-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai rusija užpuolė Ukrainą, šios šalies Rašytojų sąjungos narė, literatūrinių premijų laureatė Svitlana Diduch-Romanenko su paaugliu sūnumi nuo karo baisumų prisiglaudė Panevėžyje ir čia gyvena iki šiol.Diplomuota muitininkė ir anglų kalbos vertėja Svitlana šiuo metu Panevėžio kolegijoje studijuoja kineziterapiją, o laisvalaikiu fotografuoja.
Fotografija jai suteikė galimybę pabendrauti su aštuoniomis į Lietuvą atvykusiomis ir įsilieti į bendruomenę gebėjusiomis ukrainietėmis. Ir pati S. Diduch-Romanenko, ir jos fotografuotos, gana sėkmingai gyvenimą Lietuvoje kuriančios ukrainietės tvirtina: atvykus į svetimą, kad ir labai svetingą šalį, svarbiausia – negailėti savęs.
Lietuvoje pasakojama, kaip į pienvežį netyčia įkritusi varlė, bandydama pasprukti, pieną pavertė sviestu. Bijodama nuskęsti, varlė taip daužėsi visomis galūnėmis, kad suplakė pieną, šis tapo sviestu, o atsidūrusi ant kieto pagrindo nelaimėlė išsigelbėjo.
S. Diduch-Romanenko sako, kad tokia pat pamokama istorija pasakojama ir Ukrainoje.
Tačiau tenykščio pasakojimo veikėja yra į pieną įkritusi pelė.
Bendraudama su aštuoniomis Lietuvoje gyvenančiomis tautietėmis, jas fotografuodama, klausydamasi jų gyvenimo istorijų, Svitlana teigia pajutusi, kad visos, kaip ir ji pati, yra tarsi tos pelės piene. Jų suplaktas, o gal vis dar plakamas sviestas – tai ir kabinimasis į gyvenimą naujoje vietoje, ir nuveikti darbai.
Svitlana pabrėžia, kad atvykusi į Panevėžį tikrai pajuto žmonių svetingumą, priėmė pagalbą, bet labai greitai įsitikino, kad čia iš rašytojos, rašančios ukrainietiškia, darbo neišgyvens.
Svitlana Diduch-Romanenko per fotografijas kalba apie karo pabėgėlių moterų patirtis Lietuvoje. G. KARTANO nuotr.
Tad priėmė pasiūlymą kolegijoje studijuoti kineziterapijos mokslus.
Užimtumo tarnyboje jai suteikta galimybė tris mėnesius nemokamai mokytis lietuvių kalbos. Šie kursai įpareigojo už juos atidirbti. Ukrainoje žinomai rašytojai Panevėžyje pasiūlytas valytojos arba fabriko darbininkės darbas.
Visgi S. Diduch-Romanenko nuėjo kitu keliu.
„Išsiėmiau dirbančiojo pagal individualią veiklą pažymėjimą ir dabar, kai gaunu užsakymų, verčiu tekstus. O dar fotografuoju“, – pasakoja Svitlana. Ji įsiliejo į Panevėžio fotografų draugiją.
Moteris apgailestauja dar neišmokusi lietuvių kalbos tiek, kad kuriai nors Panevėžio įmonei ar įstaigai galėtų pasisiūlyti dirbti, pavyzdžiui, vertėja.
Vilniuje gauti tokio darbo būtų gerokai lengviau. Tačiau Svitlana sako prisirišusi prie Panevėžio ir džiaugiasi, kad tai nedidelis, jaukus, labai švarus ir žalias miestas, kuriame jai ramu ir gera.
G. KARTANO nuotr.
Bėgdama iš Ukrainos miesto Boryspilio, esančio Kyjivo srityje, su būtiniausiais daiktais Svitlana pasičiupo ir nešiojamąjį kompiuterį bei fotoaparatą.
Tada nė nenutuokė, kaip šie jai pravers Panevėžyje.
Čia rašytoja atsiskleidė kaip fotomenininkė, jautrių fotografijų autorė.
Panevėžyje ji jau yra pristačiusi fotografijų parodą „Tikrojo karo fantominės šeimos“.
Joje – S. Diduch-Romanenko fotografuotos karo pabėgėles šalia vyro manekenų.
Taip Svitlana norėjo parodyti su vaikais iš karo draskomos Ukrainos pabėgusių, už šalies laisvę savo vyrus kovoti palikusių moterų skausmą.
G. KARTANO nuotr.
Dabar S. Diduch-Romanenko per fotografijas kalba apie karo pabėgėlių moterų patirtis.
„Prisitaikymo jausmas: Ukrainos moterys Lietuvoje“ serija – apie aštuonias ukrainietes, kurioms, nepaisant visų sunkumų ir kliūčių, pavyko mūsų šalyje pasiekti profesinės sėkmės.
„Pradėti nuo nulio naujoje vietoje, naujoje šalyje tarp nepažįstamų žmonių – nelengvas iššūkis. Kaip išdrįsti? Ko pirmiausia imtis? Iš kur semtis jėgų ir tikėjimo savimi?“
S. Diduch-Romanenko
Vienos atvyko į Lietuvą prieš 2022 m., kitos buvo priverstos ieškoti prieglobsčio prasidėjus karui. Vienos turi lietuviškų šaknų, kitos nė neįsivaizdavo, kad čia atsidurs. Kai kurios sekė savo širdies šauksmu, kitos buvo atplėštos nuo namų. Vienos pradėjo nuo nulio, kitoms pavyko tęsti karjerą Ukrainoje, trečios rado naujų galimybių Lietuvoje.
