-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Velykos yra krikščionių tikėjimo pagrindo – Kristaus Prisikėlimo – šventė.Neatsiejama jos dalis – margučiai, velykiniai žaidimai, šventiniai patiekalai ir, žinoma, buvimas kartu.
Visgi kiekviena šeima turi ir savų tradicijų.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, kaip jie švenčia Velykas? Ar jų šeimoje gyvos senosios tradicijos?
Mūsų šeimoje Velykų tradicijos labai senos, perduodamos iš kartos į kartą. Pradedame nuo Didžiojo ketvirtadienio. Ketvirtadienį užsigavi (nutyla) varpai, ir mūsų šeimoje prasideda sausas pasninkas. Jo griežtai laikomės penktadienį ir šeštadienį. Jokių mėsos ir pieno produktų – tik daržovės, žuvis, duona. Ir tik atsigavint varpams, šeštadienį po ilgų vakarinių Mišių, vėl galima viską valgyti. Kasmet Velykų rytą, aštuntą valandą, einame į Prisikėlimo mišias Raguvos bažnyčioje. Dalyvaujame procesijoje, giedame, tėtis neša bažnytinę vėliavą, mano mažoji sesė barsto gėles. Mes aktyviai dalyvaujame pačiose iškilmėse.
Margučius dažome tradiciškai – svogūno lukštais ir kitais natūraliais dažais: įvairiomis gėlytėmis, žieve, burokėliais. Ir močiutė taip dažydavo. Dar vieną močiutę turiu, ji irgi taip pat dažo margučius.
Prie velykinio stalo susirenkame visa šeima. Ant jo būtinai turi būti dar vienas tradicinis patiekalas – baltas ragaišis. Jį Velykoms kepdavo tėčio mama. Tai didelis mielinis pyragas, valgomas vietoj batono. Nors močiutė jau vienuolika metų mirusi, tą tradiciją išlaikome ir Velykoms tebekepame ragaišį.
Mūsų šeimoje Velykos labai laukiama šventė. Mano abu vaikai gyvena ne Lietuvoje, bet dažniausiai per Kalėdas ir Velykas sugrįžta į namus – sūnus iš Londono, dukra iš Kopenhagos. Šiemet taip pat grįžta abu, tad mums bus dviguba šventė.
Esame ta karta, kuri dar laikosi tradicijų. Prieš Velykas pasninkaujame – nevalgome mėsos ir pieno produktų. Pasninkas labai naudingas ir sveikatai.
Velykų simbolius – margučius – dažome tradiciškai svogūnų lukštais. Švenčiame taip pat tradiciškai – apsilankę bažnyčioje, sėdame prie Velykų stalo. Jis pas mus ganėtinai kuklus ir paprastas – margučiai, keptas zuikis ir varškės pyragas. Žmona kaskart sugalvoja kažkuo nauju nustebinti. Pats labai mėgstu ir moku šeimininkauti virtuvėje, bet Velykų stalą palieku išimtinai tik žmonai. Nesiimu iniciatyvos.
Nors esame dideli, bet ridename margučius. Jei oras geras, einame pasivaikščioti.
Be Kalėdų, Velykos, manau, yra mūsų antra mėgstamiausia šventė.
Šveicarijoje gyvuoja tradicija, kad vaikus lanko Velykų zuikis ir atneša visiems krepšelius su kiaušiniais, šokoladiniais zuikiais ir mažomis dovanėlėmis.
Velykų rytą vaikai ieško tų krepšelių – ir jiems šis užsiėmimas labai patinka.
Žinau, kad jūs, lietuviai, dažote kiaušinius. Ir mes tą darome. Vėlgi, ypač vaikai tai mėgsta. Bet turiu daug giminaičių, kurie labai gražiai dažo kiaušinius – ir tikrai puošniai išeina.
Aš labai seniai to nedariau. Nors technikų yra pačių įvairiausių, aš visada naudoju teptuką ir tiesiog marginu kiaušinį įvairiausiomis spalvomis. Bet žinau, kad Šveicarijoje natūraliai dažoma panašiai kaip ir pas jus – kiaušiniai vyniojami į įvairiausius žalumynus, augalų lapelius ir rišami į kojinę. O tada tiesiog sudedami į dubenį su karštais dažais.
