus hibridinio pobūdžio, pastatai orientuoti į kūrybiškumo ir bendradarbiavimo skatinimą su galimybėmis lengvai keisti darbo pobūdį ir principus.
Tikiuosi, kad tiek mano, tiek visų Panevėžį mylinčių miestiečių darbai užtikrins puikią Panevėžio ateitį ir leis jį ir toliau vadinti produktyviu, kompaktišku, įtraukiu ir ekologišku Šiaurės Lietuvos centru.
Nuklydusi mintimis šimtu metų į priekį, pirmiausia pagalvojau apie skraidančius automobilius.
Jau dabar yra sukurta dronų, kurie perneša sunkius daiktus, tad, manau, visai tikėtina, kad po šimto metų bus sukurta automobilių, kurie ne tik važinės žeme, bet ir skraidys.
Girdėjau, kad vienas prekybos centras įsigijo po Vilnių važinėjančių automobilių, kurie klientų užsakytas prekes pristato valdomi programų, vairuotojų tokiuose automobiliuose nėra. Tad visai gali būti, kad po šimtmečio krovinius vežios, siuntas pristatys automobiliai be vairuotojų.
Jau ir dabar fabrikuose daug sunkių darbų atlieka robotai, kuriuos valdo žmonės. Ateityje galbūt robotus užprogramuos ir juos valdys kiti robotai, tad darbo vietose nebereikės ir žmonių. Jei taip bus, ateities gyventojai turės gerokai daugiau laiko, kurį galės skirti savo pomėgiams ir pramogoms.
Tikiu, kad bus išrasta vaistų, nugalėsiančių daugelį ligų, tad ateities žmonės bus ir sveikesni, ir laimingesni. Skraidančiais automobiliais jie galės greitai pasiekti bet kurią pasaulio vietą, tad noriai keliaus. Labai tikiu, kad ateities gyventojams netrūks ir pinigų.
Galbūt gyvendami gerovėje žmonės nebenorės ir kariauti, pasaulyje įsivyraus taika. Tad tiems, kas gyvens po šimtmečio, ypač linkiu taikos. Taip pat linkiu sveikatos ir laimingo, be stygiaus gyvenimo.
