-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ar kada teko būti šalia žmogaus, kuris kramto nagus, nesustodamas judina koją arba graužia tušinuko galą? Aplinkinius tai veikiausiai erzina. Tačiau turintysis tokį įprotį gali nė nesuvokti, ką daro.Ne veltui sakoma, kad įpratimas stipresnis už prigimimą.
Išties yra tokių įpročių ir charakterio bruožų, kurie aplinkinius itin erzina.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, kokie kitų įpročiai juos erzina? O kokio savo paties įpročio norėtų atsikratyti?
Mėgstu punktualumą, todėl labiausiai mane erzina vėluojantieji. Mano aplinkoje tokių žmonių nėra daug. Stengiuosi tokius dalykus toleruoti, bet tenka pripažinti, kad tai sudėtinga.
Nežinau, ar galima pavadinti blogu įpročiu, bet man nepatinka mano pačios negebėjimas pasakyti „ne“. Žinau, kad turiu velniškai daug darbų ir tikrai nespėsiu atlikti dar kitų, bet negaliu atsakyti, vis dar neišmokau pasakyti „ne“.
„Man nepatinka mano pačios negebėjimas pasakyti „ne“.
Gal to išmokti man ir neįmanoma, nes vis atrodo, kad susitvarkysiu, suspėsiu, gal tik kitaip reikia susiplanuoti laiką, nors puikiai žinau, kad laiko reikia ir šeimai, ir vaikams, pagaliau sau pačiai. Būna, kartu su nuovargiu ateina ir suvokimas, kad kitą kartą taip nebus, tikrai gebėsiu pasakyti „ne“, bet kai ateina tas kitas kartas, ir vėl galvoju – gal kaip nors.
Iš savęs reikalauju daug, tad ir iš kitų tikiuosi, kad atliks savo darbą iki galo. Lygiai to paties reikalauju iš savo vaikų. Manau, ši mano savybė kam nors tikrai gali nepatikti.
Psichologai teigia, kad erzina tai, ką turite patys, bet neleidžiate sau.
Mane erzina kitų kvailumas ir tikėjimas visokiomis pasakomis, sąmokslo teorijomis. Galbūt kadaise, neturėdama patirties ir žinių, buvau užsikabinusi ant tokių kabliukų. Tai gerokai pagadino gyvenimą.
Dabar sau to nebeleidžiu. Stengiuosi daug skaityti, domėtis, analizuoti. Galbūt tai labai erzina todėl, kad tokios pasakos, legendos ar propaganda persisunkia ne tik į asmenines istorijas.
„Psichologai teigia, kad erzina tai, ką turite patys, bet neleidžiate sau.“
Pavyzdžiui, pavydi ar muša – vadinasi, myli, moteris turi kentėti, moteris turi klausyti vyro. Tokie mitai dažnai turi tiesioginės įtakos likimams. Moteris gali daug metų kentėti žeminama, klausytis visokių neva „guru“, porinančių apie idealios šeimos modelį, kaltindama save dėl nekantrumo. Ir nesuvokdama, kad vaikai seks šeimos modeliu, kurį mato prieš savo akis.
Tas pats su tikėjimu sąmokslo teorijomis. Žmonės tiki, kad „Landsbergis išvogė šiferį“, ir rinkimuose balsuoja už visokio plauko vaitkus, sapnuodami apie draugystę su agresoriumi.
Tai labai erzina, nebesinori apsivilkti tos netikros pasakos rūbo.
Ir kitiems sakau, ypač savo mokiniams pabrėžiu, kad labai nemėgstu melo. Nesvarbu, ar jis jau jau tapęs įpročiu, ar yra tik išsisukinėjimas.
Mes, pedagogai, iš mokinių išgirstame visokiausio melo. Bet turbūt nėra buvę atvejo, kad nepaaiškėtų tiesa. Jei tik įtariu, kad meluojama, man įsijungia tokia, sakyčiau, detektyvo gyslutė – iš karto puolu aiškintis.
O meluoja mokiniai turbūt dažniausiai tada, kai neateina į pamokas. Pripasakoja visokių neatėjimo priežasčių. Labai dažnai jos išgalvotos. Demaskavusį tokį melagį paprašau man visada sakyti tiesą. Ją priimti man nėra sunku.
„Nemeluoti mane mokė tėvai, tokios buvo jų auklėjimo taisyklės.“
Nepamenu, kad pati, būdama mokine, būčiau išsisukinėjusi meluodama.
Nemeluoti mane mokė tėvai, tokios buvo jų auklėjimo taisyklės. Džiaugiuosi, kad nemeluoja ir mano pačios vaikai. Tiesa, gyvenime yra buvę atvejų, kai, saugodama kitų žmonių ramybę, esu nutylėjusi tiesą.
Pati norėčiau atsisakyti jau įpročiu tampančio dalyko – perdėtai rūpintis kitais. Turbūt toks rūpestis yra daugelio pedagogų bruožas. Be to, jis nėra blogas. Bet matau, kad taip labai rūpindamasi prisiimu pernelyg daug atsakomybės, nors ja reikėtų dalintis su kitais.
Įpročiai – puiki tema. Daug knygų parašyta apie tai, kaip juos keičiant galima pagerinti ar net kardinaliai pakeisti gyvenimą. Šie iš pažiūros ne itin reikšmingi ir maži mūsų kasdienybės segmentai gali labai daug, todėl stengiuosi koncentruotis į teigiamų įpročių ugdymą.
Neturiu įpročio jaudintis dėl svetimų įpročių. Vienintelis dalykas, kurį norėčiau pakeisti, tai per spektaklius ar koncertus skambantys neišjungti žiūrovų telefonai.
„Neturiu įpročio jaudintis dėl svetimų įpročių.“
Muzikos, teatro menas yra labai trapus, reikalaujantis be galo daug darbo, susitelkimo, atsidavimo. Net ta pati koncertinė programa ar spektaklis kiekvieną kartą suskamba kitaip, viskas vyksta tik realiuoju laiku, čia ir dabar, ir šio kūrybinio akto labai reikšminga, neatsiejama dalis yra publika, jos susitelkimas, salėje tvyranti atmosfera.
Telefonų melodijos, dažnai suskambančios kaip tyčia pačiose jautriausiose vietose, tikrai neprideda renginiui sėkmės, nesuteikia gerų emocijų nei šalia sėdintiems, nei scenoje esantiems.
