J. Basanavičiaus gatvė Panevėžyje. G. Kartano nuotr.

Šimtmetis su patriarcho vardu

Jono Basanavičiaus gatvė panevėžiečiams rugpjūčio pabaigoje sužadina gražius ir šiltus prisiminimus – juk būtent joje, susivieniję Baltijos kelyje, žmonės stojo už laisvę. Per neilgą, vos šimto metų, istoriją ši gatvė tapo viena svarbiausių ir reikšmingiausių arterijų Panevėžio gyvenime.

Kokio mažo kadaise būta Panevėžio! Prieš gerą šimtmetį, pasirodo, gyvenome be daugybės dabartinių gatvių, tarp jų ir be vienos pagrindinių ir svarbiausių – J. Basanavičiaus.
Į pietų pusę miestas pasibaigdavo maždaug ties Savanorių aikšte, kur būta Fromo Gužučio gatvės.
Ir tik 1933 metais nuo vietos, kur dabar driekiasi Vilniaus gatvė, į pietus nutiesta nauja gatvė. Dar keletą metų ji buvo negrįsta, netvarkyta, aplink žiojėjo dideli grioviai, čia pat ganėsi panevėžiečių karvės ir ožkos.
Vis dėlto tų pačių 1933 metų sausio 31 dienos Panevėžio savivaldybės sprendimu naujajai gatvei suteiktas tuo metu bene labiausiai Lietuvoje gerbiamos asmenybės – Jono Basanavičiaus vardas.
„Tuo metu už Joną Basanavičių populiaresnis buvo gal tik Vytautas Didysis. Pagarba šiam kunigaikščiui buvo begalinė. O, kaip ir daugelis, iš kaimo kilusio J. Basanavičiaus veikla labai vertinta, žmonėms ji siejosi su lietuvių tautos kova ir pergalėmis. Ne veltui jis pavadintas tautos patriarchu“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
J. Basanavičiaus vardu pavadinti naują, nesutvarkytą gatvę buvo labai drąsu. Pasipylė pasipiktinimų banga – tokiam vardui gatvė per prasta, per trumpa, netinkama.
Spaudoje ne kartą kritikuotas toks, atrodė, nepagarbus sumanymas patriarcho vardą duoti naujai gatvei.
Priminta, kad ir paminklo Panevėžys iškiliajam tautos vyrui nepastatė, ir gatvę jo vardui pasirinko trumpą, nieko nereiškiančią.

Laisvės keliu

Visgi, nepaisant kritikos, pavadinimas išliko, o netrukus ir gatvė pradėjo keistis – pailgėjo, išaugo, buvo išgrįsta, sutvarkyta, joje atsirado daug naujų pastatų.
Matė J. Basanavičiaus gatvė ir karo baisumus, ir pokario permainas, ir kartu su visais į nepriklausomą Lietuvą grįžo, pati būdama tiesioginių įvykių – Baltijos kelio – dalyve.
Panevėžys, be sostinės, buvo vienintelis Lietuvos miestas, kurio gatvėmis vingiavo Baltijos kelias.
Dabar, net televizijos ekrane stebint tą įspūdingą susikabinimo rankomis akciją, širdį užlieja geri jausmai. Štai kokie Lietuvos ir jos kaimyninių šalių žmonės buvo vieningi, kaip gerai žinojo, ko siekia, dėl ko stoja į vieną kelią.
Panevėžyje buvo net paruošti juodieji kaspinai trūkstamoms žmonių atkarpoms sujungti. Bet jų neprireikė. Visa vienuolikos kilometrų kelio atkarpa Panevėžio krašte – nuo Velžio per Panevėžio miestą J. Basanavičiaus ir Smėlynės gatvėmis iki Piniavos – buvo užpildyta žmonėmis.
Kad pasiektų vienas kitą, stovėjusiesiems gyvoje grandinėje net rankų nereikėjo tiesti, tiek daug susirinkusiųjų buvo – visi greta, petys į petį.

