SAVAITĖS KLAUSIMAS. Už ką mylim Lietuvą?

Vasario 16-oji – reikšminga diena kiekvienam lietuviui, gerbiančiam savo šalies istoriją.

1918 metais Lietuvos Tarybos narių pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas nulėmė Lietuvos valstybės raidos kelią – šalis tapo laisva ir nepriklausoma.
Tuomečių signatarų drąsa įgyvendinant valstybingumo idėją tapo stiprybės ir įkvėpimo šaltiniu daugeliui ateities kartų. Šiandien keliame Trispalvę už valstybę, tautą, laisvę jausdami, kad Lietuva yra mūsų meilė ir mūsų ateitis.
Panevėžiečių klausiame, ką jiems reiškia Vasario 16-oji, už ką myli Lietuvą ir kuo didžiuojasi?

Rima MASELYTĖ
Miesto Tarybos narė, buvusi ilgametė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė

Už ką myliu Lietuvą?
Tiesą sakant, jei jau persekioja mintis ‚,už ką aš tave myliu?‘‘, tai su tavo meile jau kažkas ne taip…
Kalbėti apie meilę Lietuvai lengva, bet sunku mylėti iš tikrųjų. Ištarti žodžiai dažnai būna proginiai, jie pasimeta, nublunka…
Minime istorinę tautos ir valstybės šventę Vasario 16-ąją. Ji pasakoja apie ryžtingus žmones, kurie grąžino Lietuvos valstybę į pasaulio žemėlapį kaip demokratišką šalį. Myliu Lietuvą už drąsą ir ryžtą sudėtingais istorijos laikotarpiais, nepamirštant, kokia trapi Laisvė, Taika, teisė gyventi, išlikti vieninga tauta, siekiančia bendro gėrio.
Mano Lietuva, tai visų pirma – žmonės. Patikimi, išmintingi, sąžiningi, kūrybingi, siekiantys tikslų, optimistai, mokantys džiaugtis gyvenimu.
Mano Tėvynė – Lietuva. Ir tuo viskas pasakyta..
Ir visiems – sveikatos, stiprybės, laimės ir prasmės kupinų dienų!

Jonas KAUNECKAS
Panevėžio vyskupas emeritas

Kai pagalvoju apie meilę Lietuvai, prisimenu žodžius garsaus rašytojo Adomo Mickevičiaus, sakiusio, kad Lietuva jam brangesnė už sveikatą.
Lietuva tikrai man brangi nuo pat vaikystės. Gal atrodys keista, bet jau būdamas pradinukas susidomėjau 1863 metų sukilimu, skaičiau apie jį, gailėjau pakartų sukilimo vadų ir galvojau, kokia prasminga buvo jų kova.
Tėvai man nekalbėjo apie meilę Lietuvai. Jie buvo paprasti, daug dirbę ūkininkai. Tačiau skaitė knygas, jų buvo ir mūsų namuose. Skaičiau ir aš. Turbūt jos, o ir tėvų pavyzdys man ugdė meilę gimtinei.
Brangindamas savo šalį, sovietmečiu įsitraukiau į Tikinčiųjų teisėms ginti komitetą. Komitetas kovojo už tikėjimą, laisvę, Lietuvą. Pamenu, kai kunigavau Telšiuose, buvo pavykę suburti didžiulę patriotiško jaunimo grupę. Vyko jie tvarkyti garsiojo Kryžių kalno Šiaulių rajone, tvarkė žemaičiams svarbų Panų kalną.
O per Užgavėnes, kurios kartais sutapdavo su Vasario 16-ąja arba būdavo švenčiamos panašiu metu, persirengę jaunuoliai išeidavo į Telšių gatves ir, būdavo, kad sušuks „Laisvė Lietuvai!“ Gaudydavo juos saugumiečiai, bet jaunuoliai buvo drąsūs.
Apmąstydamas savo tautos istoriją, galiu teigti, kad lietuviai tikrai myli savo šalį, kaunasi už jos laisvę. O kautis tenka maždaug kas pusę amžiaus. Štai imkim mano minėtą 1863-iųjų sukilimą. Vadus iškorė, sukilėlius ištrėmė, o praėjo kiek daugiau nei pusė amžiaus ir atėjo 1918-ieji – Lietuva paskelbė atkurianti valstybę.
1940-aisiais valstybingumo netekome, bet tada į kovą išėjo partizanai. Okupantams išžudžius bei ištrėmus juos, pogrindinės kovos vis tiek tęsėsi. Vienose jų – Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto veikloje dalyvavau ir aš.
Dar po pusės amžiaus paskelbta atkurta Nepriklausomybė, o po metų, Sausio 13-ąją, ir ji pareikalavo aukų.
Tad tvirtai tikiu, kad ir kas bus, Lietuva išliks. Šalį išsaugos žmonių meilė jai.

