-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sakoma, kad visada reikia tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam.Nors be vandens galima išgyventi tris paras, be valgio – visą savaitę, nė vienas nenorėtume atsidurti tokioje situacijoje. O karas Ukrainoje parodė: tokiu atveju tampa svarbi kiekviena sekundė.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, ar jie yra pasiruošę ekstremaliai situacijai, ar apsvarstę, kaip elgtųsi karo atveju?
Tikiuosi, kad tokia diena neateis, bet vis dažniau kalbama apie Trečiąjį pasaulinį karą, tad pasiruošti būtina.
Daugiabučio rūsyje gyventojų daugumos pritarimu įsirengėme priedangą, kad žmonės turėtų kur pasislėpti bent kelioms dienoms. Kadangi langai nedideli, siauri, jiems uždengti esame pasiruošę smėlio maišus, kurie turėtų apsaugoti nuo skeveldrų. Niekas tokių bent panašių slėptuvių daugiabučio rūsyje dar neturi, o mes jau pasirūpinome savo saugumu.
„Mano mašinos bakas visuomet pilnas degalų. Bet suprantu, kad pabėgti nebūtų kur.“
Žinau, kad rekomenduojama susidėti išgyvenimo krepšelį, bet mano poreikiai labai minimalūs. Svarbiausia turėti geriamojo vandens ir riešutų – džiovintų vaisių asorti stiklainyje. Riešutai gali užtikrinti visavertį maitinimąsi. Tą jau esu pasiruošęs ir pasidėjęs rūsyje. Tris dienas puikiai išgyvenčiau. O vaistų man nereikia, konservų irgi nevalgau.
Tris paras išgyvenčiau bet kur. Galėčiau pagyventi net ir palapinėje, mano poreikiai labai maži. Man nereikia komforto. Svarbiausia, kad būtų vandens, tinkamos oro sąlygos ir bent saujelė riešutų. Jeigu turėčiau kokią nedidelę gitarą ar ukulėlę, daugiau nieko ir nebereikėtų.
Mano mašinos bakas visuomet pilnas degalų. Bet suprantu, kad pabėgti nebūtų kur.
Dažnai pagalvoju, kas būtų, jei mūsų šalis patirtų tikrą karo realybę.
Geroji pusė šioje situacijoje yra ta, jog turime laiko pasiruošti, turime pakankamai informacijos ir tinkamą atsakingų tarnybų komunikaciją.
Pastaruoju metu daug kalbama apie išgyvenimo kuprinę. Ją galime pasiruošti patys arba įsigyti jau visiškai sukomplektuotą. Ne kartą svarsčiau, kokius svarbiausius daiktus išgyventi turėčiau susirinkti, tačiau tokios kuprinės vis dar neturiu. Visgi, mano nuomone, kiekvienam privalu ją turėti.
„Atvirai pasakius, įvykus ekstremaliai situacijai neįsivaizduoju savęs su kuprine ant pečių bėgančios iš gimtos šalies.“
Jaučiu atsakomybę ne tik už save ir savo šeimą. Turiu didelį pareigos jausmą kaip vadovė pasirūpinti savo įstaiga, pacientais ir darbuotojais. Panevėžyje esame didžiausia sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti pirmines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Įstaigoje esame numatę tam tikrą strategiją, pasiruošę planą ir vyksta procesai dėl priedangos įsirengimo, būtiniausių daiktų rezervo.
Atvirai pasakius, įvykus ekstremaliai situacijai neįsivaizduoju savęs su kuprine ant pečių bėgančios iš gimtos šalies. Vertinu ir suprantu laisvės kainą. Taip pat suvokiu, kad visi turime būti pasiruošę bet kokiems iššūkiams.
Kad ir kaip būtų, stengiuosi pastebėti teigiamus dabarties dalykus, išlikti pozityvi ir neleisti keroti negatyvioms mintims.
Šito linkiu ir kiekvienam iš mūsų.
