-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vaikų darželių pradininku pasaulyje laikomas Friedrichas Fröbelis, 1837 m. įsteigęs „Žaidimų ir veiklos institutą“ Bad Blankenburge, gimtojoje Vokietijoje. Ilgamečio mokytojo nuomone, vaikai – tai gėlės, kurioms reikia saulės, šilumos, rūpesčio, laisvės augti ir tinkamos priežiūros. Tad jie nuo mažų dienų turi būti mokomi pažinti pasaulį, tapti savarankiški, ugdant jų gebėjimus ir saviraišką, o mažamečių kūrybiškumą būtina skatinti žaidžiant, dainuojant, sekant pasakas, piešiant, lipdant ir įtraukiant juos į panašią veiklą. Ši auklėjimo teorija kartu su vaikų darželiais veikiai paplito po kitas šalis ir ja remtasi iki pat XIX a. pabaigos.
Ikimokyklinio ugdymo istorija Lietuvoje prasidėjo 1898 m., kai grafaitė Marija Tiškevičiūtė Kretingoje įkūrė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį. XX a. pradžioje mažylių priežiūra ir ugdymu susirūpino katalikiškos organizacijos ir įvairiose Lietuvos vietovėse ėmė steigti „kūdikių ėdeles“. Pirmosios tokios „ėdelės“ 1905 m. atsirado Marijampolėje Šv. Kazimiero draugijos iniciatyva.
Nuo 1918 m. Nepriklausoma Lietuva, pasiryžusi tapti modernia Europos šalimi, išgyveno ypač sudėtingą virsmo laikotarpį. Tuometis elitas – inteligentija – jautėsi atsakingas už savo valstybės kūrimą. Daug pastangų dėta nuo pamatų kuriant mokslo ir švietimo įstaigų sistemą, tačiau vaikų darželiai jaunai valstybei neatrodė itin būtini, tad šių idėjas ėmė puoselėti privatūs asmenys ir visuomeninės organizacijos.
Atkūrus nepriklausomybę pirmąjį vaikų darželį Kaune 1921 m. įsteigė Lietuvos vaiko draugija ir pasirinko F. Fröbelio pedagoginę sistemą. Laikinojoje sostinėje ir kituose šalies miestuose darželius steigė Šv. Vincento Pauliečio, Kūdikių gelbėjimo, Lietuvos moterų globos, Pieno lašo, Šv. Kazimiero, Vaikelio Jėzaus draugijos ir privatūs asmenys. Pastarieji ir labdaros organizacijos rengė auklėtojus. Nors šių įstaigų kasmet daugėjo, ikimokyklinis ugdymas ilgai net nebuvo reglamentuotas. Tik 1936 m., kai Lietuvoje jau veikė 108 darželiai, priimtas Vaikų darželių ir aikštelių įstatymas ir jų veiklą ėmė kontroliuoti Švietimo ministerija.
Daugelis inteligentų domėjosi Vakarų Europoje populiariais ugdymo metodais ir patys rūpinosi savo atžalų švietimu. Įžymios tarpukario mokytojos Honorata Ivanauskienė, Marija Varnienė, Marija Nemeikšaitė, dr. Ona Narušytė pirmosios iškėlė mintį kuo plačiau steigti vaikų darželius ir čia ugdyti mažiausius šalies piliečius. Pedagogės semtis patirties vyko į Europos valstybes ir JAV, ten lankė kursus. Kadangi Lietuvoje šios srities nevaržė jokie įstatymai, vaikų darželių tinklo iniciatoriai turėjo gana daug laisvės veikti. Visuomenei idėja buvo nauja, todėl reikėjo nemažai pastangų įtikinti tėvus, kad ikimokyklinis ugdymas naudingas ne tik vaikui, šeimai, bet ir visai valstybei.
H. Ivanauskienė (E. ir A. Baltuškevičių archyvo nuotr.)
Viena pirmųjų vaikų darželių steigėjų buvo H. Ivanauskienė. Baigusi gimnaziją Sankt Peterburge, kur jos šeima persikėlė iš Radviliškio tėvui gavus darbą, Honorata Paškauskaitė studijavo gamtos ir matematikos mokslus. Tapusi namų mokytoja dirbo įvairiose ikimokyklinio auklėjimo įstaigose ir itin atsidavusi rūpinosi mažyliais. Dirbdama vaikų darželyje ji net įsivaikino vieną kinų kilmės berniuką ir jį pavadino Algirdu Henriku Paškausku. Netekėjusiai merginai toks „kraitis“ galėjo būti rimta kliūtis sukurti šeimą, tačiau Honorata dėl to nerimavo mažiausiai. Kilnios širdies gražuolė mokytoja, sutikta Sankt Peterburge, pavergė gamtininko Tado Ivanausko širdį, ir šis tapo išrinktosios įvaikio tėvu.
