SAVAITĖS KLAUSIMAS. Tobulo savaitgalio receptas

Tobulas savaitgalis yra tas, kurio lauki, o jam praėjus apima ne slogutis, kad, et, pirmadienį vėl į darbą, o atvirkščiai – toks energijos antplūdis, jog norisi kalnus versti.

Kaip susikurti tokį savaitgalį – receptų tiek pat, kiek ir žmonių. Vienam atgaiva – laikas, praleistas virtuvėje, kitam – besikeičiantys vaizdai pro automobilio langą, kažkas leidžiasi pėsčiomis į dešimčių kilometrų žygius, o kažkas su knyga jaukiai įsitaiso ant sofos.

Šįkart panevėžiečių klausiame, kokie jų tobuli savaitgaliai?

Alfonsas NARKEVIČIUS

Pasaulyje iš 100 žmonių 99 yra kvailiai. Aš – tarp pastarųjų. Ir tie 99 kiekvienas savaip kvailioja. O tas 100-asis sukčius, kuris kvailučiais naudojasi.

Mano kvailiojimas – važiuoti ten, kur sunku tai padaryti. Aišku, tikras visureigininkas atsiriboja nuo chuliganų, besiduodančių piliakalniais, draudžiamose teritorijose. Mes įstatymams paklusnūs.

Man tobulas buvo praėjęs savaitgalis. Vilniuje turėjome X-Bradą (tradicinį visureigių reidą – aut. past.). Didžioji dalis trasos ėjo bendro naudojimo keliais ir Rūdninkų poligonu. Va ten tai smagumas! Linksmieji kalneliai! Bet šįkart džipai nenukentėjo.

Ekipažą sudaro vairuotojas ir šturmanas. Mano šturmanas – sūnus. Pastaruoju metu rečiau kartu išvažiuojame, mat sūnus studentas, bakalaurą baigia. Jis pripratęs, kad painioju kryptis, man sako: į kairę, pasuku dešinėn, tad kryptį ranka parodo.

Kai visureigis užklimpsta, stumk nestūmęs – nepadės. Be gervės, aš ją trauktine vadinu, neišsiversi. Tai toks elektrinis variklis su reduktoriumi, ant jo vyniojamas lynas. Randi kokį medį ar akmenį, ant jo užvynioji stropą, kad nepažeistumei, kabini kablį ir ta trauktinė ištraukia. Būna, kad ir su gerve nė krust, jei kokioje pelkėje mašina sėdo.

Pasitaiko, tiek įklimpsta, kad ir durys nebeatsidaro, tada lauk lendi pro langą. Po viso to iš mašinos vidaus kokį kibirą purvo iškuopti tenka.

Kai kam tokia pramoga kvailai atrodo, bet mums smagu. Fiziškai pavargsti, bet pasikrauni emociškai, su draugais susitinki, smegenys pailsi.

Į pirmą renginį išvažiavome 2014-aisiais, kai sūnus dar vaikas buvo.

Žinote, kaip nutinka, kai žmogus sako niekada?

Turėjau du draugus visureigininkus. Purvini, mauroti grįždavo. Sakydavau, niekada gyvenime su tais kvailiais nevažiuosiu. Kuriems galams lįsti į purvynę, jei žinai, kad neišvažiuosi?

Taip išėjo, kad nusipirkau naują lengvąjį automobilį. O esu didelis mėgėjas grybauti. Su nauju automobiliuku nuvažiuoju į mišką, žolė jam per dugną – man kaip per širdį. Gaila! Grybauti nusipirkau mažą džipuką. Draugas kalbino važiuoti į visureigių varžybas. Atsikalbinėjau, kol galop sutikau. Iš pradžių mane traukė nuo kiekvieno kelmelio – visur klimpau. Antrą ratą jau nuo kas antro kelmelio traukė. Apetitas ateina bevalgant – trečią kartą pats važiuoti pavadinau.

Taip ir susirgau.

Dabar, kai grįžtu, žmona sako: palik rūbus garaže – paimsiu išskalbti. Susitaikė su ta mano liga.

Savaitgalis tokioje trasoje – geras savaitgalis. Visureigininkai labai įdomūs ir geri žmonės. Pažįstate keliautoją Audrių Sutkų? Jis Panevėžio visureigininkų guru. Tai va, tokie visi įdomūs žmonės pas mus.

Zina STRIPEIKIENĖ

„Šaltinio“ progimnazijos direktorė

Tobulas savaitgalis man yra tada, kai laiką leidžiu su artimais žmonėmis. Tobula, kai galiu su jais kažkur išvykti – į kokį nors SPA arba pakeliauti po Lietuvą, gal net ir užsienį pasiekti.

Tobulas laikas ir toks, kai su šeima gaminame labai skanius pietus, kai visi esame kartu.

Stengiuosi, kad toks savaitgalis būtų bent kartą per mėnesį. Turiu nuostatą niekada nedirbti savaitgaliais. Tos nuostatos laikausi jau daugybę metų ir man tikrai pavyksta.

