Karas pasmerkė vienišai senatvei

• Sekundė
• Eldoradas BUTRIMAS
• Tiltai/Мости
• 2023.07.25 17:24

     SPECIALIAI IŠ CHARKIVO, UKRAINA

Karo apimtoje Ukrainoje visi išgyvena baimę, ypač – atsidūrusieji arti fronto linijos.

Vienus likimas apsaugo nuo fatališkos baigties ar skausmo išgyvenant artimųjų netektis, bet kitiems jis labai negailestingas.
Charkivo kapinėse sutikta moteris papasakojo apie beprasmę sesers, jaunos studentės, žūtį vos penktą karo dieną.
Studentė panoro būti naudinga priešo užpultai tėvynei ir atėjo į seniūniją užsiregistruoti savanore. Jai einant prie staliuko, į seniūniją atskridusi galinga priešų raketa nusinešė jos ir dar keliasdešimties žmonių gyvybes.
Panašių pokalbių su kare žuvusių kariūnų bei civilių artimaisiais esu turėjęs įvairiose Ukrainos vietovėse. Per tokius pašnekesius nuolat užduodamas retorinis klausimas – kodėl tą akimirką į tą vietą ir į tą asmenį pataikė šūvis ar raketos skeveldra.
Karių kapinėse Lvive teko sutikti keturiasdešimtmetę dviejų vaikų mamą, paskendusią neviltyje.
Moteris garsiai raudojo prie sutuoktinio kapo.
Rusų snaiperio kulka iš šešių ukrainiečių žvalgų pakirto būtent jos vyrą, perskrodė kišenėje prie širdies laikytą Kristaus atvaizdą bei kryželį.
Klausydamasis jos pasakojimo ir žiūrėdamas į rodomą peršautą paveikslėlį bei kryželį, tą akimirką nesugebėjau rasti jokių paguodos žodžių, tik kartojau: „Žiauru, žiauru, žiauru.“
Prieš keletą dienų užkalbinęs Charkive ant suoliuko prie kaimyninės laiptinės sėdinčią senyvą neįgalią moterį ir išklausęs jos skausmingo pasakojimo vėl užspringau tyla.

Nušovė dėl automobilio

Antoninai Belovai – 78 metai. Ji gimė tais metais, kai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, tad vaikystėje patyrė nemažai vargo.
„Esu senos kartos žmogus, išauklėta tikėti SSSR tautų draugyste, be to, rusakalbė. Mano tėvai į Charkivą atsikraustė iš Rusijos šiaurės, todėl prieš 34 metus įvykusį Ukrainos atsiskyrimą nuo Maskvos vertinau neigiamai ir nepatikliai“, – atvirauja A. Belova.
Antonina neslėpė, jog ją, visą gyvenimą sąžiningai dirbusią darželio auklėtoja, bei vyrą Konstantiną, elektriką, šokiravo prasidėjęs chaosas, valstybinių įmonių turto grobstymas ir perėjimas į privačias rankas, įsivyravusi oligarchų savivalė, korupcija, nedarbas.
Tarptautinių gabenimų firmoje vairuotoju dirbęs vienturtis sūnus Radionas dažnai vykdavo į Rusiją ir tėvams pasakojo, kad ten provincijoje gyvenama dar skurdžiau, o netvarka gerokai didesnė.
Radionas su žmona Marina bei dviem sūnumis gyveno Donecko mieste, kuris 2014 metais netikėtai kartu su gretimu Luhansko regionu „panoro“ prisijungti prie Rusijos.
„Kyjive tada įvyko Maidano revoliucija ir demonstrantai nuvertė promaskvietišką valdžią, bet Kremliui pavyko rusakalbių regionus sukildinti. Prasidėjo karas, kurio nei priežasčių, nei vyksmo mudu su vyru nesupratome: Maskvos televizija kalbėjo vieną, o Kyjivo televizija visai kitką“, – pasakojo Antonina.
Radiono šeima buvo įsikūrusi Donecko pakraštyje, kur kilo pirmieji mūšiai ir ėmė formuotis fronto linija.
Vyriškis nusprendė skubiai išvežti šeimą pas tėvus į Charkivą. Tačiau pabėgimo išvakarėse Radiono automobilį gatvėje sustabdė tariami „sukilėliai“ ir pareikalavo atiduoti mašiną.
Sportiškas 42-ejų Radionas veikiausiai nesutiko. „Sukilėliai“ jį nušovė.
„Ten tuo metu įsivyravo baisus banditizmas, prie sukilėlių jungtis buvo kviečiami net kaliniai ir benamiai, leidžiant plėšti ukrainietiškas įmones ir atiminėti turtą iš neva Kyjivą palaikančių asmenų. Automobilių atiminėjimas ir žudynės buvo kasdienybė“, – liūdnai galvą lingavo A. Belova.