G. KARTANO nuotr.
„Tikiu moterų stiprybe, tarpusavio paramos galia. Pradėti nuo nulio naujoje vietoje, naujoje šalyje tarp nepažįstamų žmonių – nelengvas iššūkis. Kaip išdrįsti? Ko pirmiausia imtis? Iš kur semtis jėgų ir tikėjimo savimi? Nusprendžiau paklausti tų, kurios jau nuėjo šį kelią“, – sako Svitlana.
Anot jos, šių moterų istorijos įkvepia ir parodo, kad nieko nebūna lengva, o išmintis ateina per sunkias patirtis.
„Pamilau savo herojes, noriu suteikti galimybę jas pamilti ir žiūrovui. Dar norėčiau, kad šis projektas taptų stebuklingu postūmiu veikti. Nebijokite, tikrai pavyks!“ – įsitikinusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojamos parodos autorė.
Nuotraukose – centro „Ukreate HUB“ viena iš kūrėjų Svitlana, taip pat Olena, dirbanti žurnaliste Lietuvos radijuje ir televizijoje. Vilniuje šiuo metu gyvena ir režisierė Marija bei Oleksandra – viena iš paramos Ukrainai fondo „Blue Yellow“ vadovių. Sostinėje įsikūrusi Katerina prekiauja ukrainiečių siuvinėtais drabužiais – vyšyvankomis. Masažuotoja Nadia apsigyvenusi Kaune, o dvi Olgos – verslininkė ir vaikų centro darbuotoja – iš Panevėžio.
G. KARTANO nuotr.
Bendraudama su šiomis aštuoniomis moterimis, S. Diduch-Romanenko jų klausdavo, kaip, atvykus į svečią šalį, nemokant kalbos, įgauti pasitikėjimo savimi, nuo ko pradėti kabintis į gyvenimą.
Ji siekusi, kad šių moterų pavyzdžiai užkrėstų kitas karo pabėgėles kabintis į gyvenimą.
Žurnalistė Olena pasakojo, kad visų pirmiausia reikėtų pasirūpinti dvasine sveikata, ieškoti psichologo pagalbos. Olenos nuomone, kad išgyventum svetur, būtina imtis darbo ir mokytis priėmusios šalies kalbos.
„Patarčiau pasidaryti sąrašą visų įmanomų dalykų, kurie padeda atsigauti ir atsipalaiduoti, ir imtis tuos dalykus įgyvendinti“, – mano Svitlanos fotografuota „Blue Yellow“ fondo atstovė Oleksandra.
Viena iš pagalbos Lietuvoje gyvenantiems ukrainiečiams fondo įkūrėjų Svitlana karo pabėgėliams pataria: „Jei nerandate Lietuvoje darbo pagal specialybę, gal atėjo laikas išbandyti ką nors nauja? Juk kada gausite kitą tokią galimybę?“
Masažuotoja Nadija Lietuvoje atsidūrusioms tautietėms turi itin praktiškų patarimų, vienas iš jų – nepamiršti išsiplauti galvos.
O režisierės Marijos nuomone, karo pabėgėlėms svarbiausia nebūti vienoms, jungtis prie saviškių, kurti bendruomenę.
„Savi, kad ir kokie jie būtų, vis tiek yra savi“, – įsitikinusi Marija.
Ukrainos rašytojų sąjungos narė, literatūrinių premijų, konkursų laureatė, devynių knygų autorė Svitlana Diduch-Romanenko, nuo karo baisumų atbėgusi į Panevėžį, suprato, kad jai reikalinga kur kas praktiškesnė profesija, ir ėmėsi studijuoti kineziterapiją. G. KARTANO nuotr.
Kaip pasakoja S. Diduch-Romanenko, kol pati tapo karo pabėgėle, maniusi, kad yra stipri moteris, gebanti viena ištverti sunkumus.
Tačiau gyvenimas parodė ką kita, ir ji džiaugiasi įsitraukusi į Panevėžio ukrainiečių bendruomenę.
Suvokusi, kad gyvenant kitoje šalyje reikalinga turėti praktišką profesiją, rašytoja ir ėmėsi kineziterapijos studijų.
Iš kitos pabėgėlės – ukrainietės masažuotojos Nadijos – ji sako išgirdusi, kad turint tokią specialybę Lietuvoje įsitvirtinti buvo lengviausia.
Su sūnumi Panevėžyje gyvenanti S. Diduch-Romanenko dabar širdį dalija dviem šalims. Ir su baime laukia žinių iš Ukrainos, kur jos 53-ejų svainis pašauktas ginti tėvynės.
Pasak Svitlanos, rusų kariuomenė Ukrainoje susprogdino daug elektros jėgainių. Daugelyje Ukrainos teritorijų elektra tiekiama tik dalį dienos.
Nors prie karo priprasti, regis, neįmanoma, anot rašytojos, Ukrainos žmonės savotiškai susitaikė su tokia kasdienybe. Jų tikslas – išlikti gyviems ir nugalėti okupantą.
