-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Išgirdę, kokiomis puikiomis sąlygomis čia apgyvendinti ukrainiečiai, įsikurti juose prašosi ir daugiau jų tautiečių.
Tačiau prieglobstį čia gali gauti tik naujai atvykstantieji, atsiunčiami Pabėgėlių registracijos centro, vadinamosios karštosios linijos.
Su Linkaučiuose prisiglaudusiais karo pabėgėliais dirbanti atvejo vadybininkė Ingrida Mikšienė patvirtino: erdvūs dvejus metus tušti stovėję Linkaučių vaikų globos namai dabar yra toji vieta, kur ukrainiečiai prašosi apgyvendinami.
„Žinau, kad kitose Panevėžio rajono vietose prieglobstį gavę karo pabėgėliai stengiasi išvykti į miestą, kur lengviau įsidarbinti. Tačiau Linkaučiuose yra kitaip. Nuolat gauname prašymų priimti mieste jau gyvenančius pabėgėlius. Vieni iš kitų ukrainiečiai išgirsta apie puikias gyvenimo sąlygas. Jie pasiskaičiuoja, kad važinėti iš Linkaučių į Panevėžį būtų netgi pigiau nei nuomotis butą mieste“, – pasakoja I. Mikšienė.
Vis dėlto, anot jos, karo pabėgėlių prašymai juos iš kitos vietos perkelti į Linkaučius netenkinami. Pagal nustatytą tvarką buvusiuose vaikų globos namuose apgyvendinami tik naujai atvykusieji iš karo niokojamos Ukrainos.
I. Mikšienė skaičiuoja, jog Linkaučiuose daugiausia vienu metu glaudėsi dvi dešimtys karo pabėgėlių. Šiuo metu čia gyvena 15-a, o tai – trijų šeimynų žmonės.
„Nesakau, kad šeimų, nes tarp atvykusiųjų nebūtinai patys artimiausi žmonės, tačiau jie – giminaičiai. Linkaučiuose glaudžiasi ir teisės, farmacijos, ekonomikos, socialinius mokslus baigusieji“, – vardijo I. Mikšienė.
Linkaučiuose prisiglaudusi ekonomistė Valentina Zavalej. P. ŽIDONIO nuotr.
Linkaučiuose šiuo metu gyvenanti ekonomistė Valentina Zavalej į Lietuvą atvyko su vyru ir trimis vaikais.
Dabar ukrainietė vietinėje kepykloje dirba valytoja.
„Lietuviai turbūt pasakytų, kad tai ne svajonių darbas, tačiau man jis yra būtent toks. Džiaugiuosi, kad turiu ne tik puikią pastogę, bet ir darbą. Toje pačioje įmonėje kepėju dirba ir mano vyras“, – pasakojo V. Zavalej.
Ji pasidžiaugė, kad sutuoktinis netgi padarė karjerą – kepėju tapo prieš tai padirbęs pagalbiniu darbininku.
Berdianske, netoli Zaporižios, gyvenusi šeima namus paliko trečią karo mėnesį.
„Užėmę Berdianską rusai ėmė įvedinėti savo tvarką. Iš mokyklų išėjus okupaciniam režimui nepaklususiems pedagogams, mokytojais įdarbinti pirmi pasitaikiusieji. Žinau, kad vaikus dabar ten moko buvusi melžėja“, – kas vyksta okupuotoje Ukrainos dalyje, pasakojo V. Zavalej.
Anot jos, reikėjo gelbėti vaikus nuo tokios švietimo sistemos, o ir patys nenorėjo gyventi „po rusu“.
„Perkame iš kaimynės ką tik pamelžtą karvės pieną, valgome Linkaučiuose auginamų vištų kiaušinius. Viskas būtų labai gerai, viena bėda – esame per prievartą išplėšti iš savo namų.“
L. Jurčenko
Bėgdama nuo karo V. Zavalej šeima paliko prieš dešimtmetį įsigytą namą.
Valentina žino, kad dabar jame apsigyvenę rusai kariškiai.
Apie tai, kas vyksta gimtinėje, karo pabėgėliams praneša Ukrainoje likę jų artimieji.
