-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš vandens sugriautų namų spėjusieji pabėgti beginkliai ukrainiečiai atsidūrė priešų, apšaudančių gelbėjimo valtis, taikiklyje.
„Praradau ir namą, ir daržo bei sodo derlių, kaip dabar reiks gyventi?“ – klausia Komišanų kaimelio gyventojas 49-erių Sergejus Spilokas.
Jis rodo patamsėjusią namo sieną – vanduo kelias paras buvo apsėmęs visą pirmą aukštą.
Nuslūgus potvyniui, Sergejaus šeima liko be pastogės – ko nesunaikino okupantų bombos, sugriovė jų į laisvę paleistas užtvankos vanduo.
S. Spiloko namo lubos įgriuvusios, dalis išorinių sienų nuvirtusios.
„Dauguma kaimo trobų pagal senas vietos tradicijas suręstos iš molio ir šiaudų, o plytomis apmūrytos tik išorinės sienos. Vanduo molį išplovė ir namai sugriuvo“, – paaiškino S. Spilokas.
Potvynį atlaikė ir ne visi naujesni, iš plytų bei gelžbetonio blokų statyti namai.
Vandens lygis buvo pakilęs net pusketvirto metro, susidariusi didelė srovė paplovė pastatų pamatus.
Į Sadovo kaimą maistą ir vandenį tenka gabenti motorine valtimi. E. BUTRIMO nuotr.
Į Komišanus šalia Chersono kartu su gelbėtojais, atgabenusiais maisto paketų ir gėlą vandenį, nuvykau šeštą potvynio dieną, kai atslūgęs vanduo pagaliau leido keliu įvažiuoti į kaimą.
Aplink gelbėtojų mašiną susirinkę vietiniai pasakojo negalvoję, kad vanduo prasiverš į jų kaimą.
Nelaimės mastas pasirodė didesnis, nei jie manė.
„Rusų dronai pakimba ties mūšyje sužeistu kariu ukrainiečiu ir laukia, kada draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą ir į juos. Matydami virš savęs kybantį droną, sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit“ ir didvyriškai nukraujuoja.“
K. Kiričevska
Žemumoje esančius namus apsėmus vandeniui, jų gyventojams teko sprukti pas kaimynus į kalvos viršų.
Kai vienos moters, kartu su paaugliu sūnumi stovėjusios eilėje prie maisto paketo, paklausiau, ar jų namui vanduo žalos nepadarė, ji prapliupo raudoti – sugriuvo visi sodybos pastatai.
Kachovkos elektrinę rusų kariai susprogdino išsigandę prasidėjusio ukrainiečių kontrpuolimo. Užtvankos susprogdinimas sukėlė milžinišką ekologinę katastrofą, pavojų žmonių gyvybėms. Baiminamasi užkrečiamųjų ligų protrūkio – upė ima vis stipriau dvokti, uždrausta gerti nevirintą vandenį, naudoti maistui daržoves iš apsemtų daržų.
Fronto medikės K. Kiričevskos nebestebina Rusijos karių žiaurumas. E. BUTRIMO nuotr.
Didžiausias pavojus iškilo už 80 kilometrų esančiam Chersonui.
Iki karo jame gyveno 280 tūkst., dabar – vos apie 30 tūkst. žmonių.
Miesto pakraštyje, kitoje upės pusėje, įsitvirtinęs priešas kasdien keliasdešimt kartų apšaudo iš tankų ir minosvaidžių.
Tris su puse metro Dniepre pakilęs vanduo užtvindė pirmuosius daugiabučių aukštus keliuose Chersono mikrorajonuose ir apsėmė beveik šimtą kaimų.
Baisus potvynis po trijų dienų pamažu ėmė slūgti, tačiau net praėjus dviem savaitėms nuo užtvankos susprogdinimo dvidešimt kaimų vis dar buvo atkirsti nuo pasaulio.
Oficialiai skelbiama, kad per potvynį žuvo keliolika žmonių, keliasdešimt laikomi dingusiais be žinios, tačiau apsemtuose kaimuose žmonės kalba apie keleriopai gausesnes žūtis.
Ukraina nuostolius gamtai bei regiono ekonomikai skaičiuoja dešimtimis milijardų: vanduo suardė laukų drėkinimo sistemas, sugriovė daugybę pastatų, apgadino kelius, tiltus, sunaikino derlių, apnuodijo šulinius, upes, pievas bei miškus saugyklose buvusiais chemikalais, tualetų turiniu, nuskendusių gyvūnų bei žmonių lavonais.
