-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O dažno palangės jau dabar nukrautos loveliais ir kasdien tarsi užkalbėtojai prie jų palinkę daržininkai laukia prasikalančių daigelių.
Tad šį kartą panevėžiečių klausiame, ar jau spėjo sukišti rankas į žemę? Ar jiems patinka daržininkauti?
Samanta KRIVICKIENĖ
„Panevėžio balso“ ir „Sekundės“ vadybininkė
G. Kartano nuotr.
Ūkininkauju ir balkone, ir sode.
Balkone sodinu žemaūgius pomidorus, o sode jau visa kita.
Balkone su sūnumi jau pasodinome naujo derliaus pomidorus. Svarbiausia, kad būtų šilumos, šviesos ir tinkamas vėdinimas. Smagu tiesiog balkone nusiskinti ką tik prinokusį pomidorą.
Vasarą daržovių beveik neperku, pati užsiauginu sode, kurį įsigijome prieš trejus metus. Ieškojome, kur pabėgti nuo miesto šurmulio, norėjome turėti savo ekologiškų daržovių ir vaisių, pabūti gryname ore su vaikais.
Darbas sode mane atpalaiduoja, tai meditacija po visų biuro darbų.
Sode auginu įvairių rūšių pomidorų, agurkų, prieskoninių žolelių, česnakų, kitų daržovių, taip pat yra keli vaiskrūmiai, uogų. Eksperimentais neužsiimu.
Užsiauginus tiek derliaus paskui tenka pavakaroti jį apdorojant, bet tai irgi tam tikra meditacija.
Firminis mano receptas – šaltai marinuoti agurkai su česnakais. Taip marinuotus saldžiarūgščius ir itin traškius agurkus mėgsta ir namiškiai, ir draugai. Kad ir kiek jų prisiruoščiau, ilgai neužsibūna. Tuomet tenka atsivežti iš mamos, kuri agurkus taip pat ruošia tik pagal šį receptą.
Rasa ČYBIENĖ
Panevėžio muzikinio teatro darbuotoja
G. Kartano nuotr.
Abu su vyru sodininkaujame, bitininkaujame. Turime sodybą, sodą, taigi, yra, kur suleisti rankas į žemę. Laukiame pavasario, jo žalumos ir grožio.
Neseniai genėjome medelius, sugrėbėme senus lapus.
Daržovių daigus auginame patys, namuose ant palangės. Ant jos turime žalumynų – auga trys agurkai, aitriosios paprikos, pasėjome pomidorų. Vėliau viskas keliaus į šiltnamį sode.
Kai derlius užauga, tik spėk suktis – konservuoti. Tokie darbai žavi tuo, kad valgai, ką pats užsiaugini. Jei užauga per daug, o pomidorų pas mus visą laiką per daug, patinka dalintis.
Labai nemėgstu nematytų, negirdėtų pomidorų veislių. Man patinka raudoni, o tie juodi, violetiniai, žali nei skanūs, nei ką. Juos galima auginti nebent dėl vaizdo, grožio, dėl stalo pagražinimo.
Mano vyras labai domisi sėklomis. Prie jų gali praleisti kad ir valandą. Kartais net tenka nuo sėklų nuvaryti. Jis viskuo domisi – ką nors išgirdo laidoje, perskaitė internete, jam jau įdomu. Mums patinka eksperimentuoti: oi, to neauginome, pabandome pasisėti! Tokie eksperimentai kartais pasiseka, kartais – ne.
Jau keletą metų auginame pastarnokus, geltekles, ilguosius ridikus. Ir su pomidorais darome bandymus. Vienais metais paliekame juos beveik nuogus, be lapų, kitais auginame su lapais. Ir tada, ir tada tų pomidorų būna sočiai.
Eglė GALIAUSKAITĖ
Edukacijų ir renginių organizatorė
Tiesą pasakius, niekada nemaniau, kad kada nors renovuosiu sodybą vienkiemyje ir pati darže auginsiu daržoves.
Gimus vaikams į gyvenimą pradėjau žiūrėti kitaip – labiau rūpi, ką valgome, kuo gyvename ir ką leidžiame jiems patirti.
Mūsų sodybos vaizdai internete neatrodė įspūdingi – pirkome ją pagal skelbimą, gyvai nė nematę. Tačiau nusprendę įsigyti šią vietą, atradome neįtikėtiną senovinių obelų sodą. Jis užima apie 30 arų! Jau antrus metus džiaugiamės obuolių sultimis ir verdame obuolienę. Dar vis mokausi prižiūrėti obelis, man patinka ragauti ir spėlioti obuolių rūšis.