Daumantas SIMĖNAS
Verslininkas

Vasario 16-oji man be galo svarbi data, žyminti mūsų demokratinio valstybingumo pradžią.
Ji turi ir liūdną istoriją. Valstybingumo šventei nebuvo lemta ilgai tęstis. Nepriklausomai Lietuvai labai greitai teko patirti okupacinius periodus, žudymus, tremtis ir kitus baisius dalykus. Visgi tai padėjo pamatus moderniai mūsų valstybei, kurią sukūrėme Kovo 11-ąją.
Tas mėnuo tarp dviejų progų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra laikas apmąstyti, kas esame, prisiminti mūsų tautos kovas už laisvę, mūsų įkvepiančią istoriją, kuri kasdien veda į priekį.
Gal nuskambės banaliai, bet myliu Lietuvą ir ja didžiuojuosi dėl galimybės čia gyventi, kurti, mąstyti, reikšti savo nuomonę laisvai, būti laisvėje ir ja džiaugtis. Tai suteikia galimybę keisti, jei kas nors nepatinka, balsuoti ir rinktis tuos, kurie veda valstybę. Laisvė suteikia daug galimybių, kurių kartais neįvertiname. Ukrainos karo kontekste laisvė įgauna naują prasmę – ji nėra duotybė, už laisvę reikia pakovoti ir tam turime būti pasiruošę.
Laikas permąstyti, ką turim, labiau tai vertinti, labiau dėl to stengtis, labiau susikalbėti, išklausyti vienam kitą, atsikratyti susvetimėjimo ir dirbti dėl vieno tikslo – vardan Lietuvos.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
„Sekundės“ ir „Panevėžio balso“ redaktorė

Išleisdamas mane į pasaulį, likimas buvo dosnus: gimiau lietuve Lietuvai ypatingą dieną Vasario 16-ąją.
Simboliška, kad tą pačią dieną gimtadienį švenčia ir mano mylimas „Panevėžio balsas“. Kažin, ar 1924-ųjų vasario 16-ąją pirmajame jo numeryje (vos 2 puslapių, užtat Panevėžyje pirmame lietuvių kalba!) pasirašęs laikraščio leidėjas Stasys Liutkevičius įsivaizdavo, kad šiam kūdikiui bus lemta kartu su Lietuva patirti istorinius kataklizmus, besikeičiančias santvarkas ir ideologijas, būti tautos tragedijų ir šlovės liudytoju.
Žurnalistės darbas „Panevėžio balse“ man suteikia unikalią galimybę prisiliesti prie ypatingų žmonių istorijų. Tų, kurie Sibiro platybėse žvelgdami į tolius vaikams ranka rodė: ten mūsų Lietuva, ir tų, kurie raudonosios okupacijos metais kalbėjo apie laisvą Lietuvą, rizikuodami būti išstumti į visuomenės užribius, paversti keistuoliais kvaileliais, taip pat ir tų, kurie, nepaisant santvarkos, visais laikais Kūčių vakarą sėsdavosi prie stalo ir vaikus mokė tikėjimo tiesų, ir tų žmonių, vienu balsu skandavusių Lietuvos vardą sausakimšame sporto rūmų stadione per pirmąjį Sąjūdžio mitingą Panevėžyje, ir tų, kurie tuomet dar nė nebuvo gimę, savo energija, darbu, gerumu, atvirumu kuria dabarties Lietuvą.
Jie visi tokie gražūs!
Kas man yra Lietuva?
Yra žodžių, kuriuos ištarus sušyla kūnas ir siela. Jiems sprūstant iš lūpų, visa aplinkui pasirodo kažkaip gražiau, jaukiau, labiau sava. Vienas tų man ypatingų žodžių yra Lietuva, taip pat, kaip mylimojo vardas, kaip Panevėžys… Juos tardama pajuntu, kad aš ne viena, kad jau šilta, jauku, ramu, tiesiog – gera.
Linkiu ir jums tokios šilumos.
Su mūsų visų gimtadieniu, mielieji!