Dirbdama vaikų darželyje Honorata įsivaikino vieną kinų kilmės berniuką ir jį pavadino Algirdu Henriku Paškausku.
Vos sužinoję apie Lietuvos nepriklausomybę, Ivanauskai suskubo grįžti į tėvynę. H. Ivanauskienei rūpėjo jaunosios kartos ugdymas, ypač ją jaudino Kauno priemiesčių neturtingų šeimų vaikai. 1921 m. kaip Eltos korespondentė ji nuvyko į Čekoslovakiją susipažinti su prezidento Tomášo Masaryko įkurtos „Sakalų“ organizacijos veikla ir šios įsteigtomis vaikų vasaros aikštelėmis. Susižavėjusi Čekoslovakijos patirtimi, H. Ivanauskienė vaikų darželių steigimo klausimą iškėlė Lietuvos šaulių sąjungoje. Ši idėja pasirodė ypač patraukli. 1924 m. Kaune H. Ivanauskienė suorganizavo vaikų aikštelių vedėjų kursus ir po metų su gausesnėmis auklėtojų pajėgomis įkūrė keturias vaikų vasaros aikšteles Žaliakalnyje, Aleksote, Šančiuose ir Vilijampolėje, kur gyveno nemažai darbininkų šeimų, mišrių tautiniu atžvilgiu. Jų atžalos vasaros aikštelėse buvo mokomos savitarnos, rankdarbių, dailės darbų, ugdoma meilė gamtai ir artimui. Ne mažiau dėmesio skirta ir patriotiniam auklėjimui. Pirmųjų nepriklausomybės metų Kaunas buvo spalvingas tautiniu požiūriu, miesto pakraščiuose daugiausia kalbėta lenkiškai ir rusiškai. Tai, kad vasaros aikštelėse vaikai pramokdavo kalbėti lietuviškai, buvo didelis pedagogių nuopelnas.
H. Ivanauskienė į Lietuvą atveždavo ir daugumą pedagogikos naujienų. 1922 m. ji lankėsi Italijoje ir susipažinusi su Marios Montessori vaikų auklėjimo sistema aktyviai ją propagavo. 1930 m. pedagogė aplankė pavyzdinius Austrijos vaikų darželius, o 1931 m. sėmėsi patirties JAV. Grįžusi į Lietuvą savo įspūdžiais dalijosi su kolegomis, parašė keletą publikacijų pedagoginiuose žurnaluose. Parsivežtos užsienio vaikų darželių nuotraukos tapo pavyzdžiu, kaip įrengti patrauklias mažylių ugdymo, poilsio ir žaidimų erdves. Prof. T. Ivanauskas morališkai palaikė ir finansiškai rėmė žmonos veiklą.
Kaune buvo ir daugiau vaikų darželius išlaikančių šeimos duetų: pedagogė Marija Varnienė ir dailininkas Adomas Varnas, pedagogė Ona Pūtvytė-Tercijonienė ir gydytojas Vincas Tercijonas, pedagogė Marija Nemeikšaitė ir jos brolis gydytojas oftalmologas Juozas Nemeikša. Šie darželiai laikyti prestižiniais, juos rinkdavosi inteligentų šeimos.
M. Montessori metodas pirmą kartą pradėtas taikyti 1927 m. Kauno karininkų šeimų moterų draugijos įsteigtame darželyje, kuriam vadovavo M. Varnienė. Tačiau ji gana greitai įsitikino, kad Montessori sistemą, kuria siekiama išugdyti laisvą, savarankišką ir mokymosi reikšmę suvokiantį žmogų, galės taikyti tik pačios įsteigtame darželyje. 1928 m. M. Varnienė su vyru savo privačiame name Kęstučio gatvėje Kaune atidarė „Vaikų namelius“ ir netrukus tapo profesionaliausia Montessori kursų vedėja.
Dailininkas A. Varnas su žmona Marija, pirmojo Montessori vaikų darželio steigėja. (E. ir A. Baltuškevičių archyvo nuotr.)
M. Montessori buvo sužavėta lietuvės pagamintomis mokymo priemonėmis, todėl iš „Associatione Montessori Internationale“ 1934 m. atsiuntė M. Varnienei savo įgaliojimą atstovauti Montessori ugdymo metodui Lietuvoje. Toks aukštas įvertinimas nestebina žinant, kad visas priemones žmonai pagaminti ir meniškai apipavidalinti padėjo garsus dailininkas A. Varnas. Tapytojas Montessori pedagogika susidomėjo nė kiek ne mažiau nei sutuoktinė. Tačiau „Vaikų nameliai“ buvo ne šeimos verslas, o tik bendra veikla. Kadangi pora savo vaikų neturėjo, visą širdies šilumą dovanojo auklėtiniams.