Mano technika paprasta, bet aš žinau, kad Šveicarijoje naudojami ir sudėtingesni marginimo metodai. Bet paklauskite manęs dar kartą apie tai, kai turėsiu vaikų, tada turbūt privalėsiu tuo labiau pasidomėti. (Juokiasi.)
Įdomu, kad Šveicarijoje kiekviename restorane per Velykas patiekiami krepšeliai su skirtingų spalvų kietai virtais kiaušiniais.
Tada tiesiog paimate kiaušinį ir jo galu daužiate vienas su kitu. Tas, kieno kiaušinis sudaužomas pirmas, turi jį suvalgyti. Tą galima daryti kiekviename restorane Šveicarijoje.
Kalbant apie tradicinį šveicarų Velykų maistą, man šiek tiek gėda. Ar galėčiau paklausti to savo mamos? (Juokiasi.) Mano tėvai turėjo restoraną, tėtis buvo virėjas. Taigi turėčiau apie tai išmanyti daugiau. Vieną dalyką žinau, kad valgoma ėriena. Mano tėtis galėtų papasakoti apie tą patiekalą, bet jis mirė prieš trylika metų. Taigi negaliu jo paklausti.
Paprastai šeima Velykas švenčia kartu, bet nuo tada, kai mirė mano tėtis, mes to nebedarome. Kai jo netekome, ilgai man buvo labai sunku.
Tačiau Šveicarijoje žmonės tikrai mėgsta daug valgyti ir per Velykas šeimos kelia puotą.
Daugelis ruošia velykinius priešpiečius. Tada dalijasi Velykų pyragu – tai lyg saldi duona.
Šveicarijoje penktadienis prieš Velykas – tikrai didelė šventė. Niekas nedirba, visos parduotuvės uždarytos. Todėl stebiuosi, kad čia pas jus viskas atvira. Velykų pirmadienis Šveicarijoje taip pat yra šventė, todėl žmonės nedirba net keturias dienas. Per šias atostogas nemažai jų leidžiasi į trumpas keliones. Ypač žmonės iš Šveicarijos vokiškosios dalies. Jie keliauja į itališkąją Šveicarijos dalį. Taigi yra tokių, kurie Velykas praleidžia ne taip, kaip dauguma.
Dar ir šiandien gyvenu įspūdžiais, patirtais pernai Didžiąją savaitę, kai viešėjau Ispanijos Andalūzijos regione.
Nuvykome ten visa šeima – mudu su vyru, dukra, sūnus, išsinuomojome automobilį ir lankėme Kordobos, Granados ir Sevilijos miestus.
Važiavome žiūrėti tenykščių Didžiosios savaitės, Ispanijoje vadinamos Semana Santa, procesijų. Jos pradedamos Verbų sekmadienį, o baigiamos Kristaus Prisikėlimo dieną.
Taigi patirti įspūdžiai tikrai stiprūs. Atrodo, kad į procesijas susirenka visa Ispanija. Tada gatvėmis pagal specialų planą nešamos bažnytinės statulos. Atkreipėme dėmesį, kad daugiausia tai Mergelės Marijos statulos, aprengtos puošniausiais drabužiais. Pakylos, ant kurių jos nešamos, išpuoštos begale gyvų gėlių žiedų.
Skaičiau, kad tas pakylas neša po pusšimtį vyrų. Procesijose eina ir vaikai, ir moterys. Atkreipiau dėmesį, kad jos labai pasipuošusios – itin puošnios moterų suknelės, bateliai ir specialūs galvos apdangalai – nėrinių mantilijos.
Beje, dvasininkai tokiose procesijose nedalyvauja, jas rengia bendruomenės ir, kiek pavyko sužinoti, ruošiamasi joms kone visus metus. Procesijas lydi pučiamųjų orkestrai, taip pat kuriantys ypatingą šventinę nuotaiką. Tos melodijos ir man tiesiog ėjo per širdį.
Ispanijoje per Didžiąją savaitę išgyvenau tokį stiprų įspūdį, kad linkėčiau tuo metu į šią šalį atvažiuoti visiems, kas tik gali.
O Lietuvoje švenčiame įprastas, tradicines Velykas – susirenka visa šeima ir mums būna gera.