Panevėžys, be sostinės, buvo vienintelis Lietuvos miestas, kurio gatvėmis vingiavo Baltijos kelias. Jono Ambraškos nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Šviežių bandelių kvapas

O kokia buvo J. Basanavičiaus gatvė tolimesnėje praeityje, kai iš dulkėtos kelio atkarpos pradėjo virsti ir virto tikra miesto gatve?
Daugeliui apie ją galbūt yra pasakoję prieš karą čia gyvenę tėvai, seneliai.
Štai panevėžietė Irena vis prisimena šviesaus atminimo mamos pasakojimus apie prieškarinį gyvenimą Panevėžyje. Ji dažnai minėdavo ir J. Basanavičiaus gatvę, nors gyveno kitoje miesto pusėje.
„Eidama šia gatve mama sakė joje dažnai uosdavusi šviežių kepinių kvapus, gavusi progą, vis lėkdavusi ten pirkti bandelių“, – prisimena panevėžietė.
Iš tiesų, kaip sako muziejaus darbuotojas, toje gatvėje tikrai galėjo gardžiai kvepėti – daug joje veikė kepyklų.
Pradėjus kurtis gyventojams, J. Basanavičiaus gatvėje apsigyveno nemažai žydų tautybės verslių žmonių.
Štai Michelis Kvartanavičius kepyklą įkūrė pagal tuomečius adresus 15-ajame šios gatvės name, Riva Zilbermanaitė pyragus kepė kepykloje Basanavičiaus g. 1, o 13-ajame name buvo įsikūrusi ir lietuvio – Aleliūno kepykla.
Galėjo sklisti gatvėje ir kiti malonūs kvapai. Ela Cigarienė J. Basanavičiaus gatvėje 9A turėjo muilo dirbtuvę „Sveikata“.
O J. Basanavičiaus gatvės 4 name lankytojus gardžiais kvapais viliojo Mero Bliacherio arbatinė bei valgykla.
Ji buvo miestiečių gausiai lankoma ir labai populiari, tad ir mokesčius mokėjo nemažus. Štai per 1937 metus mokesčių mokėtojas „Bliacherio Mero arbatinė ir valgykla“ sumokėjo 75 litus.
Palyginti – vežikas Hirša Veicmanas, gyvenęs J. Basanavičiaus g. 12, per tuos pačius metus sumokėjo 7 litus.

Pasirinkimo įvairovė

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, šioje gatvėje buvo gana garsios ir tuo metu pažangios Jono Biro mašinų taisymo dirbtuvės ir ketaus liejykla.
Besidairydamas J. Basanavičiaus gatvėje galėjai visko rasti – 25 name veikė Celomonskio kirpykla, 9 name gaminami minkštieji baldai, kitur – vata, prekiaujama mielėmis, verstasi kolonialine prekyba – pardavinėtos iš užsienio atgabentos prekės.
Šioje gatvėje gyveno nemažai arklius turėjusių vežikų.
Visi verslininkai – nuo stambiausio iki smulkiausio – mokėjo mokesčius, pildė Panevėžio biudžetą ir prisidėjo prie miesto gerovės.
Žinoma, toje gatvėje ne tik verslas klestėjo. Čia gyveno įvairios šeimos, būdavo nuomojami butai.
Muziejui žinoma, kad J. Basanavičiaus gatvės 13 name butą nuomojosi dvi Panevėžio 2-osios gimnazijos moksleivės – Aleksandra Smalinskaitė ir Bronislava Rokaitė. Šios merginos nukentėjo nuo okupantų, 1946 metais teistos už ryšius su partizanais.
Butą šioje gatvėje nuomojosi fotografas Petras Jutelis ir daug kitų žmonių. Tarp plačiau pažinotų žmonių minimi ir Beriozovai, gaminę antkapinius paminklus.

J. Basanavičiaus g. gyventojai 1938 m. Jurgitos Mačinskienės kolekcijos nuotr.

Žalios tvoros ir kalėjimas už medžius

1935 metais Panevėžio valdžia įsakė visiems gyventojams savo tvoras dažyti tik žalia spalva.
Netrukus žalios tvoros atsirado ir J. Basanavičiaus gatvėje. Pradėjusioje statytis gatvėje vyravo mediniai namai su dideliais sklypais, aptverti medinėmis tvoromis. Gatvė apsodinta medžiais, kuriais itin rūpintasi.
Bet atsirasdavo ir ne tokių rūpestingų praeivių. Štai koks nemalonus faktas užfiksuotas Panevėžio istorijoje. 1937 metų liepos mėnesį mieste buvo išlaužyta keliolika medelių – penki J. Basanavičiaus gatvėje, dvylika – Fromo Gužučio ir vienas Kęstučio gatvėje.
Paaiškėjo, kad tai vieno girto Panevėžio valsčiaus ūkininko darbas. Už tai vyras nubaustas mėnesiu kalėjimo ir šimto litų bauda.
O J. Basanavičiaus gatvė augo ir plėtėsi toliau. 1939 metais dalis jos buvo išgrįsta.
Tiesa, paprastais netašytais akmenimis, nes brangesni tašytieji buvo skirti tik centrinėms gatvėms.
Tais pačiais metais J. Basanavičiaus gatvėje planuota statyti žydų pradžios mokyklą, bet sumanymo įgyvendinti jau nepavyko.
Netrukus prasidėjo visai kiti – ne statybų ir klestėjimo, o griovimo ir žudynių laikai.

