SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kodėl mokomės užsienio kalbų?

Gyvename globalioje visuomenėje, tad vis dažniau įvertiname įvairių kalbų mokėjimo būtinybę, suvokiame, kad daugiakalbystė neišvengiamai yra Europos ateitis.

Kalbų mokomės visą gyvenimą ir dėl daugybės priežasčių. Vieniems jos – būtinybė, padedanti siekti karjeros aukštumų, kitiems – noras pažinti įvairias kultūras, o gal tiesiog malonus pomėgis.
Panevėžiečių klausiame, kokias kalbas jie moka? Ar užsienio kalbų mokėjimas jiems atvėrė duris į pasaulį?

Markas EKSTRANDAS
Stiklo menininkas

Labai gerai moku prancūziškai, neblogai kalbu ispaniškai. Dar šiek tiek moku portugalų, šiek tiek italų. Nuo septintos iki devintos klasės lankiau mokyklą Kanadoje. O Kanada yra dvikalbė šalis, todėl greta anglų teko mokytis prancūzų. Ir, manau, tai buvo gera pradžia.
Žinote, visos šios keturios kalbos turi lotyniškas šaknis, todėl gana panašios. Bet lietuvių kalba! Atsiprašau, aš čia gyvenu, bet ši kalba man – kaip plyta į galvą. Ji labai sudėtinga. Norėčiau, kad lietuvių kalba būtų bent šiek tiek lengvesnė, bet taip nėra. „C’est la vie“ (red. pranc. – toks gyvenimas).
Visą laiką daug keliavau. Ne tiek savo malonumui, bet dėl darbo. Ir daug kartų lankiausi šalyse, kurių kalbos nemokėjau. Bet visada išmokdavau pagrindus – „prašau“, „ačiū“. „kava“, „pavargęs“, „tualetas“, „alkanas“, „šiandien“.
Šiek tiek pramokau rusų kalbos.
Kalbų mokėjimas atveria plačias galimybes. Neabejotinai jauniems žmonėms šiandien reikia mokėti anglų. Kad ir kaip į tai žiūrėtume, anglų kalba, jei dar nėra, tai kada nors bus vyraujanti pasaulyje.
Nepaisant mano žodinės prancūzų kalbos žinių, rašyti ja man prastai. Pamenu kuriozinę situaciją. Tuomet dirbau Prancūzijoje. Turėjau įkurti studiją draugui Pietų Prancūzijoje.
Sudariau milžinišką pirkinių sąrašą. Paklausiau draugo Žano Pjero Ševaljė, kuris prancūziškas žodis tinka apibūdinti ruletę. Jis man greitai jį užrašė.
Nuvykau į statybinių prekių parduotuvę nusipirkti daiktų.
Pasakiau, kad man reikia keturiasdešimties centimetrų „roupette“ (red. – angliškai ruletė yra roulette).
Žiūrėdamas į prancūziškai užrašytą pirkinių sąrašą nesupratau, kad mažoji l raidė viršuje turi mažą kilpelę – kaip p.
Parduotuvėje man tiesiog pasakė: „Žinote, Prancūzija nuostabi šalis. Čia yra visko, ko jums reikia. Bet kodėl jūs ieškote keturiasdešimties centimetrų sėklidžių?“
Supratau, kad tarp „ruopette“ ir „roulette“ didelis skirtumas. Stovėjau nusižeminęs.
Visgi bandyti ir stengtis yra kur kas geriau nei tylėti.
Dar vienas privalumas, kad kartais galiu naudoti ir vaizdinę kalbą. Aš moku piešti. Daug kartų, kai nežinojau kokio žodžio, tiesiog nupiešdavau paveikslėlį. O jei sugebi priversti žmones šypsotis, jie tikrai padės. Ir staiga tas kalbos barjeras tarsi išnyksta.

Danutė KRIŠČIŪNIENĖ
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė

Mokykloje ir universitete mokiausi vokiečių kalbos. Bet kai ja nekalbu, užsimiršta. Rusų kalba labai praverčia kelionėse.
Pradėjus dirbti Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje, labai dažnai tekdavo vykti į Švediją. Trejus metus vykdėme didžiulį projektą ir ne visada vertėjas buvo šalia. Reikėdavo kažkaip suktis iš padėties. Pradėjau gilintis į švedų kalbą, bet negaliu sakyti, kad ją moku.
Šiek tiek moku lenkiškai – tiek, kad galėčiau išsiversti rengiant bendrus projektus. Aišku, žodynai visada po ranka.
Dėl profesinės ir asmeninės kompetencijos reikalinga ir anglų kalba.
Jau senokai draugauju ir su esperanto kalba. Ją gilinu per susirašinėjimą su kitais.
Labai įdomiai sekėsi mokytis šios kalbos. Kur bevykčiau, su manimi keliauja žodynas arba kokie nors užrašai svetima kalba. Kartą nuvažiavus į seminarą Vilniuje, labai nesisekė užmigti, tad per naktį išmokau esperantiškai skaičiuoti. Visada ieškau tokių laisvų minučių tobulintis. Kalbų mokymasis stiprina ir protinį aktyvumą, gyvybingumą.
Dirbdama išmokau gestų kalbą. Mūsų mokykloje kasdien vartojame lietuvių gestų kalbą, o kai vykdome projektus su kitomis šalimis, bandome susipažinti ir su jų gestų kalbomis. Yra tarptautinė gestų kalba, bet daugelis jos nemoka.
Man giminėje šviesuliu buvo Alfonsas Lipniūnas, mokėjęs aštuonias kalbas, į jį lygiuojuosi. Jo nepažinojau. Tik iš močiutės – jo sesers ir savo mamos pasakojimų. Dabar frazė mokymasis visą gyvenimą tarsi nuvalkiota, bet tuo metu kunigas tai ypač pabrėždavo. Iš mamos, močiutės girdėdavau, kad daug dėmesio reikia skirti užsienio kalboms.
Kai šiek tiek įvaldai kalbą, svetimoje šalyje tampi savesnis. Dabar važiuosiu į Kroatiją, manau, jog būtų visai įdomu pasidomėti pagrindiniais kroatų žodžiais.
Mokytis naujos kalbos nėra lengva, bet be galo įdomu.

