Karo pabėgėliai ir ilgesį, ir liūdesį gena dainomis

Grupelės į Panevėžį nuo karo pabėgusių ukrainiečių suburto ansamblio repertuare – dabar, Ukrainai ginant savąją laisvę, sukurtos dainos. Kolektyvo vadovas Leonidas Leliuchas neslepia, kad dainos karine tematika dažną jas dainuojantįjį pravirkdo. Bet dar labiau kelia dvasią, padeda trumpinti dienas belaukiant pergalės.

Panevėžyje suburtam ansambliui – viso labo trys mėnesiai. Visus, norinčius jame dainuoti, Leonidas Leliuchas sukvietė pats čia išgyvenęs tik kiek daugiau nei pusmetį.

Savoje šalyje vadovavęs vaikų muzikos mokyklai, buvęs ir vestuvių muzikantu, Panevėžyje Leonidas gavo šaltkalvio darbą.

Leonido Leliucho suburto ansamblis dainuoja per šį Ukrainoje vykstantį karą sukurtas dainas. Asmeninio albumo nuotraukos

„Esu pensininkas, tarsi galėčiau nedirbti. Tačiau manoji pensija tėra 5 200 grivinų, o tai –130 eurų. Tad dirbti esu priverstas“, – atvirauja 62-ejų vyras.

Šaltkalvio darbas, pasak Leonido, jam, muzikantui, nėra įprastas – niekada netgi nepagalvojo, kad teks tokį dirbti.

Kita vertus, prisipažįsta, nei jis, nei kiti ukrainiečiai irgi nesitikėjo, jog bus priversti palikti namus, glaustis svetur.

„Panevėžys turbūt gražiausias ir geriausias pasaulio miestas, – nuoširdžiai sako L. Leliuchas. – Gyvendamas jame matau daugybę privalumų – daug kas čia netgi geriau ir gražiau nei manojoje Ukrainoje. Bet kai tik baigsis karas mūsų šalyje, lėksiu į ją visu greičiu. Labai pasiilgau jos. Labai kenčiu dėl vykstančio karo.“

Spaudžia ašaras

Būtent tėvynės ilgesys, kančia dėl jos likimo ir paskatino toli nuo namų atsidūrusį L. Leliuchą kurti tautiečių ansamblį, o jo narius – burtis draugėn.

Žinią apie kuriamą kolektyvą Leonidas prisimena paviešinęs įpusėjus šiųmečiam pavasariui. Jungtis prie jo panoro septynios moterys ir du vyrai. Tačiau ansamblyje įsitvirtino tik vienas vyriškis. Moterys repeticijas lanko visos, bet viena koncertuoti nevyksta – kol neturės už ką įsigyti tautinę tapatybę liudijančios vyšyvankos.

Visi kiti ansamblio nariai už savo pinigus pirko nacionalinius Ukrainos drabužius – spalvingais raštais siuvinėtas palaidines.

Dabar, anot vadovo, dainininkės rūpinasi įsigyti ukrainietiškas margaspalvių žiedų karūnas.

„Jei jau dainuojame savo šalies dainas, norime būti pasipuošę ir savo šalies drabužiais. Tai mūsų, ukrainiečių, savastis“, – sako Leonidas.

Per ansamblio gyvavimo mėnesius būta vos dviejų koncertų, tačiau abu jie pavyko, atlikėjai sulaukė ir plojimų, ir palaikymo. Ukrainiečių dainos ne vienam žiūrovui išspaudė ir ašarą.

„Ypač atkreipiau dėmesį, kad panevėžiečiai mokiniai yra pasitikintys, drąsūs ir laisvi. Tą vaikų laisvę aš vertinu kaip didžiulį jūsų šalies laimėjimą.“ L. Leliuchas

Bėgo ne į niekur

Ukrainoje grojęs įvairiais instrumentais, dabar L. Leliuchas teturi gerų žmonių parūpintą armoniką. Pirštai ilgisi muzikos, tad, būna, imasi savotiško žaidimo – dedasi, kad groja, pirštais barbendamas į stalą.

Bet laiko ir tokiam „muzikavimui“ lieka nedaug.

„Pavargstu darbe. Reikia vis daugiau poilsio“, – neslepia ukrainietis.

Į Panevėžį V. Leliuchas su žmona, marčia ir anūkėle atvyko iš Marhanetso. Šis keturiasdešimties tūkstančių gyventojų miestas Nikopolio rajone, Dnepropetrovsko srityje, rusų kariuomenei susprogdinus Kachovkos užtvanką liko visai be geriamojo vandens.