Užuot tapęs ar dėstęs studentams, A. Varnas mokė piešti mažuosius auklėtinius, padėjo žmonai estetiškai įrengti vaikų kambarius.
A. Varnas, kuriam valstybė patikėjo sukurti pirmuosius litus ir lietuviškus pašto ženklus, ilgainiui tiek įsitraukė į vaikų ugdymą, kad kelerius metus net buvo pamiršęs tapybą. Biografei Zitai Žemaitytei jis prisipažino, kad, jeigu būtų buvęs tikras galįs tapti mokslininku, veikiausiai būtų pasukęs pedagogikos tyrinėtojo keliu, o dailę metęs visam laikui. Užuot tapęs ar dėstęs studentams, A. Varnas mokė piešti mažuosius auklėtinius, padėjo žmonai estetiškai įrengti vaikų kambarius, paruošti mokymo priemones. Varnai išleido tris knygeles apie Montessori pedagogiką ir paskelbė keletą publikacijų. Vienas garsiausių šalies dailininkų buvo pagrindinis „Vaikų namelių“ finansinis rėmėjas. 1930 m. Lietuvai iškilmingai minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, dailininkas sukūrė porcelianinių indų komplektus su didžiojo kunigaikščio atvaizdu. Šie gaminiai buvo labai populiarūs, ir kiekvienas parduotas vienetas nešė pelną jų autoriui. Tačiau A. Varnas turtų nesukaupė, nes visus pinigus skirdavo vaikų darželiui.
Esminis tarpukario vaikų darželių skirtumas – socialinė globa. Katalikiškų organizacijų įsteigtose įstaigose auklėtiniai iš skurdžių šeimų nemokamai maitinti, taip pat aprūpinti drabužiais, avalyne. Tad stengtasi priimti kuo daugiau socialiai remtinų šeimų vaikų.
Vis dėlto valstybė labai minimaliai rėmė ikimokyklinį ugdymą. Vidutinio dydžio darželiui išlaikyti per metus reikėjo apie 14 tūkst. litų. Kai kurių įstaigų finansinės veiklos ataskaitos liudija, kad Švietimo ministerija teikė 15 proc. būtinų lėšų, dar tiek pat pridėdavo miesto savivaldybė, o likusius 70 proc. turėjo padengti steigėjas. Jeigu darželį įkurdavo visuomeninė draugija, išlaidomis rūpinosi visi jos nariai – organizuodavo specialius labdaros balius ir rinkdavo aukas. Tik pasiturintys tėvai mokėjo 10 litų mėnesinį mokestį.
M. Nemeikšaitė su vaikų darželio auklėtiniais. Kaunas, 1934 m. (A. Žmuidzinavičiaus kūrinių muziejaus nuotr.)
Tarpukariu dauguma vaikų darželių pirmiausia atliko socialinę funkciją, stengtasi apgaubti šiluma jos namuose stokojančius mažylius. Darželių vedėjos savo atsiminimuose teigė, kad, nors auklėtinius siekta ugdyti, nemažai laiko skirta neturtingų šeimų atžaloms socializuoti. Neišsilavinę tėvai neretai net piktinosi, kodėl griežtai reikalaujama į darželį atvesti švarų, sveiką ir tvarkingai aprengtą vaiką. Tad auklėtojos nesistebėdavo, kad alkanus ir skurde augančius mažylius darželyje labiausiai viliojo puodelis kakavos su bandele, o ne žaidimai.
1931 m. laikinojoje sostinėje veikė 34 vaikų darželiai (44 proc. visų šalies ikimokyklinių įstaigų), juos lankė 1339 mažyliai, o 1938 m. jau dirbo 45 vaikų darželiai (30 proc.) ir turėjo 1755 auklėtinius.
Lietuvoje vaikų darželių skaičius augo pamažu: 1927 m. veikė 12 įstaigų ir jas lankė 285 vaikai, o po dešimtmečio 119 darželių rūpinosi 4730 auklėtinių.
1940 m. kovo 1 d. duomenimis, Lietuvoje iš viso buvo įsteigti 197 vaikų darželiai (iš jų 148 lietuvių, 31 žydų, 4 vokiečių, 1 lenkų ir 12 mišrių), juos lankė 6815 mažamečiai. Šiose įstaigose dirbo 245 auklėtojos.
1940 m. 62 darželius išlaikė Lietuvos vaiko draugija, 58 – Šv. Vincento Pauliečio draugija, 17 – Šv. Kazimiero draugija, o likusius 70 – privatūs asmenys ir visuomeninės draugijos.
Tarpukariu steigėjai galėjo pasirinkti bet kurią pedagoginę sistemą. Daugiausia buvo paplitę nedideli darželiai, kurie rūpinosi apie 90 vaikų, tradiciškai skirstytų į tris grupes.