„Nemanėme, kad karas taip ilgai užsitęs. Pradžioje vylėmės, kad jis turi greitai baigtis. Dabar jau ima atrodyti, kad tas karas nesibaigs niekada“, – pravirko V. Zavalej.
Sutuoktiniai su trimis vaikais Lietuvą prieglobsčiui pasirinko paskaičiavę, kad tokia kelionė jiems kainuos pigiausiai.
„Atvykus net sunku buvo patikėti, kad žmonės Lietuvoje laisvi, čia nėra prievartos, nesproginėja bombos. Pamenu, pradžioje mažasis mūsų sūnus, kuriam penkeri, susigūždavo išgirdęs skrendant lėktuvą. Dabar, atrodo, prie tokio garso jau priprato“, – pasakoja Valentina.
Ji džiaugiasi, jog iš uždarbio kepykloje jiedu su vyru jau nusipirko automobilį, juo nuvažiuoja pas gydytojus. O Linkaučių bendruomenė pakvietė kartu keliauti į Latviją.
„Laisvalaikiu pasivaikštome po Linkaučių apylinkes. Gražios jos“, – pabrėžė V. Zavalej.
Tatjana Jurčenko su sūnumi. P. ŽIDONIO nuotr.
Nuo lapkričio Linkaučiuose glaudžiasi ir Tatjana Jurčenko su sūnumi, vyru bei anyta.
Tatjana – farmacininkė, jos anyta per gyvenimą dirbo ekonomiste, šiuo metu pensininkė. Abi moterys kol kas nedirba. Šeimą išlaiko Tatjanos vyras, įsidarbinęs vietinėje kepykloje.
Anyta neria tikrai puikius žaislus, parduoda juos internetu.
Šeima atvyko iš Oleškų miesto, jį nuo Chersono skiria Dniepro upė.
„Nežinau, kaip mes grįšime namo karui pasibaigus. Mūsų miestas įsikūręs savotiškoj saloje, anksčiau į jį vesdavo du tiltai. Vienas – Antonovkos, o kitas – per Kachovkos užtvanką. Dabar abu susprogdinti“, – pasakoja moterys.
Rusams susprogdinus Kachovkos užtvanką, visi Oleškų miesto privatūs namai liko visiškai paskandinti.
Jų ir anytos butai – trečiame ir šeštame aukštuose, tad išsiliejęs Dniepro vanduo jų nepasiekė.
„Mano tėvai gyvena Kachovkoje, jie prižiūri mūsų butus. Galime tik pasidžiaugti, kad jie neišplėšti. Rusų kariuomenė plėšia ir ukrainiečių butus, ir namus“, – atsidūsta T. Jurčenko.
„Mūsų Oleškų miestą rusai užėmė jau pirmą karo dieną. Aš netekau darbo vaistinėje, nes vaistines paprasčiausiai uždarė, žlugo vyro valymo paslaugų verslas. Negana to, baisu pasidarė ir patiems išeiti, o ypač išleisti sūnų į kiemą pažaisti. Vos išėję iš namų, matydavome ginkluotus karius. Pamatę civilius, jie į mus nukreipdavo ginklus“, – pasakoja T. Jurčenko.
Nutarusi bėgti iš okupuoto savojo miesto, Jurčenkų šeima Lietuvą pasiekė važiuodama per Krymą. Pakeliui dokumentus tikrinusiems rusų pareigūnams jie tvirtino vykstantys lankyti Rusijoje gyvenančių giminaičių.
Po šešias dienas trukusios kelionės automobiliu pagaliau jie pasiekė Lietuvą.
„Žinojome, kad Lietuvoje galima susikalbėti rusiškai. Tai buvo pagrindinė paskata rinktis jūsų šalį“, – sako T. Jurčenko.
Moterys džiaugiasi Lietuvoje patekusios kaimo idilėn, o prieglobstį suteikę buvę Linkaučių vaikų globos namai joms atrodo tarsi poilsio namai.
„Perkame iš kaimynės ką tik pamelžtą karvės pieną, valgome Linkaučiuose auginamų vištų kiaušinius. Viskas būtų labai gerai, viena bėda – esame per prievartą išplėšti iš savo namų“, – atsiduso Tatjanos anyta.
