-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bet iš kur ji atsirado? Kodėl tokios baisios Užgavėnių kaukės? Kodėl žemaičiai degina Morę, o ką aukštaičiai daro Gavėnui? Ir kodėl per Užgavėnes privaloma valgyti tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą?
Šį kartą panevėžiečių klausiame, kaipgi jie švenčia Užgavėnes ir kokių šios šventės tradicijų laikosi?
Vitalija VASILIAUSKAITĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė, etnologė
Jei tik būnu mieste, būtinai įsitraukiu į Užgavėnių šventę.
Ten be galo smagu, tai kodėl joje nedalyvauti? Ir visi atėję nusiteikę linksmintis, džiaugtis, kad jau visai netrukus pavasaris.
Tai yra bendruomenės šventė su daug tradicinių pramogų: persirengėlių eitynėmis, Gavėno šmaikštavimu, daug muzikos, žemės trypimu, žmonių kibinimu, juokavimu, nes su kauke žmogus daug labiau atsipalaiduoja.
Nemažai kyla diskusijų, kad galbūt reikėtų atsisakyti kai kurių Užgavėnių personažų, bet gal mes kažkaip paviršutiniškai žiūrime į tas kaukes, nesigilindami į jų kilmę ir prasmę. Užgavėnių persirengėliai yra kaip tamsaus anapusinio pasaulio personažai, todėl tos kaukės baisios, atgrasios, kreivomis nosimis, didelėmis akimis. Tai mums svetimi žmonės. O kaimo žmogui, valstiečiui tie patys žydai, čigonai, vengrai, daktarai, siūlantys visokių bjaurių vaistų nuo žiemos pasilpimo, o vėlesniais laikais ir caro žandarai, vokiečių kareiviai – svetimi, nemalonūs žmonės. Yra ir mitinių kaukių, kurios susijusios su mirtimi – giltinė, ragana, velnias. Užgavėnių šventės esmė – pajudinti žemę, užgauti ją, kad atsibustų po žiemos. Tad nemažai kaukių, susijusių su vaisingumu: gervė, arklys, ožys.
Kaip ir kiekvienoje šventėje, taip ir per Užgavėnes labai svarbi valgymo tradicija. Laikas nuo Kalėdų iki Užgavėnių vadinamas mėsiedu, kai valgoma iki soties. Jau po Užgavėnių stoja Pelenų diena – pirmoji gavėnios diena. Užgavėnės – paskutinė diena sočiai ir riebiai prisivalgyti. Todėl buvo verdamas šiupinys, daroma šaltiena, kepami blynai su įvairiais riebiais pagardais. Anot Vaižganto, per Užgavėnes reikia valgyti tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą. O kaip neprivalgysi, jeigu persirengėlius, keliaujančius per kaimą ir linkinčius gero derliaus, vaišindavo kiekvienoje troboje.
Užgavėnės yra perėjimo į naują metų ciklą šventė, todėl daugelyje tautų tas virsmas minimas karnavalinėmis eisenomis.
Lietuvoje Užgavėnės turi labai ryškius regioninius skirtumus. Pavyzdžiui, Žemaitijoje vežiodavo Morę, o Aukštaitijoje ji buvo vyriškos lyties – Gavėnas. Ir Gavėnas, skirtingai nei Morė, nebūtinai deginamas – dažnai skandinamas eketėje, kariamas ar tiesiog užmetamas pirtyje iki kitų metų. O Dzūkijoje net nėra persirengėlių tradicijos – šiame krašte populiari tradicija važinėti laukais ir dainuoti. Suvalkijoje Užgavėnės labiau žirgo šokdinimo šventė, kai persirengėliai po kaimą vedžiodavo baltą arklį.
Tik vėlesniais laikais atsiranda visiems būdingi personažai kaip Lašininis ir Kanapinis bei jų dvikova.
Audronė AŠKELAVIČIENĖ
Panevėžio kultūros centro vaikų teatro studijos „Rampa“ vadovė
P. Židonio nuotr.
Per Užgavėnes dažniau tenka kurti šventę kitiems, nei pačiai švęsti. Kultūros centro rengiamose Užgavėnėse kasmet tenka vaidinti vis kitus personažus. Vienais metais buvau žydaitė Sara, man talkino mano vadovaujamos teatro studijos vaikai. Turėjome tada tokį „kromelį“ visokių suneštų nebereikalingų papuošalų. Ne pardavinėjome, o dalinome, bet kas po vieną, kas po du eurus, o kas centų palikdavo. Viską iššlavė! Vaikai apie 20 eurų užsidirbo. Teko pabūti ir gaspadine Zose – šventės vedėja, pernai vaidinau seselę Siaubas. Buvau Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus Petro Kežio įkūnyto personažo daktaro asistentė. Matavome ir kraujospūdį, ir su švirkštais injekcijas darėme.