Sadovo gyventojai padėjo iškrauti atvežtą paramą, bet kartu baiminosi apšaudymo – išvakarėse atlėkusi bomba išvertė mokyklos tvorą. E. BUTRIMO nuotr.
Į Chersoną atvykęs penktą tragedijos dieną nusprendžiau išeiti po jį pasižvalgyti, tačiau netrukus nugriaudėjo bombų sprogimai ir teko bėgti atgal į vienintelį mieste veikiantį viešbutį „Diližans“.
Jo administratorius pagrūmojo pirštu: „juk perspėjau, kad šiaip sau pasivaikščioti niekas neina, bombos lekia kas keturiasdešimt sekundžių“.
Mano viltis, kad sužinojus apie apsemtų kaimų gyventojų vargus okupantų sąžinė nubus ir jie bent netrukdys dirbti gelbėtojams, pasirodė pernelyg naivi.
Iš Chersono išvykau taip ir nepatekęs į Korabelno mikrorajoną. Jis išsidėstęs miesto žemumoje ir labiausiai apsemtas. Negana to, pastarosiomis dienomis okupantų dar ir intensyviai apšaudomas.
Rusų kariai net per jų pačių sukeltą potvynį neišsižadėjo niekšiško įpročio iš minosvaidžių šaudyti į civilių sambūrius, pyškinti į valtimis gelbėjamus žmones.
Dieną prieš man atvykstant į Chersoną sužeisti keturi savanoriai gelbėtojai, dar po dienos trys žmonės valtyje žuvo ir dvylika buvo sužeisti.
Tikintis išvengti panašių tragedijų, pašaliečiams uždraustas įvažiavimas į Korabelną, o mikrorajono gyventojams iš namų leista išeiti tik nuo 12 iki 15 valandos, griežtai įspėjus nesibūriuoti.
O. Revenka rodo skeveldrų sudarkytą liemenę. E. BUTRIMO nuotr.
Kai motorine valtimi keliais reisais kartu su savanoriais nugabenome maisto paketus ir geriamą vandenį į apsemtą Sadovo kaimą, jo gyventojai patarė skubiai išsiskirstyti ir slėptis po medžiais. Toks atsargumas tam, kad kitoje upės pusėje esantis priešas nesugalvotų pykštelti ir į mus.
„Manęs nebestebina jokie okupantų žiaurumai. Su kolege, organizacijos „Melek“ vadove Irina Bezpečnaja kas savaitę vykstame į frontą pargabenti žuvusių karių palaikų. Rusų dronai „pakimba“ ties mūšyje sužeistu kariu ukrainiečiu ir laukia, kada draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą ir į juos. Matydami virš savęs kybantį droną, sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit“ ir didvyriškai nukraujuoja“, – pasakojo 52-ejų Katarina Kiričevska.
Į Chersoną ji kartu su bendraminčiais atvyko išgabenti apsemtų kaimų gyventojų. Gelbėjimo akciją teko nutraukti, kai priešo bomba sužeidė keturis savanorius.
31 metų Ruslanui Simonovui skeveldra prakiurdė ranką, jam skubiai atlikta operacija, po kelių savaičių vaikinas bus operuojamas dar kartą.
Penkiasdešimtininkų bažnyčios 52-ejų pastoriui Igoriui Fenui skeveldra ranką sužeidė lengviau, medikams susiuvus žaizdą, vyras išleistas gydytis į namus.
„Esu taikus žmogus, niekada rankoje nelaikęs ginklo. Vykdamas į humanitarines akcijas pafrontėje ir matydamas, ką okupantai išdarinėja, iš apmaudo noriu staugti, verkiu drauge su netektį išgyvenančiais žmonėmis“, – pasakojo pastorius.
Per tą patį sprogimą į kojos pirštą sužeistas ir trisdešimtmetis Olegas Revenka. Jei ne apsauginė liemenė, Olegui ši išvyka būtų pasibaigusi mirtimi, mat dvi skeveldros atsitrenkė į krūtinę, tačiau kūno nekliudė.
„Labai gaila, kad negalėjome padėti vandens apsemtiems žmonėms, bet žinau, kad tą darbą tęs kiti savanoriai. Mes, ukrainiečiai, esame tvirta ir laisvę mylinti tauta. Anksčiau ar vėliau priešai bus nugalėti“, – kalbėjo O. Revenka, rodydamas skeveldrų suvarpytą apsauginę liemenę.