Irma ZABULIONYTĖ
Panevėžio šeimos namų direktorė

Gerai kalbu anglų, rusų, italų kalbomis. Turėjau garbės metus mokytis ir japoniškai.
Visada mano svajonė buvo išmokti italų kalbą. Man ji tokia be galo graži. Turėjau ir knygučių, ir mokomųjų kompaktinių diskų, bet neturint jokių pagrindų savarankiškai mokytis sudėtinga. Taip nutiko, kad gavau pasiūlymą išvažiuoti metams į Italiją savanoriauti. Išvykau į Salento pusiasalį Pietų Italijoje. O ten, pasirodo, su anglų kalba vietiniams sudėtinga. Pietų Italijoje angliškai nekalba, tad man neliko nieko kito, kaip pačiai intensyviai mokytis italų kalbos.
Pamenu, itališkai dar nemokėjau, kai man kažkas sulūžo ir prireikė klijų. Išlėkdama į parduotuvę pamiršau žodyną, o žodžio klijai angliškai niekas nesupranta. Pirkėjai, pardavėjos vaikšto iš paskos, spėliodami, kas tas glue (angliškai – klijai). Galop paėmiau du duonos kepalėlius ir pradėjau vaidinti spektaklį, kaip jie susiklijuoja ir niekaip negali atplėšti. Tada visi suprato: colla!
Išvažiavau lapkričio pabaigoje ir jau kovą pradėjau drąsiau viešumoje dėlioti sakinius. Namo grįžau jau laisvai kalbėdama itališkai.
Buvo toks man įstrigęs nutikimas, kai po metų vėl važiavau į Italiją pasisvečiuoti pas draugus kelioms savaitėms. Per vakarienę, kurioje buvo ir man nepažįstamų, vienas jų paklausė, iš kur aš esu. Pajuokaudama atkirtau: spėk! Galvoju, įdomu, kokią gi šalį man priskirs. O jis svarstė, svarstė, kol įvardino vieną Šiaurės Italijos miestą, paaiškinęs, kad mano itališkoje kalboje jaučia „šiokį tokį akcentuką“.
O japonų kalba ir kultūra mane žavi dar nuo studijų laikų. Kartą pamačiau skelbimą, kad į Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultetą atvyksta japonas dėstytojas ir metus vyks nemokami japonų kalbos kursai.
Į juos užsiregistravau ir per tuos metus išgyvenau fantastiškų potyrių!
Kiekviena kalba žmogui yra kaip sparnai, ji praplečia akiratį, suteikia didžiulę laisvę. Pradėjusi mokytis japonų kalbos atradau prasmę kasdien sutinkamuose žodžiuose. Tarkim, dabar žinau, kad namuose ant svarstyklių užrašas karada scan – reiškia kūno skenavimas.
Labai norėčiau aplankyti Japoniją. Gal pavyks anksčiau į ją nuskristi, nei spėsiu išmokti kalbėti. Tokia kelionė būtų dar didesnė motyvacija mokytis.
Kaip būtų nuostabu mokėti visas pasaulio kalbas!

Egidijus ŽUKAUSKAS
Panevėžio dailės galerijos direktorius

Mokėti užsienio kalbų svarbu ir net būtina. Be abejo, puikiai moku lietuvių kalbą ir net panevėžietiška tarme – o tai šiais laikais jau vėl pradedama vertinti.
Mokykloje tuo metu privalomai buvo mokoma rusų kalbos, kuri man labai pravertė, kai įsidarbinau Stiklo fabrike vyriausiuoju inžinieriumi ir teko keliauti po įvairiausius stiklo fabrikus tuometėje Ukrainoje, rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse. Dabar rusiškai kalbu ir rašau jau kiek prasčiau nei tuomet, bet susikalbėti su rusakalbiais problemų nekyla.
Be rusų kalbos, J. Balčikonio gimnazijoje ir tuomečiame Kauno politechnikos institute mokiausi vokiečių. Ji irgi labai pravertė – ne kartą buvau išsiųstas į stažuotę Vokietijoje. O dirbdamas banke turėjau galimybę stažuotis ir Ciuricho universitete Šveicarijoje, studijos vyko vokiečių ir anglų kalbomis. Anglų kalbos pradėjau mokytis savarankiškai Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šešiolika metų dirbau bankininkystės srityje, verslo kalba buvo anglų. Nors teko dirbti pas vokiečius, oficiali bendravimo kalba vis tiek būdavo anglų, o po darbo valandų jau bendraudavome vokiškai.
Su meno žmonėmis taip pat bendraujame įvairiomis kalbomis – ar žmogui 20, ar 110, bent vieną užsienio kalbą jis tikrai moka. Nėra pasitaikę, kad tektų susirodyti pirštais.
Mokėdamas tas tris kalbas, galiu drąsiai važiuoti per visą pasaulį, tai ir darau.