Karo bijau, bet jam nesirengiu. Bėgti taip pat nemanau. Turiu kieme pasisodinusi eglučių taką, vedantį pas kaimynę. Jei pradės virš galvos sproginėti bombos ar šiaip šaudys, pagalvojau, atsigulsiu po tomis eglaitėmis, gal jos mane išgelbės. Labai blogai būtų, jei sviedinys susprogdintų ar jei apšaudytas užsidegtų namas. Kur tada išlikusiai gyvai reikėtų gyventi?
Kai išgirdau, kad rusija užpuolė Ukrainą ir, mes, lietuviai, buvome paraginti ruoštis galimam užpuolimui, irgi nieko nedariau. Nei kokio krepšio kroviausi, nei maisto ar kitokių atsargų pirkau. „O kam?“ – svarsčiau tada.
„Pagalvojusi, kad Lietuvoje gali prasidėti karas, labiausiai bijau dėl vaikų ir anūkų.“
Ir dabar galvoju, kad šulinį turiu, taigi, per karą nuo troškulio nemirsiu, krosnį pasikuriu, nesušalsiu, sodo medžiai veda vaisius, prisiauginu daržovių, prisirenku pievose žolių, jos padės man išgyventi. Slėptuvės, tuo labiau rūsio, karo atveju man nė nereikėtų. O kas iš jų ištrauktų, jei aplink viskas subyrėtų ir tą slėptuvę ar rūsį užgriūtų? Gal ir numirčiau užgriūta, prasikankinusi kokį mėnesį.
Ir šiaip svarstau, kad artėju prie 70-ies, tad ką tas karas, gal tiksliau – priešai, iš manęs beatims? Kovoti su priešais neisiu, o jei puls, manau, pasiduosiu. Bet kam priešams reikės senutės? Tikriausiai tik pavarytų mane, na, gal ir nušautų. Bet mirti nebijau, kad tik nekankintų. O naudos iš manęs nebebūtų, nes nebėra sveikatos, nebetinku jokiems darbams. Dabar mane išlaiko valstybė, aš jai jau atitarnavau.
Pagalvojusi, kad Lietuvoje gali prasidėti karas, labiausiai bijau dėl vaikų ir anūkų. Neramu dėl jaunų žmonių, tų, kurie gyvena daugiabučiuose. Manyčiau, kad man, gyvenančiai kaime, jei kiltų karas, ištverti būtų lengviau.
Šaulių sąjungoje turime daug įvairių mokymų, daug įvairios informacijos, kaip pasiruošti ekstremaliai situacijai.
Reikalingas išgyvenimo krepšys bent trims paroms, nors rekomenduojama susikrauti ir ilgesniam laikui. Šiuo atveju daugiau yra geriau. Taip pat pasirūpinti komunikacijos priemonėmis, susitarti su šeimos nariais, kur susitiktų, kokia kryptimi judėtų.
Visus tuos namų darbus jau reikėjo būti padarius, bet mes šeimoje šiuo metu kaip tik tuo ir užsiimame. Išgyvenimo krepšiui dalį reikalingų daiktų jau pasirūpinome, liko dar kai ką nusipirkti.
„Pats pirmasis žingsnis – ne panikuoti, o mokytis ir ruoštis.“
Svarbiausia sugebėti situaciją įvertinti ramiai, nepradėti panikuoti, tiesiog būti pasiruošus.
Tiek aš, tiek mano žmona esame šauliai. Atsitikus ekstremaliai situacijai, be abejo, eitume ginti tėvynės. Ne tik dėl to, kad įpareigoja šaulių priesaika. Jei visi pabėgs, kas tėvynę gins?
Siūlau užsirašyti į Šaulių sąjungą – čia puiki komanda ir labai daug išmokstama. Vieni ruošiasi taktikai, aktyvesniems veiksmams, objektų apsaugai, kiti logistikos operacijoms, išgyvenimo dalykų mokosi – visiems pagal pajėgumus.
Bet pats pirmasis žingsnis – ne panikuoti, o mokytis ir ruoštis. Ne veltui sakoma, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Visada geriau būti pasiruošusiems, bet situaciją vertinti ramiai. Juk esame galingiausio karinio aljanso NATO nariai, šalis dabar daug geriau pasiruošusi nei 1944-aisiais, kai sulaukėme grįžtančių okupantų.