O šįmet būsiu Gavėno sužadėtine Malpa. Teks prisiminti panevėžietišką tarmę. Nors gimiau, augau Panevėžyje, bet kai baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į Vilnių, taip ten ir likau 27 metams, tarmę primiršau. Dabar jau 13-a metų Panevėžyje ir per tą laiką nė vienos minutės nesigailėjau sugrįžusi. O kažkada ir aš galvojau: jei ir neįstosiu, vis tiek į Panevėžį negrįšiu.
Labiausiai prisimenu Užgavėnes prieš 8-erius metus. Turėjau jas vesti, bet, matyt, jutau kažkokius ženklus, kolegei sakiau: mokykis Gaspadinės tekstą ir tu, kad, jei kas, mane galėtum pavaduoti. Tose Užgavėnėse aš ir nedalyvavau – mirė mama.
Daugiau Panevėžyje Užgavėnių neteko praleisti, tačiau nė karto jose nebuvau žiūrove.
Bet ir mes, organizatoriai, po renginio savo atsiimdavome – visi kartu prisišveisdavome šiupininės, košių, blynų, kaip per tokią šventę ir dera.
Užgavėnių tradicija gyva, nepaisant oro sąlygų, susirenka gausybė žmonių ir per pusnis klampoja, ir, pasitaiko, pliurzose maudosi. Liaudies visada pilna!
Šešerius metus gyvenau Anglijoje ir žinau, kad anglams lieka mums pavydėti – jie tokių smagių tradicinių švenčių neturi.
Albertas VALIKONIS
Tautodailininkas
P. Židonio nuotr.
Esu tautodailininkas, kuriantis Užgavėnių kaukes, tad ir pačias Užgavėnes tenka švęsti. Kaipgi kitaip?
Per Užgavėnes valgau čirvinius – tai yra širdies formos blynus, užkandu ir lašinių. Drožybai reikia jėgos, o lašiniai tam padeda.
Vaikystėje, kol klausydavau mamos nurodymų, kitą dieną po Užgavėnių, vadinamą Pelenų diena, tekdavo pasninkauti. Dabar jau pasninko nebepraktikuoju.
Žinodami, kad kuriu Užgavėnių kaukes, artėjant šiai šventei, kultūrininkai paprastai paprašo surengti parodas. Šiemet mano drožtų kaukių parodos rengiamos Upytės tradicinių amatų centre ir Pasvalio krašto muziejuje. Pats irgi kaukėtas žadu eiti į Kultūros ir poilsio parke vyksiančią Užgavėnių šventę. Nusinešiu ir vieną kitą kaukę, gal kas jų panorės.
O štai pačios įsimintiniausios Užgavėnės vykdavo mano vaikystėje.
Augau kaime, tad Užgavėnių dieną paprastai kuris nors kaimynas vaikus įsisodindavo į arklio tempiamą vežimą, o kiek pavežęs, išversdavo į pusnį. Kiek juoko, kiek šėlsmo, klegesio, kiek džiaugsmo būdavo!
Mes, vaikai, per Užgavėnes eidavom per kaimą ir būdavom apdalijami skanėstais, dažniausiai – blynais.
Tiesa, ir dabar savo bute Klaipėdos gatvės daugiabutyje per Užgavėnes kartais sulaukiu persirengėlių, o jie – irgi šventės dalis.
Stasė EIGIRDIENĖ
Lietuviškų tradicijų puoselėtoja
P. Židonio nuotr.
Per Užgavėnes namuose visada ir blynus kepame, ir mėsytės išsiverdame.
Aš pati esu senovinė – tiesiog priverdu mėsos kauliukų, užpilu svogūniukais ir valgom su kopūstais, burokėliais ar dar kuo. Mėsos tą dieną būtinai reikia daug valgyti!
Labai mėgstame paraugintos tešlos blynus – mielinius. Užmaišai tešlą kaip pyragui ir palaikai. Kepant blynai kad išsipučia!
Seniau būdavo „razavų“ miltų (malti tik kartą, rupūs) blynai. Mamytė užmaišydavo juos su mielėmis, o paskui dėdavo bulvių tarkių ir kepdavo.
Mamytė pasakojo, kad per Užgavėnes daug mėsos privirdavo. Kaime rengdavo vakaruškas, persirengėliai vaikščiodavo po kiemus. Prisišokdavo, mėsos privalgydavo iki vidurnakčio, o po dvylikos jau gink Dieve! Prasidėdavo grynas pasninkas. Jei likdavo virtų dešrų, virtų kauliukų, sausus sudėdavo į indą ir storai užpildavo karštais taukais. Jie sustingdavo. Pastatydavo vėsiai ir laukdavo Velykų, nes iki jų – anei jokios mėsytės.
Vėliau pasninkas liko tik penktadieniais. Dabar per gavėnią ir aš tik penktadieniais laikausi pasninko. Žiūriu, kad tą dieną būtų žuvies. O prieš pat Velykas, Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį – šeimoje visiškas pasninkas.
Užgavėnes švęsdavo ir sovietiniais laikais, tik vadindavo žiemos švente. Tarp kolūkių vykdavo arklių lenktynės, degindavo Gavėną arba jį skandindavo eketėje – išlaikė žmonės tuos senuosius papročius.