Stengiuosi visada rasti laiko sau. Manau, kad moku ilsėtis ir tam skiriu užtektinai laiko. To tikrai reikia. Bet norėčiau ilgiau praleisti gamtoje, daugiau judėti, dažniau eiti į tolesnius žygius, nes jaučiu, kad šiuo metu tam skiriu mažokai dėmesio.

Aušra VYŠNIAUSKIENĖ

Smilgių seniūnė

Ak, kaip aš moku džiaugtis savaitgaliais ir kaip jų laukiu! Esu kolekcininkė, renku porcelianines statulėlės. Jų mano namuose jau turbūt visas tūkstantis. Retas savaitgalis, kad nenueičiau į Panevėžio turgus, kur galima rasti akį traukiančių statulėlių, ir jomis nepapildyčiau savo kolekcijos.

Kolekcionavimas mane uždega, tiesiog spirgu, kaip man reikia tų iš įvairių pasaulio šalių suvežamų statulėlių. Turguje paprastai už jas sumoka mano vyras. Taip sutarta, nes jam geriau sekasi nusiderėti. (Juokiasi.)

Jau gavau dovaną ir Kovo 8-ajai. Vyras nupirko mano išsirinktą porcelianinę berniuko ir mergaitės statulėlę.

Kolekcionavimas – tik vienas iš mano pomėgių. Savaitgaliais atsigaunu gamtoje arba savo sode. Sodinu gėles, auginu daržoves, mėgaujuosi tais darbais.

Jau dabar laukiu nesulaukiu pražystant žibučių, vos joms pasirodžius, lekiu į mišką, grožiuosi, gėriuosi, ilsiuosi. Tik prabėgs Joninės – aš vėl būsiu miške, rinksiu voveraites. Man neapsakomai patinka grybauti.

Taip pat einu į žygius. Ilgiausias mano įveiktas maršrutas – pusšimtis kilometrų.

Anksčiau nemažai sportavau, dabar sportas tapo labiau pramoga. Nuolat jaučiu, kad man reikia pajudėti, reikia veiklos, tą savaitgaliais ir darau.

Matydama mane tokią nenuoramą, mama pajuokauja, kad tikriausiai dar neužaugau, jei niekaip nenustygstu. Kaip tik tai man ir teikia gyvenimo džiaugsmo.

Jolanta SKIKIENĖ

Vokiečių kalbos mokytoja

Mano tobulas savaitgalis – žygyje.

Pirmieji žygiavimai, pažintinės kelionės pėsčiomis prasidėjo dar studijų laikais. Turėjome puikų draugą Darių Ramančionį, kuris mus, studentus, ištempdavo į miškus parodyti medžių, akmenų –visokių gamtos grožybių.

Po studijų buvo kelerių metų pertrauka, kol vėl įsiliejau į Panevėžio žygeivių klubą. Jų šūkis: nė vieno žygio be tikslo. Žygiai skirti aplankyti partizanų žūties vietoms, koplytstulpiams atstatyti ir pan. Pamenu dvylikos žygių ciklą, aplankant vietas, iš kurių partizanų vadai keliavo link Minaičių pasirašyti sutarties.

Tie žygiai nėra tik pasivaikščiojimas, jie turi pažintinį, kultūrinį tikslą.

Partizanų takais eidami galvojom: merkia lietus, drebia sniegas, klampojam per purvą, bet žinom, kad grįšim į šiltus namus, nusiprausim, išsiskalbsim, pailsėsim, o partizanai šlapi ir purvini grįždavo į bunkerius, kur drėgna, šalta. Toks istorijos suvokimas paliečia labai giliai.

Kartu su manimi keliauja ir mano devynmetė dukra. Ji žygiuose nuo pat gimimo ir dargi prieš gimdama. Kol pati stipriai nevaikščiojo, „žygiuodavo“ nešioklėje, dabar savo kojomis trepsi ir džiaugiasi naujomis pažintimis bei įspūdžiais. Jos rekordas – per vieną žygį nueiti 28 kilometrai. Mano – 45 km. Bet nusprendžiau, kad tiek einant nelieka to didelio malonumo. Man maksimalus atstumas – iki 30 km.

Didžiausią įspūdį padaro žygiai, kai būna šlapia, daug purvo. Po vieno tokio partizanų takais mes, šlapi ir murzini, keliavome į bendruomenės salę klausytis koncerto. Bendruomenės moteriškės susirinko su gražiomis šukuosenomis, puošniomis suknelėmis, o mes – murziai purvinais batais. Bėgome į tualetą praustis, kad nors kiek padoriau atrodytume. (Juokiasi.)

Kai kurie žygeiviai po tokių pasivaikščiojimų važiuoja tiesiai į sodus drabužių skalbti, kad nuo tiek purvo kanalizacijos namie neužkimštų.

Einant dirba kojos, o galva ilsisi. Po tokio poilsio galva vėl atvira naujoms idėjoms. Dėl to ir einu į žygį beveik kiekvieną šeštadienį, retą kurį praleidžiu namuose.