Mūsų darže auga įvairios daržovės. Agurkai, morkos, žirneliai, brokoliai, bulvės – tai tik dalis jų. Auginame ir paprikas, pastarnokus, salotas, pomidorus – tai, ką patys mėgstame valgyti.
Man patinka darže eksperimentuoti ir su kitomis daržovėmis – auginti porų, lapinių kopūstų, sviestinių moliūgų. Malonu išbandyti naujus augalus ir jų rūšis, kurios gali papildyti mūsų maisto krepšelį naujais skoniais ir maistinėmis savybėmis.
Džiaugiamės, kad vaikai, nors ir duodame jiems laisvę atrasti savo veiklas sodyboje, aktyviai dalyvauja sodo darbuose. Mūsų 9-metis sūnus padėjo suręsti pakeltas lysves, o dukrytė – sėti daržoves.
Visas daržoves užsiauginu iš sėklų, sodinukų neperku.
Nors, tiesą sakant, ne viskas pavyksta. Mano mėgstamieji ‘San Marzano’ pomidorai vis dar neužauga tokie aukšti, kaip turėtų. Nepaisant to, jau trečius metus stengiuosi juos auginti ir nenuleisiu rankų, nes jie yra neatsiejamas ingredientas nuo mano mėgstamų picų ir makaronų.
Kiekvienais metais išbandau įvairias pomidorų rūšis. Pirmais metais buvau kukli, auginau labiau tradicinių rūšių pomidorus. Antraisiais jau bandžiau paįvairinti derlių spalvotais mini pomidoriukais. Šįmet bandysiu auginti juodos spalvos pomidorus ir dar geltonus, oranžinius mini pomidoriukus.
Mano vaikai nelabai mėgsta valgyti pomidorus, todėl bandome eksperimentuoti ir ieškoti jiems tinkamų skonių.
Pernai man nesisekė auginti porus, bet šiemet vis tiek vėl bandysiu ir tikiuosi sulaukti derliaus rudenį. Man labai patinka juos naudoti gaminant kišą (Quiche Lorraine).
Daugiausia darbo, kai augalai prašo vandens. Tada įdarbinu savo vyrą. Jis iš šulinio semia vandenį ir laisto mūsų daržus. Šiemet planuojame įjungti vandens siurblį, kad būtų lengviau laistyti.
Savo miesto močiutei vasarnamio darže auginti daržoves padėdavau dar vaikystėje. O pas kaimo močiutę ne tik bulves ravėdavau, bet ir pupeles gliaudydavau. Ne visada patikdavo būti atskirtai nuo miesto gyvenimo, bet gal būtent tai ir leido man dabar atsiskleisti kaip sodo, daržo entuziastei.
Prisimenu visas daržininkavimo pamokas ir branginu savo močiutes. Jos džiaugiasi mano eksperimentais, mielai dalina patarimus, padrąsina mane ir mano šeimą.
Algimantas MEIDUS
Panevėžio policijos pareigūnas, smidrų ir šitakių grybų augintojas
Prieš šešerius metus 2 ha lauką užsodinome smidrais.
Pirmuosius trejetą metų tai tebuvo hobis. Viską, ką uždirbdavome pardavę smidrus, investuodavome į ūkį ir dar tekdavo pridėti.
Dabar iš jų jau gauname grąžą.
Ankstyvą pavasarį smidrų lauke darbo dar nedaug.
Prieš savaitę baigėme smulkinti visus sustabarėjusius, sudžiūvusius stiebus. Palikome kaip trąšas dirvoje. Mes, baigę imti derlių, paliekame smidrus augti. Suveši dideli kaip miškas, bet žiemai stiebų nenupjaustome, tą darbą paliekame pavasariui.
O gegužės pradžioje prasidės derliaus nuėmimas. Tada negalima nė dienos praleisti – privalome kasdien pjauti, kad nespėtų peraugti.
Pirmosiomis dienomis, kol oras dar vėsus, man vienam nupjauti visą smidrų lauką užtenka keturių valandų, bet kai sušyla ir prasideda pats jų augimas, prireikia bent 5–6 darbuotojų visam laukui pereiti.
Aš užaugau mieste, bet niekada nebuvau nuo kaimo nutolęs, jame leisdavau vasaras. Žinau tą žemės skonį.
Vis dėlto abejoju, ar man taip jau labai patinka suleisti rankas į žemę. Būti tik ūkininku turbūt negalėčiau. Smidrų sezonas trunka porą mėnesių, tiek man tinka ir patinka – per tą laiką visiškai atsiriboju ir pailsiu nuo pagrindinio darbo policijoje, nauja veikla ir nauji iššūkiai suteikia kitokių įspūdžių. Bet dirbti žemės ūkyje ištisus metus vargu ar norėčiau.