„Žmonėms vanduo pristatomas cisternomis, jį į namus tenka parsinešti „bambaliais“, – pasakoja Leonidas. – Vanduo ypač taupomas, tad vietiniai vasaros karštį kenčia nesiprausę.“

Ukrainoje liko Leliuchų sūnus. Pasak tėvo, jis dirba atsakingą darbą, tad į frontą pašauktas nebuvo.

„Būčiau ir gyvenęs, ir dirbęs Ukrainoje ir aš. Bet net mūsų nediduką miestą pradėjo apšaudyti, tad, gelbėdami visų pirma anūkėlę, nutarėme bėgti“, – sako L. Leliuchas.

Į Lietuvą šeima atvažiavo senutėliais „Žiguliais“. Leonidas šypsosi, esą dabar Panevėžyje jis vienintelis važinėja tokios markės mašina, tai sulaukia nemažai dėmesio – žmonės net prašo leidimo nusifotografuoti šalia automobilio.

„Galėjau įsigyti ir modernesnį automobilį, tačiau man jis brangus kaip jaunystės reliktas. O ir degalų „suvalgo“ tikrai ne daugiau nei šiuolaikiniai“, – pabrėžia savininkas.

Rusiškoms dainoms – griežtas veto

Jau įsikūręs Panevėžyje ir pamatęs, kad iš Ukrainos mokamos pensijos neišgyvens, L. Leliuchas pasiprašė, kad viena miesto mokymo įstaigų priimtų jį dirbti sargu. Bet buvęs mokyklos direktorius mokyklos sargu taip ir netapo – dėl kalbos barjero. Užtat gavo pasiūlymą suburti ukrainiečių moksleivių ansamblį ir tapti jo vadovu miesto Moksleivių namuose.

„Daviau skelbimą, kviečiau vaikus, bet susirinko vos keletas. Tad vaikų ansamblio vadovo darbo vietos sau irgi nesusikūriau, – pasakoja. – O tuomet mumis, ukrainiečiais, besirūpinanti panevėžietė Irina Burkauskienė įkvėpė mintį suburti suaugusiųjų dainų ansamblį.“

„Norinčių dainuoti Ukrainos dainas suaugusiųjų sulaukiau“, – pasidžiaugė L. Leliuchas.

Kolektyvo nariai iš karto griežtai nutarė neatlikti rusiškų dainų, taip pat nedainuoti rusų kalba. Visos ansamblio dainos – ukrainietiškos.

Leonido suburtame ansamblyje dainuoja moterys, dirbančios Panevėžio gamyklose prie staklių, taip pat yra siuvėjų.

Siuvėja, beje, įsidarbino ir L. Leliucho žmona, nors yra medikė, Ukrainoje dirbo slaugytoja. Nei ji, nei marti ansamblyje nedainuoja.

Viena nuo karo pabėgusi ukrainietė pedagogė tapo mokytojos padėjėja. Ansamblio narės į Lietuvą atvyko iš Kijevo, Dnipro, Volynės, Donecko, Bachmuto.

„Po rusų atakų iš Bachmuto liko tik vietovės pavadinimas. Paties miesto nebėra“, – ukrainiečiui skaudu net jo pavadinimą tarti.

Yra kuo kvėpuoti

Kone metus gyvendamas Panevėžyje ir lygindamas ji su Ukrainos miestas, L. Leliuchas tikina radęs daug pranašumų.

„Pranašumu aš vadinu jūsiškį klimatą. Ukrainoje tokiu metu oro temperatūra užšoka virš keturiasdešimties laipsnių, tad tokiam kaip aš, nebejaunam žmogui ištverti tampa sunkoka. Pas jus – kas kita“, – dėsto vyriškis.

Praėjusių metų rugpjūčiui baigiantis atvykęs į Panevėžį, jis mena nustebęs, nes nepamatė ant namų stogų ir sienų kondicionierių.

„Dabar suprantu, kad jų nė nereikia. Lietuvoje ir taip yra kuo kvėpuoti“, – šypsosi.

Kaip didelį privalumą ukrainietis įvardija ir tai, kad Panevėžyje, skirtingai nei Ukrainos miestuose, nėra valkataujančių šunų ir kačių.

„O koks švarus Panevėžys, koks žalias! Prisimenu, kad net žiemą vos spėjus pasnigti nuo šaligatvių iškart nuvalomas sniegas. Ukraina dar nepasiekė tokio lygio“, – sako vyriškis.

Anot jo, ir Panevėžio architektūra savita, graži, įdomi.

„Dar aš, muzikos pedagogas, klausiausi nemokamo Panevėžio vaikų muzikos mokyklos mokinių koncerto. Puikus koncertas. Bet ypač atkreipiau dėmesį, kad panevėžiečiai mokiniai yra pasitikintys, drąsūs ir laisvi. Tą vaikų laisvę aš vertinu kaip didžiulį jūsų šalies laimėjimą.“