Namas su pavadinimu

Pasibaigus karui, J. Basanavičiaus gatvės laukė nemažos permainos. Pirmiausia joje įrengta kanalizacija.
O tolesnį gatvės vystymąsi daugelis vyresnio amžiaus panevėžiečių jau puikiai prisimena.
J. Basanavičiaus gatvės pradžioje – pirmuose trijuose namuose atidarytos pramoninių prekių prekybos susivienijimo parduotuvės. Jose prekiauta drabužiais, audiniais, avalyne ir kitomis prekėmis.
Netrukus J. Basanavičiaus g. 7 įsikūrė gerai panevėžiečių žinota ir mėgta parduotuvė „Jūratė“. Nors jos jau nebėra, pakeitė kita, bet daugelio atmintyje „Jūratė“ tikrai išlikusi.
Ne vienas prisimena, kaip J. Basanavičiaus g. 67-ame name atsirado Panevėžio autobusų parkas ir valgykla, o J. Basanavičiaus g. 75 – Laidojimo rūmai.
Vienas iš šios gatvės akcentų – neįprastai ilgas gyvenamasis daugiabutis namas, už savo išvaizdą panevėžiečių kaipmat pavadintas „sasiska“, tai yra dešrele. Pirmame šio pastato aukšte veikė įvairiausios parduotuvės.
Daug gražių pastatų ir miestui svarbių įmonių įsikūrė šioje gatvėje Lietuvai tapus nepriklausomai.
O pati J. Basanavičiaus gatvė dabar yra svarbi ir reikšminga kiekvienam panevėžiečiui, jos neaplenkia nė vienas.

J. Basanavičius su Panevėžio krašto savanoriais. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Visiems laikams

Apie Joną Basanavičių, kurio vardu pavadintų gatvių yra bene kiekviename Lietuvos mieste, dažnas neklysdamas papasakotų, jog jis buvo gydytojas, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, visuomenės veikėjas.
Nors su Panevėžiu tiesiogiai patriarchas nesusijęs, jo vardas visiems laikams išlieka ir čia, ir visoje Lietuvoje.
Tad prisiminti jo nueitą gyvenimo kelią, jo biografiją taip pat svarbu ir reikalinga.
Gimė J. Basanavičius 1851 metų lapkričio 23-iąją Vilkaviškio apskrities Bartininkų
parapijoje, Ožkabalių kaime.
Mokytis pradėjo gimtajame kaime, pas daraktorių, vėliau Marijampolės gimnazijoje, kurią baigęs sidabro medaliu įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, o paskui perėjo į Medicinos fakultetą.
Jaunasis studentas labai domėjosi Lietuvos istorija, o atostogų grįžęs namo gimtosiose apylinkėse rinko liaudies dainas, padavimus.
„Studijų metais užsidirbdavo pragyvenimui privačiai mokydamas kitus studentus, nes tėvas jį, nepasirinkusį kunigo kelio, remti atsisakė“, – pasakoja istorikas.
Vėliau dėl nusilpusios sveikatos J. Basanavičius išvyko dirbti į Bulgariją.
Iš ten jis aktyviai ir sėkmingai rūpinosi lietuvybės reikalais. Tad 1883 m. išėjo jo redaguoto pirmo Didžiajai Lietuvai skirto lietuviško laikraščio ,,Aušra“ numeris.
Laikraščio pasirodymas padarė didžiulę įtaką Lietuvos tautiniam atgimimui, o pirmajame jo numeryje daktaro J. Basanavičiaus parašyta prakalba tapo lietuvių tautinio atgimimo manifestu.
Jo asmeninio gyvenimo istorija graži ir liūdna.
Prahoje J. Basanavičius sutiko būsimąją žmoną, Čekijos vokietę Gabrielę Eleonorą Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15-ąją Vienoje.
Žmona buvo labai išsilavinusi moteris, šeima darniai sugyveno. Tačiau 1889 m. J. Basanavičiaus mylimoji staiga mirė.
Daktarui J. Basanavičiui tai buvo didžiulė, sunkiai pakeliama tragedija.
Po žmonos mirties jis atsidėjo tik moksliniam darbui, o 1905 m. atsisveikino su Bulgarija ir grįžo į Lietuvą.
Jo ir kitų bendražygių dėka daug padaryta, kad Lietuvos Taryba 1918 metais galėtų paskelbti apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
J. Basanavičius mirė 1927 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.