Šeimos neliko

Netrukus po laidotuvių Radiono žmona su dviem paaugliais sūnumis sugebėjo pabėgti iš Donecko ir prisiglaudė uošvių bute Charkive.
O praėjus vos pusmečiui mirė infarkto ištiktas Antoninos vyras Sergejus.
„Jį sūnaus netektis, matyt, labiau paveikė. Aš užsidariusi vonioje slapta kasdien išsiverkdavau, o vyras liūdesį tramdė, vakarais be ašarų rymodavo miegamajame pasiėmęs Radiono nuotrauką, su ja rankoje susmukusį ir radau“, – pasakojo našlė.
Po Radiono laidotuvių pablogėjo ir jo žmonos Marinos, sirgusios cukralige, sveikata. Po poros metų ir ją teko palaidoti.
Trijų artimųjų mirtys prislėgė Antoniną, tačiau moteris savo skausmą stengėsi slėpti, kad netraumuotų tėvų netekusių anūkų.
Vyresnysis Jevgenijus jau baigė informatikos studijas ir apsigyveno Kyjive, o jaunėlis Olegas įsidarbino vairuotoju ir liko pas senelę Charkive.
„Kai praėjusią vasarį Maskvos kariai apsupo Kyjivą, Jevgenijus savanoriu išėjo statyti barikadų, vėliau buvo pasiųstas į frontą. Paskambinęs mane ramindavo, kad yra saugus, o broliui sakė, kad privalo keršyti už tėvo mirtį. Jevgenijus žuvo gimtojo Donecko prieigose, mūšyje prie Marjinkos miestelio. Netrukus po to kariauti išėjo ir Olegas, nors šio maldavau to nedaryti“, – pasakojo senolė.
Prieš keturis mėnesius jai pranešta, kad ir Olegas žuvo kovose dėl Bachmuto. Po sprogimo iš jo kūno nieko neliko.
„Man atvežė parodyti vien dalį kruvinų kariškų marškinių, esą jie Olego, ir paėmė seilių genetiniam tyrimui. Šis nepatvirtino, kad marškiniai tikrai Olego. Dar neprarandu vilties, kad anūkas ne žuvo, o pateko priešo nelaisvėn“, – sako A. Belova.

Skausmas ir beprotybė

Pensininkė prisipažino, jog karo pradžioje išgirdusi oro pavojaus signalą visada laikydavosi dviejų sienų taisyklės: puldavo slėptis į vonią, kad apsisaugotų pro langus galinčių įskristi skeveldrų. Dabar nebesislepia nei namie, nei sėdėdama ant suoliuko lauke.
„Jėgų gyventi suteikia vien viltis, kad anūkas Olegas tebėra gyvas. Verkiu ne tik dėl sūnaus ir anūkų, verkiu dėl visų karo aukų, klausausi žinių ir nesulaikau ašarų. Daugybę metų tikėjau Maskvos žodžiais apie taiką, bet pagaliau supratau, kad tai baisus melas, kad Maskva yra skausmo ir beprotybės skleidėja“, – kalba visos šeimos – vyro, sūnaus, marčios ir anūkų – netekusi moteris.

• Sekundė
• Eldoradas BUTRIMAS
• #karas
• #netektys
• #Rusija
• #Ukraina